Signataro Jono Vileišio dukra Rita Sovietų Lietuvoje lankėsi tik kartą: man to užteko (III dalis)
„At­va­žia­vau, kad ne­rei­kė­tų Lie­tu­vos il­gė­tis iš to­lo“, – LŽ sa­kė sig­na­ta­ro Jo­no Vi­lei­šio du­kra Ri­ta Vi­lei­šy­tė-Bag­do­nie­nė, va­sa­rį par­skri­du­si iš JAV ati­deng­ti pa­mink­lo bro­liams Vi­lei­šiams ir kar­tu su sa­vo tau­ta švęs­ti Lais­vės šimt­me­čio.

1920 metais Vilniuje gimusios R. Vileišytės gyvenimas atkartoja tą Lietuvos istorijos giją, kuri po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių ir sovietų okupacijos ištrūko į laisvąjį pasaulį, telkėsi emigracijoje ir į gimtąjį kraštą galėjo grįžti tik Atgimimo metais.

Mano tėvas pasižymėjo nepaprasta tolerancija. Man regis, tai vienas pagrindinių jo bruožų. Jis visada tikėjo, kad žmonės turi patys save valdyti, niekas jiems negali įsakinėti.

Sovietų laikais Lietuvoje ponia Rita lankėsi tik kartą ir slogūs tos viešnagės įspūdžiai nupurto ją kaskart juos prisiminus.

– Kuo užsiima jūsų vaikai? – klausiau Ritos Vileišytės-Bagdonienės, kai susitikome visai greta namo, kuriame Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės aktą.

– Silvija Marūnienė yra pedagogė, daug metų dirbo mokykloje. Turi dukrą Liną ir sūnų Tadą. Tadas turi lietuvišką šeimą. Mano žentas perfect kalba lietuviškai, net su suvalkietišku akcentu kaip jo tėvai.

– Atkreipiau dėmesį, kad pati kalbate taip, lyg jūsų visiškai nebūtų veikusi anglakalbių aplinka.

– Kalbu taip, kaip kalbėjome Kaune. Iš pradžių augau Girstaitiškio dvare, nes į Kauną persikėlęs mano tėvelis neturėjo buto. Buvo tokio būdo, kad nenorėjo ko nors išmesti ir pats pasiimti. Pamenu, su mama važiuodavome jo aplankyti.

Lukšio gatvėje jis glaudėsi viename kambaryje. Pasakysiu, tas kambarys man padarė labai slogų įspūdį. Tai buvo lyg kokia lindynė: ilgas, apytamsis su langais į šiaurės pusę. Kambarį skyrė lovelė ir stalas. Ant staliuko stovėjo primusas... O burmistro rezidencija buvo Kauno rotušėje, ją tėvelis labai mėgo. Oficialius svečius priimdavo ten.

Paskui gavo didesnį butą Kalnų gatvėje (vėliau Vlado Putvinskio – M.K. past.). Iš balkono matėsi Vienybės aikštė, Donelaičio gatvė, iki pat Nemuno.

Tada jau atsikėlėme į Kauną. Atėjo metas man ir Kaziui mokytis. Baigėme valstybinę gimnaziją. Mano tėvas tikėjo, kad kas tinka paprastam piliečiui, Kauno gyventojui, tas turi būti gerai ir burmistro dukteriai. Jokių privilegijų.

„Aušros“ mergaičių gimnazija buvo labai griežta. Turėjome labai gerus pedagogus. Mus mokė patriotine dvasia. Nors gimnazija buvo gana griežta, bet jai esu labai dėkinga. Davė tikrai gerą pagrindą.

Ten kieme buvo namelis, kuriame gyveno prof. Tadas Ivanauskas. Atsimenu dar, turėjo tokią prijaukintą varną. Ta jo laukdavo ir kai profesorius grįždavo, ji pas jį atskrisdavo.

Pagrindinis jo bruožas

– Koks buvo religinis auklėjimas jūsų šeimoje?

– Matote, tada bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės. Katalikų tikėjimas buvo oficialus. Bet niekas nevaržė kitų išpažinti savo tikėjimą. Žydai Kaune turėjo, regis, tris sinagogas, savo laikraščius, mokyklas.

Mano tėvas pasižymėjo nepaprasta tolerancija. Man regis, tai vienas pagrindinių jo bruožų. Jis visada tikėjo, kad žmonės turi patys save valdyti, niekas jiems negali įsakinėti.

Jis nebuvo praktikuojantis katalikas. Tačiau mielai užeidavo į bažnyčią tiesiog susikaupti. Mėgo važiuoti į kaimo bažnyčią, nes tai jam priminė Pasvalį, gimtinę. Tėvas laikėsi nuostatos, kad religija yra tam tikra disciplina, auklėjimas.

Sekmadienio rytais lankėme bažnyčią prie mokyklos. Devintą valandą pamaldos vykdavo gimnazistams, o vienuoliktą – studentams. Į mokyklą eidavome šešias dienas per savaitę, tai dar keltis sekmadienį iš ryto nelabai norėjosi. Matydamas, kad kartais neinu, tėvelis sakydavo, jog turiu turėti religinį pagrindą, o ką darysiu paskui – mano valia.

Tad negalima sakyti, kad būtų paneigęs tikėjimą. Nebuvo laisvamanis. Visada laikėmės pasninko. Viena vertus, toks buvo paprotys, kita vertus, jo prisilaikė tarnai. Tėvas kitų įsitikinimus stengėsi pagerbti. Tad penktadieniais nevalgėme mėsos, taip pat ir per visą gavėnią. Buvo tokie laikai.

Šalia vaikų, anūkų ir proanūkių

– Ar dar susitikdavote su savo gimnazijos draugėmis – Tyte Yčaite, Lilia Dačinskaite, Jadvyga Povilanyte, Irka Augevičiūte, kitomis?

– Labai retas dalykas, kad mes visą laiką palaikėme ryšį. Bet liūdna sakyti, kad visos yra mirusios, net ir Salomėja Nasvytytė. Kaune dar gyva mano klasės draugė Birutė Švelnikaitė-Arlauskienė. Vis ją aplankau, bet šįkart taip užimta buvau...

Vienintelė likusi mano artima draugė – Jadvyga Černiauskaitė-Giedraitienė. Rudenį atšventė šimtą metų. Gyvena Floridoje, ją aplankau. Kovą irgi tą padarysiu. T. Yčaitė man buvo labai miela, jos sesuo Evelina – taip pat, mirė prieš metus.

– Kur Amerikoje jūsų gyventa?

– Daugiausia gyvenau prie Niujorko, Konektikuto valstijoje. Paskui prie Bostono, kai vyras išėjo į pensiją. Vėliau vyrą ištiko infarktas, gydytojai patarė važiuoti kur šilčiau. Išsikėlėme į Floridą. Ten pragyvenome gal 17 metų. Vyrui mirus, persikėliau atgal į Konektikutą, šalia vaikų, anūkų ir proanūkių. Man dabar labai malonu su jais bendrauti – toks tad mano gyvenimas dabar.

Tėvas vertė baigti mokslus

– Ar teisininkės išsilavinimas jums pravertė?

– Ne. Mano tėvelis labai rūpinosi mūsų išsimokslinimu. Labai jau reikalavo, kad baigčiau universitetą. Ką studijuosiu, sakė, jam visai nesvarbu, studijuok, ką tu nori. Na, gerai, tai – teisė. Pamaniau, teisė duoda aukščiausią išsilavinimą ir tu gali tuos mokslus visur panaudoti.

Bet užėjus karui – jau buvau bebaigianti studijas – mane išmetė iš Vilniaus universiteto kaip „buržujaus“ dukterį. Prieš pat Kalėdas gavau oficialų laišką. Trūko vieno vienintelio semestro.

Amerikoje verstis teise būtų labai sunku. Visai kiti įstatymai, kita sistema. O pradėti iš naujo reikėtų daug pinigų. Mes jų neturėjome.

Galvodavau, na, kam man tas diplomas – bombos krenta ant galvos, nežinai, ar gyvas liksi. Tačiau vykdžiau tėvelio valią.

Gavau darbą Jeilio universitete Konektikute, Niu Heivene. Dirbau bibliotekoje. Mane pasamdė, nes vis dėlto pavyko baigti universitetą. Grįžau į Vilnių prie vokiečių. Kadangi lietuviai nestojo į SS, jie uždarė universitetą. Tačiau išklausiusiems kursą leido laikyti egzaminus, parašyti diplominį darbą. Tai ir atlikau. Suprantama, jokių iškilmių nebuvo, vyko karas, reikėjo bėgti.

Galvodavau, na, kam man tas diplomas – bombos krenta ant galvos, nežinai, ar gyvas liksi. Tačiau vykdžiau tėvelio valią.

Niu Heivene mane pasamdė tik dėl to, kad turėjau diplomą. Tada pagalvojau, kad mano tėvelis buvo teisus. Jei turi universiteto diplomą, kad ir svetimo krašto, jiems aišku, kad esi išsilavinusi. Be to, mokėjau svetimų kalbų. Jiems reikėjo tokio žmogaus ir mane pasamdė. Mano tėvelis vis tik laimėjo.

Būti su savo tauta

– Ar su kitų signatarų vaikais, anūkais Amerikoje teko bendrauti?

– Sesuo Alena su viena iš Smetonaičių truputį palaikė ryšius, gyveno netoliese. Vailokaitytės gyveno Kalifornijoje, pažinojau Petro Klimo jaunesniojo seserį Eglę. Ji ne per seniausiai mirė.

Matot, aš sau jokios garbės nepriskiriu. Tiesiog užaugau tokioje šeimoje, labai patriotiškoje. Dabar apie mane visi nori girdėti. Kad nereikėtų Lietuvos ilgėtis iš tolo, atvažiavau. Norisi per šimtametę šventę būti su savo tauta. Dėl to atvažiavau, o ne dėl garbės sau. Man naujiena, kad kas nors nori su manimi kalbėti.

Be to, atidengtas paminklas broliams Vileišiams. Vasarą lankėmės Kaune, kai buvo atidarytas mano tėvelio paminklas.

Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Neaprašomai baisus įspūdis

– Kiek kartų lankėtės Lietuvoje? Net sovietiniais laikais, regis, buvote.

– Tiesiog skaičių pamečiau. Kokius 8–9 kartus. Sovietiniais vieną – ir man to buvo gana. Neįtikėtini dalykai, ypač kai atvažiuoji iš Amerikos, tokios laisvos šalies. Ten, jei neini prieš įstatymus, nieko bloga nedarai, – gyvenk kaip nori. Niekas nesikiša į tavo gyvenimą.

Viešnagė darė slogų, neaprašomai baisų įspūdį. Apsistojome „Gintaro“ viešbutyje. Atėjo giminės, tuoj pat ant telefono uždėjo pagalvę. Galvoju, ką jie čia daro. Kodėl pagalvę reikia dėti ant telefono?! Į ausį man pašnibždėjo, kad mūsų pasiklausoma.

Apačioj sėdi kažkokia moteriškė ir visus seka, užrašinėja, kas, kada atėjo, kada išėjo. Kas čia dabar?! Mes nieko bloga nepadarėme! Kodėl mus iškart nusikaltėliais laiko?

Arba oro uoste – tuoj ima terorizuoti. Paima pasus, tikrina. Ir vėl, ir vėl. Stovi ir galvoji, kas čia bus. Kas čia per dalykas?! Juk Rusija tokia galinga valstybė, su teritorija, kuri driekiasi per 11 laiko zonų. Ir dar bijo kažko!

– Nes pastatyta ant molinių melo kojų.

– Ačiū Dievui, Lietuva atsikūrė. Tam prireikia laiko. Vergovė psichologiškai žmones paveikė, suprantama. Dar gydome savo žaizdas. Bet viskas susitvarkys. Tikiuosi, kad Lietuva bus nepriklausoma ir galės tvarkytis. Dar taip neseniai Lietuvos pasienyje žvangino ginklais.

Carinė okupacija irgi buvo žiauri, žmones šaudė, korė, trėmė. Bažnyčias uždarinėjo, spaudos laisvę atėmė. Kur jūs girdėjote tokį daiktą?! Tačiau žmonės nebuvo taip suluošinti. Gal dėl to, kad kaimas išliko?.. Kaimas buvo pagrindas. O čia išnaikino kaimą, uždarė į kolchozus, kiti į miestą išvažiavo dirbti.

Tad linkiu Lietuvai, kad ji būtų laisva ir nepriklausoma šalis. Nes mums tikrai nėra už ką atsiprašyti. Tegul atsiprašo tie, kurie mus nuskriaudė. Mes apgynėme savo kraštą, esame garbinga šalis.

– Kilo keista mintis palyginti dvi kartas. Jūs jaunystėje buvote priversti palikti tėvynę, o mes tokio pat amžiaus sulaukėme nepriklausomybės... Bet, reikia pripažinti, ta okupacija mus gerokai paveikė.

– Nes sovietai kontroliavo ne tik tavo gyvenimą, bet ir galvojimą.