Šnipas, kuris bijojo: Olego Gordijevskio istorija (II dalis)
KGB kontrž­val­gy­bos pa­da­li­niui, dar ki­taip va­di­na­mam di­rek­to­ra­tu K, tai bu­vo kas­die­nis dar­bas. Jie už­tru­ko vos mi­nu­tę ati­da­ri­nė­da­mi bu­to Le­ni­no pros­pek­te Mask­vo­je, du­ris. Šia­me dau­gia­bu­ty­je gy­ve­no tik KGB ka­ri­nin­kai ir jų šei­mos, sa­vo kny­go­je „The Spy and the Trai­tor: The Grea­test Es­pio­na­ge Sto­ry of the Cold War“ ra­šo Be­nas Ma­cin­ty­re'as. 

Pirmąją dalį galite skaityti ČIA

Kol du vyrai metodiškai apieškojo butą, kiti du dėliojo pasiklausymo aparatus, slėpė juos sienose ir telefono aparate, taip pat montavo mažytes kameras lempose ir lubose. Prieš išeidami jie užsidėjo veido kaukes ir radioaktyvia medžiaga išpurškė drabužius ir batus spintoje. Radioaktyvios medžiagos nebuvo daug, todėl žmonės negalėjo apsinuodyti, bet KGB sekliams to pakako, kad jie galėtų sekti žmogų, dėvintį šiuos drabužius. Išeidami jie atsargiai užrakino duris.

Po kelių valandų aukštas KGB pareigūnas nusileido Maskvos oro uoste, jis atskrido iš Londono. Pulkininkas Olegas Gordijevskis buvo pačioje savo karjeros viršūnėje, bet netikėtai buvo iškviestas atgal į Maskvą. Būdamas 46 metų jis jau buvo Londono KGB biuro vadovas. Tai buvo „karjeros šnipas“ gimęs ir užaugęs KGB aplinkoje ir dar nesulaukęs 50 metų jau priklausęs KGB elitui. Atletiškas, savimi pasitikintis O. Gordijevskis ėjo per Maskvos oro uostą, jis grįžo namo. Tiesa, viduje šnipui nebuvo ramu, jis panikavo.

Tai buvo draugiškas girtų vyrų pokalbis, kurį danas pasiūlė pratęsti jo namuose. O. Gordijevskis mandagiai atsisakė ir nė nesuprato, kad danų saugumo tarnybos mėgino jį suvilioti.

O. Gordijevskis prieš beveik tuziną metų buvo užverbuotas britų žvalgybos MI6, jis turėjo kodinį vardą Noctonas ir buvo vienas vertingiausių šnipų britų žvalgybos istorijoje. Didžiuliai kiekiai svarbos informacijos, kurią jis perdavė britų MI6, manoma, pakeitė Šaltojo karo eigą, sutraukė Sovietų Sąjungos šnipų tinklą ir padėjo išvengti branduolinio konflikto.

Britų ministrė pirmininkė Margaret Thatcher ir JAV prezidentas Ronaldas Reiganas žinojo, kad MI6 turi puikų šaltinį KGB gretose, bet net jie nežinojo jo tapatybės. Net O. Gordijevskio antroji žmona nežinojo apie jo dvigubą gyvenimą. Jo paskyrimas KGB rezidentu (rusiškas KGB biuro vadovo atitikmuo) sukėlė tikrą džiaugsmo bangą tarp siauro rato MI6 pareigūnų, kurie žinojo jo tikrąją tapatybę. Tai reiškė, kad O. Gordijevskis turės priėjimą prie jautriausios KGB informacijos, MI6 džiaugėsi, kad jam tapus KGB Londono biuro vadu ši institucija Didžiojoje Britanijoje iš esmės bus neutralizuota.

Būtent todėl skubus O. Gordijevskio iškvietimas į Maskvą neramino ne tik jį, bet ir MI6 agentus. Buvo manoma, kad tai spąstai. Konspiraciniame name Londone buvo sušauktas skubus pasitarimas, O.Gordijevskiui buvo siūloma likti Didžiojoje Britanijoje ir negrįžti namo, nes niekas nežinojo, kas jo laukia.

Visi susirinkę šiame slaptame susitikime suprato, kad jei jis liks Londone – išsaugos savo ir šeimos gyvybę, bet bus atskleistas. Jei jis jau yra atskleistas, bet grįš namo – mirs. Na, o jei Maskva nieko nežino ir O. Gordijevskį kviečia dėl kitų priežasčių – MI6, ČŽV ir kitos žvalgybos agentūros laimi aukso puodą.

O. Gordijevskis nutarė grįžti į Maskvą, o prieš išvykdamas kartu su MI6 agentais dar kartą pakartojo savo „ištraukimo“ iš Sovietų Sąjungos planą. Jis buvo sukurtas prieš septynerius metus ir pavadintas Pimlico – tai buvo įmantrus ir pavojingas planas, kurį reikėjo naudoti tik tada, kai nelieka jokios kitos išeities.

Taigi, vos nusileidęs Maskvoje ir eidamas per oro uosto sales O. Gordijevskis tik atrodė ramus, išties jo nervai buvo įtempti tarsi styga. Jis mokėjo pastebėti pavojų, to mokėsi visą gyvenimą, bet dabar pavojus jam vaidenosi visur. Pasienio kontrolės pareigūnas pernelyg ilgai tyrinėjo jo dokumentus, vyrai ir moterys, kurie, jo manymu, priklausė specialiosioms tarnybos, trynėsi oro uosto pasieniuose. Tai nebuvo kažkas neįprasto, nes oro uoste jų būdavo visada, bet KGB Londono biuro vadui atrodė, kad tą kartą jų buvo daugiau.

O. Gordijevskis įlipo į taksi ramindamas save, kad jei KGB išties žinotų, kuo jis užsiiminėjo, būtų suėmę vos jis žengė pirmuosius žingsnius sovietų teritorijoje. Jis įsitikino, kad niekas jo nesekė iki buto Lenino prospekte, bet čia jo laukė siurprizas. O. Gordijevskis bandė atrakinti savo buto duris, dvi spynos atsirakino, bet durys neatsidarė.

Užrakinta buvo ir trečia spyna, kurios jis niekada nerakindavo. Jis net neturėjo rakto nuo trečiosios spynos, o tai reiškė, kad kažkas šias duris buvo atrakinęs su visrakčiu ir išeidamas per klaidą užrakino visas spynas. Tai tegalėjo būti KGB.

O. Gordijevskis suprato, kad jo baimės ir įtarimai – pasitvirtino. Jį stebi KGB kolegos, o tai reiškia, kad yra įtarimų, jog jis – dvigubas agentas. Kažkas jį išdavė.

Būdamas 23 metų O. Gordijevskis pradėjo savo karjerą KGB, tai buvo 1962 metais. Jis mokėsi elitinėje KGB mokykloje, kuri, įroniška, buvo pavadinta mokykla 101 ir priminė Georgo Orvelo knygą 1984, kurioje partija kankino žmones kambaryje 101. KGB mokykla buvo paslėpta miškuose netoli Maskvos, ten jaunas O. Gordijevskis kartu su dar 120 jaunų kadetų mokėsi šnipo amato paslapčių. Ir 1965 metais pagaliau atėjo tas momentas, kurio itin laukė O. Gordijevskis – jis gavo užduotį, privalėjo užsienyje dirbti su „nelegalais“. „Nelegalais“ buvo vadinami šnipai, kurie gyveno ir dirbo užsienyje po „gilia priedanga“.

1966 metų sausį O. Gordijevskis kartu su žmona Jelena nusileido Kopenhagos oro uoste ir pakliuvo į pasaką. Kopenhaga buvo gražus, švarus, modernus ir turtingas miestas. Žmonėms, kurie ką tik paliko pilką ir niūrų sovietinį pasaulį Danijos sostinė darė ypatingai gilų įspūdį. Čia buvo visko: naujų automobilių, gražių pastatų, modernių baldų ir daug gražių žmonių su nuostabiais dantimis. Gordijevskių porai atrodė, kad danai ne tik turtingesni, bet ir geriau išsilavinę, kultūringesni.

O. Gordijevskis kartu su M. Thatcher 2007 metais. Wikimedia. org nuotrauka

O. Gordijevskiui Kopenhagoje patiko viskas: parkai, muziejai, bibliotekos ir laisvė, net seksualinė laisvė, kuria taip didžiavosi vietiniai žmonės. Smalsumo vedamas jis kartą užsuko į Kopenhagos raudonųjų žibintų kvartale esančią sekso reikmenų parduotuvę ir nusipirko pornografinių žurnalų, kuriuos parnešė parodyti žmonai. Iš Sovietų Sąjungos atvykusi pora negalėjo nė įsivaizduoti, kad gėjų pornografiniai žurnalai čia parduodami taip laisvai, jiems buvo įdomu.

Tiesa, šio menko pirkinio pro akis nepraleido danų žvalgyba, kuri, tikėtina, žinojo, jog O. Gordijevskis yra KGB agentas. Vedęs KGB agentas, kuris domisi gėjų pornografija ir galimai pats yra gėjus buvo gardus kąsnis kitų šalių slaptosioms tarnyboms, todėl ši informacija saugiai nugulė ne tik danų, bet ir MI6 dokumentuose. Tai buvo pirmas kartas, kai O. Gordijevskio pavardė sušmėžavo MI6 užrašuose.

1968 metų rugpjūčio 20 dieną sovietų tankai riedėjo Prahos gatvėmis, prasidėjo Prahos pavasaris. Iš ambasados telefono O. Gordijevskis paskambino savo žmonai ir pasakė: „Tai neįtikėtina, jie visgi tai padarė.“ Jis siuntė žinutę, nes žinojo, jog ambasados telefonų – klausomasi. Visgi danai šį momentą praleido pro ausis.

Po kelių savaičių viename Vakarų Vokietijos diplomatų organizuotame priėmime O. Gordijevskis užmezgė smagų pokalbį su jaunu danu. Tai buvo draugiškas girtų vyrų pokalbis, kurį danas pasiūlė pratęsti jo namuose. O. Gordijevskis mandagiai atsisakė ir nė nesuprato, kad danų saugumo tarnybos mėgino jį suvilioti.

Manydami, kad O. Gordijevskis yra gėjus jie pasiuntė savo agentą suvilioti rusą ir galimai vėliau jį šantažuoti ar užverbuoti. Bėda ta, kad O. Gordijevskis nebuvo gėjus ir nė nesuprato, kad jį gundo. Šnipų gyvenime retai viskas vyksta taip, kaip suplanuota. Abi pusės padarė po žingsnį, bet nė viena to nepastebėjo.

Bus daugiau