Signataro Kazio Bizausko palikimą gaubia paslaptis
Kai 1940-ųjų lap­kri­tį Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą Ka­zį Bi­zaus­ką su­ėmė en­ka­ve­dis­tai, Žir­na­jų dva­ro ūky­je prie Pa­bais­ko li­ko trys ar­ti­miau­sios jo mo­te­rys – žmo­na Pa­uli­na Lie­pai­tė-Bi­zaus­kie­nė (1898–1989) su duk­te­ri­mis Pri­ma (g. 1921) ir Al­ge (1923–1985).

„Iki 1944 metų jos gyveno visiškoje nežinioje. Vėl artėjant sovietų kariuomenei, jau buvo praradusios viltį, kad tėvas gyvas, todėl turėjusios apsispręsti. Ryžosi trauktis į Vakarus. Kito pasirinkimo nebuvo, nes Lietuvos pareigūno artimiesiems akivaizdžiai grėsė represijos“, – LŽ teigė Kėdainiuose gyvenantis K. Bizausko pusseserės Kazimieros Bizauskaitės-Židonienės sūnus Vidimantas Židonis.

Tikrąsias K. Bizausko mirties aplinkybes dukra Prima sužinojo tik tada, kai Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas nurodė visuomenei atverti slaptus SSKP CK politbiuro ir KGB archyvus.

Lieka paslaptis

Moterys į vežimą susikrovė būtiniausius daiktus, tėvo archyvą, vieną kitą šeimos fotografiją ir pajudėjo Kybartų link. Prie jų prisišliejo Algės bendraamžis Pranas Zundė, padėjęs pasiekti sieną.

„Pranas gimė Kaune, bet buvo švedų kilmės“, – teigė V. Židonis. P. Zundei vėliau buvo lemta tapti signataro K. Bizausko biografu.

Rytprūsių vokiečiai Eitkūnuose ketveriukę priėmė gana palankiai, suteikė pabėgėlių statusą, davė maisto talonų. Tačiau patarė nesivežti jokių daiktų. Todėl dar Lietuvos teritorijoje prie Kybartų šeima užkasė K. Bizausko diplomatinės tarnybos metais gautas reprezentacinės dovanas, suvenyrines vazas. skulptūrėles.

Kai atkūrus nepriklausomybę į tėvynę grįžo Prima, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atpažino K. Bizausko inicialais „K.B.“ pažymėtas vertybes. Kokiais keliais signataro gautos dovanos atsidūrė galerijoje, lieka paslaptis.

Bomboms krintant laukė savo eilės

Peržengusi Rytų Prūsijos sieną ketveriukė iškeliavo Berlyno link. Sąjungininkų šturmuojamoje sostinėje prabuvo iki pat Trečiojo Reicho kapituliacijos. „Gyveno kone miesto centre. Berlyno bombardavimas vykęs labai „tvarkingai“ – aštuntą vakaro pasigirsta sirenos ir antskrydis trunka valandą ar dvi. Pasakoju tai, ką man yra sakiusi Prima: kai viskas aprimsta, išlendi iš slėptuvės, apsidairai, kurie namai išliko, ir vėl lauki kitos dienos, savos eilės“, – baimės atmosferą, kurią jautė pabėgėliai lietuviai, perteikė V. Židonis.

Moterims ir ištikimam palydovui P. Zundei pavyko atsisėsti į bene paskutinį traukinį, nuvežusį juos į britų kariuomenės kontroliuojamą zoną. Gerokai mažiau pasisekė gabenamiems į rytinę Vokietijos dalį, nes tie atsidūrė pas rusus, o tada – tiesiu taikymu į Sibirą.

Diplomato K. Bizausko, dirbusio Vatikane, JAV, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje dukros buvo įgijusios nepriekaištingą išsilavinimą, mokėjo ne vieną kalbą. Joms pavyko įsidarbinti vertėjomis. Tomis aplinkybėmis vokiečių ir anglų kalbų įgūdžiai labai pravertė.

Vakarų Vokietijoje Prima susidraugavo su britų kariškiu Billu Dunnu. Baigiantis tarnybos laikui šis pasiūlė mylimai lietuvaitei drauge su juo važiuoti į Angliją.

Laiku persikvalifikavo

Algė 1945 metų gegužės 29 dieną ištekėjo už P. Zundės. Pranas baigė mokslus Hanoverio technologijos institute. Buvo Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, svariai prisidėjo prie Vasario 16-osios gimnazijos įkūrimo.

Vokietijoje Pranui ir Algei gimė dukros Algė ir Aurelija ir sūnus Audronis. Aidis ir Gytis į šį pasaulį atėjo jau Jungtinėse Valstijose.

Jose šeima atsidūrė tik 1960 metais. 1965-aisiais P. Zundė gavo magistro studijų diplomą George‘o Washingtno universitete, o 1968 metais Džordžijos technologijos institute įgijo filosofijos daktaro laipsnį.

„Pranas iš pradžių studijavo mechaniką, bet kai atsirado kompiuteriai, kaip pats sakė, laiku persikvalifikavo, ir net 26 metus dėstė informacines technologijas, tapo profesoriumi“, – teigė V. Židonis.

Sovietmečio pabaigoje P. Zundė ėmė gyvai domėtis K. Bizausko palikimu. Lankėsi tėvynėje, dirbo Lietuvos mokslų akademijoje. Jam talkino informatikas Valentinas Černiauskas, Vytauto Didžiojo universiteto pirmojo rektoriaus prof. Algirdo A. Avižienio giminaitis. Vieną šūsnį duomenų apie K. Bizauską tada sugebėta gauti iš LSSR valstybinio archyvo, apeinant jo direktorių, „stalininio kirpimo“ valdininką.

„Padedant akademikui Vytautui Statulevičiui man pavyko patekti ir į K. Bizausko fondą Valstybinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kas čia atgabeno diplomato dokumentus, esama prieštaringų versijų. Tačiau fondas buvo tikrai nemažas, netyrinėtas“, – pabrėžė LŽ kalbintas V. Černiauskas.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje (iš kairės): Birutė Kulnytė, Prima Bizauskaitė-Dunn, Vidimantas Židonis, Valentinas Černiauskas. / Vidimanto Židonio asmeninio archyvo

Gavęs bibliotekos direkcijos leidimą, informatikas nemažai laiko skyrė K. Bizausko dokumentų, nuotraukų, negatyvų, ambasadoriaus pranešimų kopijavimui – iš fotojuostelės į popierių. Surinktą medžiagą persiuntė P. Zundei į JAV.

Surėmė pečius

Po nepriklausomybės atkūrimo P. Zundė, P. Bizauskaitė-Dunn, V. Černiauskas, Vidimantas ir jo brolis Petras Židonis surėmė pečius ieškodami Bizauskų giminės šaknų. Vidimantui pavyko sužinoti, kur Anykščiuose ilsėjosi signataro tėvo Kazimiero Bizausko palaikai. Sovietmečiu kapinės buvo perkeltos ir jo kapas neišliko.

„Anykščių klebonas leido patyrinėti bažnyčios caro laikų archyvus. Radau Kazio tėvo ir mamos laidojimo vietą ir laiką, sužinojau ir mirties priežastį. Abu buvo mirę nuo džiovos. Surinktą medžiagą atidaviau Pranui“, – pasakojo signataro giminaitis V. Židonis.

P. Zundei pavyko išsiaiškinti tikslią signataro K. Bizausko gimimo datą. Iš Latvijos nacionalinio archyvo gauta gimimo liudijimo kopija patvirtino jį gimus 1893 metų vasario 2-ąją (pagal naują kalendorių – vasario 14-ąją) Paviluoste.

Pirmoji P. Zundės parašytos K. Bizausko biografijos dalis Čikagos „Draugo“ buvo išleista 1993-iaisiais, antroji – po metų. Trečiosios dalies parašyti nespėjo, mirė 2004 metais.

Lietuviškai, ir niekaip kitaip

Primai ir Billui Dunnams 1950 metais gimė Verena, po santuokos gavusi vyro pavardę Nevard. Ji turi penkis vaikus: Josephą, Michaelą, Francisą, Teresą ir Lucy.

1953 metais Primai ir Billui gimė antra dukra Oriana. „Kad po 70 svetur praleistų metų Prima nėra užmiršusi lietuvių kalbos, rašo idealiai, be klaidų, gal ir neturėtume stebėtis. Bet ir dukra Oriana puikiai kalba ir net rašo. Tik kartais manęs paprašo sužiūrėti nosines balses, kablelius. O svarbiausia – lietuviškai kalba Primos anūkė, Orianos dukra, Felipa Maria Teresa House“, – reiškė nuostabą pašnekovas.

Su vyru Billu Prima gyveno Esekso grafystėje. Pas seserį Algę ji lankėsi tik kelis kartus. Vis dėlto didelis atstumas darė savo. Dabar Prima jau porą metų gyvena Hartfordšire, nuolat globojama dukters Verenos.

Vidimantas yra teiravęsis Felipos, iš kur jos tokios geros lietuvių kalbos žinios. Ši atsakė, kad močiutė Prima su ja visada kalbėjusi tik lietuviškai ir – niekaip kitaip. Felipa jau turi dvi dukras – Mariją Izabellę, gimusią 2006-aisiais, ir Anę Raphaelą, gimusią 2011 metais. Oriana studijavo ispanų filologiją, dirba bibliotekoje. Felipa yra vadybininkė.

V. Židonio dukra Sigita, anglistė, ir Felipa beveik bendraamžės. Britė lankėsi jos vestuvėse, o Sigita, stažuodama Jungtinėje Karalystėje, kelias savaites gyveno pas Primą. Felipa ir Sigita dar ir dabar abi susirašinėjančios. Lietuvoje lankėsi ir kita Primos anūkė, Verenos dukra Teresa.

Namai virto karo ligonine

Tikrąsias K. Bizausko mirties aplinkybes dukra Prima sužinojo tik tada, kai Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas nurodė visuomenei atverti slaptus SSKP CK politbiuro ir KGB archyvus. Iki to laiko praėjo penki dešimtmečiai.

Šeimos gauta pažyma atskleidė, kad ateitininkų sąjūdžio lyderis, jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo seimo narys, švietimo ministras, diplomatas ir vicepremjeras, dalyvavęs derantis su Stalinu ir Viačeslavu Molotovu, buvo sušaudytas Baltarusijoje pakeliui į Maskvą 1941 metų birželio 26 dieną greta Bigosovo geležinkelio stoties.

Žirnajų dvaro sodyba, palikta šeimininkų, ilgai nestovėjo tuščia. Kaip atsimena tuometiniai Bizauskų kaimynai Augūnai ir Rutkauskai, tuojau į ją įsikraustė sovietų kariuomenė. Dvaras buvo paverstas karo ligonine, šalia tūpė sanitariniai lėktuvai.

(Bus daugiau)