Signataro sūnus Jonas Dovydaitis apie tėvą nedrįso pasakoti net mylimajai (II dalis)
Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, ti­kė­ji­mo kan­ki­nio Pra­no Do­vy­dai­čio sū­nus avia­to­rius, ra­šy­to­jas Jo­nas Do­vy­dai­tis iš­ėjo 1983-iai­siais taip ir ne­su­ži­no­jęs ti­krų tė­vo mir­ties ap­lin­ky­bių. Pa­sak Ma­ri­jos Va­na­gai­tės-Do­vy­dai­tie­nės (g. 1926), apie sa­vo tė­vą, Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rį, so­viet­me­čiu ra­šy­to­jas nie­kam nė­ra pra­si­ta­ręs. Net jai. Tik iš­len­kęs tau­re­lę ir ūmai su­sig­rau­di­nęs vis kar­to­jo vie­ną mįs­lin­gą fra­zę.

Kai sulaukė tinkamos progos pabėgti iš trėmimo vietos Totorijos autonominėje respublikoje, pasiekęs pusiaukelę J. Dovydaitis persigalvojo. Nusprendė, kad jam būsią parankiau važiuoti ne į Latviją, o į Maskvą.

Tik pakėlęs vieną kitą taurelę gana mįslingai prabildavo baugia eilute: „Kodėl žmonės miršta saulei tekant, saulei leidžiantis, tyliai taip ir užgęsta?“

Anot rašytojo našlės Marijos, Ruzajevkos stotyje dvi paras laukė traukinio. Slapta į jį įsigavęs nepastebėtas kontrolierių pasiekė kelionės tikslą.

Tarp Maskvos draugų

Maskvoje ėmėsi ieškoti Vorovskio gatvės, joje veikė Lietuvos atstovybė. Jau kartą buvo ten lankęsis, kai 1940-aisiais į Maskvą skridusi sovietinė Lietuvos delegacija „Lietuvos sparnų“ redaktorių paskyrė pilotuoti lėktuvą.

Per karą Rusijoje laikiną prieglobstį rado iš Lietuvos pabėgę sovietų Lietuvos vyriausybės nariai, kairiojo sparno intelektualai, su Stalino režimu kolaboravę veikėjai. Pirmasis J. Dovydaitį sutiko žurnalistas, rašytojas Augustinas Gricius, kalėjęs tremtyje, tačiau Justo Paleckio iniciatyva paleistas iš jos anksčiau laiko.

„A. Gricių Jonas labai gerai pažinojo. Jaunystėje juodu nemažai bendravo, susitikdavo Konrado kavinėje, kitose rašytojų lankomose vietose, – pasakojo M. Vanagaitė-Dovydaitienė. – Abu kalbasi ir tuo metu iš rūsio išeina Petras Cvirka, nešasi du batonus. Tas irgi buvo jo pažįstamas, susitikdavo kaip literatai.

P. Cvirka šiaip ne taip atpažino Joną ir tuoj pat atkišo vieną kepaliuką, sakydamas: „Imk, pasistiprinsi, viskas bus gerai.“ Jonas stovėjo nuskuręs, nuplyšęs, šimtasiūlė baisi – pats savimi bodėjosi.“

Maskvoje sutiko ir daugiau bičiulių, reikalai kiek susitvarkė, kalinio drabužius pakeitė civiliniais, gavo maisto kortelių. Rašytojas Jonas Šimkus bendravardžiui porino, esą jo buvo ieškoma, bet sutrukdę karo verpetai...

„Kokie čia „karo verpetai“? Jei ne tas gruzinas, būtų greičiausiai žuvęs lageryje“, – iš komunistuojančio rašytojo gražbylystės pasišaipė našlė.

Vilniuje J. Dovydaitis buvo perduotas partinio veikėjo, žurnalisto, „Tiesos“ redaktoriaus Genriko Zimano globai. Žinomam rašytojui pasiūlyta tapti „Tiesos“ korespondentu, aprašinėti karo laimėjimų ir socializmo statybų.

Stalino epocha įveikė rašytoją

Apie tėvą P. Dovydaitį sūnus nieko tikra nesužinojo iki gyvenimo pabaigos. Pasak Marijos, Jonas nebuvo iš bailiųjų, septintą dešimtmetį kreipėsi į sovietų saugumą, reikalaudamas informacijos. Atsakyta, esą tėvas mirė sustojus širdies veiklai. „Aišku, kad buvo sušaudytas. Dėl to ir sustojo širdies veikla“, – neabejojo signataro marti.

Okupacija pakirpo aviatoriaus sparnus. Grįžęs iš tremties Jonas daugiau nėkart nepilotavo lėktuvo, tik paskraidydavo su bičiuliais, atsisėdęs į keleivio vietą.

Nuolatinis nerimas dėl savo padėties stalininio režimo metais gerokai pakoregavo ir rašytojo kelią. Anot literatūrologės Jūratės Sprindytės, perspektyvus kūrėjas virto socialistinių „laimėjimų“ įtvirtintoju. J. Dovydaičiui teko rodyti ypatingą lojalumą santvarkai ir valdžiai, nes signataro sūnus, kalėjęs lageryje, vos likęs gyvas, buvo režimo sargų akylai prižiūrimas.

Pagrindinis kūrybos laikas sutapo su sovietinės santvarkos metais, knygos turėjo griežtai atitikti pokario literatūros strategiją. J. Dovydaičio romanas „Po audros“ (1948) buvo pirmasis socrealistinis stambaus masto kūrinys.

„Dėl jo turėjo daug nemalonumų. Per rašytojų suvažiavimą filharmonijos salėje Antanas Sniečkus už šį romaną autorių iškoneveikė, kam vieną „smetoninį“ veikėją knygoje pavaizdavęs žmogišku veidu. Vyras pasakojo, kad per pertrauką kolegos prie jo nedrįso artintis, vengė lyg pasmerktojo“, – pasakojo M. Dovydaitienė.

Romanas Lietuvoje išėjo tik po to, kai buvo išverstas į rusų kalbą. Matyt, nesukėlęs ideologinių abejonių, praplėstas ir papildytas 1953-iaisiais pasirodė nauju pavadinimu „Dideli įvykiai Naujamiestyje“.

Artimiausi draugai ir artimiausias punktas

Brežnevinio sovietmečio metais, kai jau laisviau galėjo atsidėti Lietuvos aviacijos istorijos apybraižoms, J. Dovydaitis daugiausia bendravo su rašytojais Jonu Avyžiumi ir Aleksu Baltrūnu.

„Kai J. Avyžius išsikėlė gyventi į Švyturio gatvę, eidamas pasivaikščioti vis užsukdavo pas mus. Tada jau ant stalo buteliukas ir šnekos – apie literatūrą, apie viską“, – pasakojo M. Dovydaitienė. Užlėkdavo ir kaimynas poetas Algimantas Baltakis, gyvenęs tame pačiame name už sienos.

„Tie, kurie mėgo taurelę, labai mielai susitikdavo. A. Baltakis, žiūrėk, jau ir čia. Visada šiltas, malonus“, – teigė pašnekovė.

J. Dovydaitis nepraleisdavo progos užsukti ir į Rašytojų sąjungos restoraną. „Čia buvo jo „punktas“. Susitikdavo draugus. Ateidavo Vytautas Petkevičius: „Sveiks, buržuazini lakūne.“ Tas atšauna: „Sveiks, čekiste.“ Ir draugai. Draugauja“, – prisiminė vyro pokalbius našlė.

Marija Dovydaitienė (kairėje) su dukra Aušra / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Apie save pasakoti nemėgo

J. Dovydaitis, devynių apysakų, aštuonių romanų autorius, mirė 1983-aisiais būdamas 69 metų. Mirė staiga, trūkus pilvo aortai.

„Ėmė skųstis skausmais, baisiai dejavo. Puoliau skambinti į ligoninę. Vidinis kraujavimas ir staigi mirtis. Turbūt labiausia sveikatai pakenkė lageris“, – spėjo našlė.

J. Dovydaitis vengė apie save kalbėti, neišsipasakodavo. Niekam neprasitarė, kas buvo jo tėvas. Net savo žmonai. Apie vyro tėvą, Nepriklausomybės Akto signatarą, Marija sužinojo tik pakviesta į Vasario 16-osios klubą dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.

„Jonas būdavo labai užsiėmęs. Kai rašo, stengiasi nesiblaškyti, kalbėtis geriau nemėgink. Bet net ir laisvalaikiu, kai nueidavome į restoraną, iš kalbos jam niekada neišėjo, kas buvo jo tėvas“, – teigė M. Vanagaitė-Dovydaitienė.

Tik pakėlęs vieną kitą taurelę gana mįslingai prabildavo baugia eilute: „Kodėl žmonės miršta saulei tekant, saulei leidžiantis, tyliai taip ir užgęsta?“

Atžalos

J. Dovydaičio vaikai iš pirmosios santuokos Gerdvilas ir Rūta vaikų nesusilaukė. Tik vyriausioji dukra Auksė su vyru medalininku, skulptoriumi Jonu Žuku užaugino sūnus Joną ir Tomą.

Jonui ir Marijai gimė Jonas ir Aušra. Jonas turi net keturis vaikus: Kristupas įgijo universitetinį išsilavinimą, Kornelija dar studijuoja, o Kasparas ir Kotryna mokosi mokykloje.

Aušros sūnus ekonomistas Martynas dirba Kanadoje, o dukra Natalija ten studijuoja ekonomiką.