Signataro Justino Staugaičio sūnėno akibrokštas: sovietai „iškomandiravo“ visiems laikams (I dalis)
Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro Jus­ti­no Stau­gai­čio bro­lio Vin­cen­to (1875–1955) anū­kas Da­rius Stau­gai­tis, trau­ma­to­lo­gas or­to­pe­das, su žmo­na eko­no­mis­te Ele­na Stau­gai­tie­ne, mums at­si­vė­rę pla­čiais kie­mo var­tais, ne­tru­kus pa­pa­sa­kos apie gar­sią gi­mi­nys­tę.

Tačiau neskuba. Panevėžio pakraštyje gyvenanti šeima turi ir daugiau kuo pasididžiuoti: pirmiausia, suprantama, vaikais ir anūkais, tada profesiniais pasiekimais ir nepaprastai išpuoselėtu sodu.

Derybininkas, diplomatas J. Staugaitis lankėsi Vakarų šalyse Lietuvos pripažinimo ir kitais klausimais, o bažnyčios reikalais keliavo į susitikimus Vatikane su popiežiumi.

Nuo jo šeimininkai ir pradeda mūsų viešnagės programą. Pats gegužės įsibėgėjimas, ir žvilgsnį iš karto patraukia žiedais apsipylusi obelų gyvatvorė. Tokio dyvo dar nebuvau regėjęs. „Dvylika metų užtruko ją suformuoti“, – pasakoja Darius ir Elena.

Koloninės obelys, gausybė prižiūrėtų medelių ir krūmelių, kurių pavadinimus girdžiu pirmą kartą, pasisėję pūpso virš neįtikimai minkštos vejos – gydytojas traumatologas pasistengė, kad jo sodyboje nebūtų jokių traumų. Tada sugužame į namus, prasideda didysis pasakojimas.

Vykdė mirusios motinos valią

Vasario 16-osios akto signataro, Telšių vyskupo J. Staugaičio (1866–1943) prosenelis Meškus šiapus Šešupės iš Rytprūsių atsikėlė vokiečiams plečiant ekspansiją į rytus ir pradėjus persekioti katalikus.

Būsimas signataras Justinas buvo vyriausias Mykolo ir Marijonos Staugaičių sūnus. Šeimoje dar augo Vincas, Antanas, Petronėlė ir Agota. Atgulusi į mirties patalą mama prisakė vyresnėliui rūpintis mažaisiais. Justinas paliepimą šventai vykdė: anksti apsisprendė nekurti savo šeimos, rinktis kunigystę.

J. Staugaitis baigė Seinų kunigų seminariją, 1890 metais gavo šventimus. Jaunuolis aktyviai įsitraukė į visuomeninį krašto gyvenimą. Signataras buvo Steigiamojo Seimo narys, Seimo pirmininkas. Kartais pavaduodavo prezidentą, laikinai tapdamas aukščiausiu valstybės asmeniu.

Derybininkas, diplomatas J. Staugaitis lankėsi Vakarų šalyse Lietuvos pripažinimo ir kitais klausimais, o bažnyčios reikalais keliavo į susitikimus Vatikane su popiežiumi. 1926 metais buvo paskirtas Telšių vyskupu, įkūrė kunigų seminariją. Mirė 1943 metais, palaidotas Telšių katedros kriptoje.

Knygos istorija, trukusi per visą okupacijos laiką

J. Staugaitis paliko nemaža spaudos veikalų. 1934–1935 metais jau būdamas Telšių vyskupijos vadovu parašė trijų dalių romaną „Tiesiu keliu“ (išleistas 2018 metais). Kūrė jį lyg atsaką Vincui Mykolaičiui-Putinui, kuris sulaužė kunigystės įžadus, o „Altorių šešėly“ buvo sukūręs ironišką J. Staugaičio paveikslą.

Lietuvių katalikų mokslo akademija drauge su vyskupo giminaičiais išleido J. Staugaičio knygą „Mano atsiminimai“ apie XX amžiaus pradžios įvykius Lietuvoje. Tie giminaičiai – LŽ pašnekovai Darius ir Elena.

Apie senelio brolio rašytinius veikalus D. Staugaitis buvo girdėjęs iš savo mamos. Prieš karą mašinraštis plito per asmenines pažintis, nuorašais. Kalbėta, kad vyskupo atsiminimus priglaudęs kažkas iš giminių. 1984 metais per pirmąjį Staugaičių suvažiavimą vienas dėdžių prisipažino juos turėjęs, tačiau praradęs per represijas į Sibirą.

Kai D. Staugaitis tapo mediku, tarp pacientų pasitaikydavo vyresnio amžiaus kunigų. Kalbindavęs juos, klausinėjęs apie vyskupo knygą. Vieni mielai leisdavosi į prisiminimus, gydytojo pavardė jiems įkvėpdavo pasitikėjimo. Kiti teigė nieko nežiną, bijojo liestis šios temos.

Signataro Justino Staugaičio brolio Vincento anūkas Darius Staugaitis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Signataro Justino Staugaičio brolio Vincento anūkas Darius Staugaitis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vienas susitikimas suteikė vilties. Kunigas iš Biržų papasakojo turįs J. Staugaičio knygą, prižadėjo atiduoti. Tačiau po kelių mėnesių nuvažiavęs į Biržus giminaitis rado kunigą jau amžinatilsį. „Vėl visi galai dingo“, – pasakojo D. Staugaitis.

Vis dėlto rankų nenuleido. Vienas kunigas galiausiai atnešė trečią ir ketvirtą mašinraščio dalį. Trūko veikalo pradžios.

Laikas greitai bėgo. Prasidėjus Sąjūdžiui pašnekovo brolis Romualdas Staugaitis per „Lietuvos aidą“ išplatino užklausimą apie vyskupo atsiminimų knygą. Atsišaukė kaunietė vienuolė Angelė Klietkutė. Gerai išsiklausinėjusi, ar tikrai į ją kreipiasi signataro giminaičiai, atidavė mašinraštį. Taip po septynių dešimtmečių „Mano atsiminimai“ virto solidžia knyga.

Jokių paslapčių neturėjome, nes beveik visi paragavome tremties – daugiau nebuvo ko bijoti.

Mašinraštyje buvo gausu korektūros klaidų, iškraipytų pavardžių. Redaktorei dr. Reginai Laukaitytei iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos teko nelengva užduotis jas ištaisyti.

Daugiau nebuvo ko bijoti

Anot gydytojo Dariaus, apie signatarą J. Staugaitį sovietmečiu giminėje buvo kalbama gana drąsiai, nesidairant į šalis. „Jokių paslapčių neturėjome, nes beveik visi paragavome tremties – daugiau nebuvo ko bijoti. Per susitikimus kalba dažnai pasukdavo į praeitį, ne vieną užplūsdavo prisiminimai“, – teigė garsios šeimos palikuonis.

Beveik visa J. Staugaičių giminė, išskyrus senelį Vincą ir jo brolį Marijampolės burmistrą Antaną Staugaitį, atsidūrė tremtyje. Darių su broliais ir mama Emilija sovietai išvežė 1941-ųjų birželį, kitus – jau po karo.

Dariaus senelis, signataro brolis Vincas buvo baigęs miškininkystę Varšuvoje. Darbavosi jam likusiame tėvų ūkyje. Anūkas teigė jo neprisimenąs. Nieko nuostabaus – kai juos areštavo, jam tebuvo vieni metukai. O kai grįžo į Lietuvą, V. Staugaitis jau buvo miręs.

Keliavo užsidirbti į Taliną

Visi Vinco sūnūs – Česlovas, Saveras, Celestinas – atsidūrė Krasnojarsko krašte. Tik Justinui, D. Staugaičio tėvui, buvo skirta kitokia lemtis. Jis gimė 1902 metais, labai anksti paliko šeimą. Dariaus žmona Elena spėjo, kad sūnus nepritarė naujai tėvo santuokai (Vincas per gyvenimą vedė tris kartus). Kaune baigęs buhalterio kursus, gyveno savarankiškai, dirbo valdiškose įstaigose.

J. Staugaičio žmona Emilija, Dariaus mama, gimė Aknystoje (dabar Latvija) daugiavaikėje bežemių valstiečių Jokūbo ir Onos Baškių šeimoje. Didesnė šeimos dalis išvažiavo uždarbiauti į Taliną. Emilija dirbo Tilmanso tekstilės fabrike.

Po bolševikų perversmo fabrikas išsikėlė į pietinę Rusiją, Novorosijską. Dariaus mama irgi ten atsidūrė. Vis dėlto raudonieji pasiekė ir tą miestą, ne rusų tautybės žmones suvarė į koncentracijos stovyklą. E. Baškytė į tėvynę grįžo 1921 metais, kai po Bresto taikos imta keistis belaisviais.

Tėvas tuo metu dirbo Lietuvos saugume Šiauliuose. Čia Justinas ir susipažino su Emilija. Pora susituokė 1922 metais, gyveno Kaune, Kaišiadoryse, Giedraičiuose, Alovėje. Susilaukė trijų sūnų – Romualdo (g. 1924), Vitalio (g. 1929), kuris iki šiol gyvena Kaune, ir Dariaus (g. 1939).

Sustabdė du uniformuotieji

Kai 1939 metais Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, trijų sūnų tėvas gyvai atsiliepė į visuotinį kvietimą sulietuvinti atgautą kraštą. Patriotinių jausmų genamas Justinas su šeima apsigyveno Eišiškėse. Pradėjo dirbti kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu.

Daugelis vėlesnių įvykių, susijusių su J. Staugaičiu, grįsti tik prielaidomis. 1940 metais, tuoj po Baltijos šalių aneksijos, vyko pirmieji rinkimai į taip vadinamą Liaudies Seimą. Dariaus tėvas dirbo balsų skaičiavimo komisijoje. Pamatęs, kaip nešami tušti balsavimo biuleteniai, atsisakė pasirašyti rinkimų protokolą. „Tai ne rinkimai, o farsas“, – tėvo žodžius perteikė sūnus.

Tokio akibrokšto sovietai signataro sūnėnui neatleido. 1941 metų birželio 14 dieną J. Staugaitis su kooperatyvo pirmininku buvo komandiruojamas į Vilnių, anksti ryte išėjo iš namų. „Daugiau apie jį nieko tikra nėra. Ar ta komandiruotė buvo, ar nebuvo – nežinia. „Iškomandiravo“ visiems laikams“, – kalbėjo sūnus. Likusių šeimos narių sovietai atvažiavo suimti po kelių valandų.

Vėliau, jau tremtyje, Staugaičius pasiekė žinia, esą tėvas ir kooperatyvo pirmininkas buvę sušaudyti, jų kūnai rasti žvyrduobėje prie Valkininkų. Tiksli vieta nežinoma. Tokią versiją papasakojo Dariaus mamos sesuo, kuri gulėjo Kauno klinikose su pirmininko žmona. Ši nebuvo represuota, todėl iškasusi velionio kūną ir palaidojusi.

„Tačiau ar ta versija tikra, nežinome. Brolis Romualdas bėgiojo po Eišiškes, tikėdamasis kur nors rasti tėvą. Vaistininkė tvirtino mačiusi, kaip išėjusį iš namų jį sustabdė du uniformuotieji...“ – padarė reikšmingą pauzę D. Staugaitis.

Birželio 17 dieną mama su vyresniais sūnumis ir Dariuku ant rankų atsidūrė Naujojoje Vilniuje. Čia jiems prasidėjo ilga, 18 metų užtrukusi kelionė... atgal.

Laukite tęsinio