Signataro dukra: į Lietuvą – tik ne per Maskvą
Po 50 me­tų ap­lan­kiu­si tė­vy­nę Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro, dip­lo­ma­to Jur­gio Šau­lio (1879–1948) vie­nin­te­lė duk­tė Bi­ru­tė Ja­ni­na Šau­ly­tė-Čeč­kus nu­ste­bi­no gi­mi­nai­čius ne­pap­ras­ta at­min­ti­mi. Ži­no­jo, kur ku­ris gy­ve­na, kas kur pa­lai­do­tas. Ypač prie­rai­ši pusb­ro­lio Čes­lo­vo Tar­vy­do šei­mai, ne­nus­to­jo su ja da­ly­tis mei­lės ir pa­si­ti­kė­ji­mo ženk­lais – net ir po mir­ties.

Šįkart pamėginsime prikelti J. Šaulio ir jo dukters Birutės (1921–1996) atminimą. Dėl šios priežasties svečiavausi pas signataro sūnėną, ilgametį Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narį Česlovą Tarvydą ir jo žmoną Marytę, gyvenančius Gargžduose.

Geras penkias valandas autobuse pasikratęs Žemaičių plentu, atsidūriau istoriniame Didžiosios Lietuvos pakraštyje: iki 1940 metų prie Gargždų miestelio šliejosi Vokietijos siena, veikė vokiečių muitinė. Apie tai dar byloja į pamiškę vedantis akmenimis grįstas alėjos keliukas.

Tėvo Jurgio Šaulio dienoraščius Birutė saugojo kaip relikviją. Prašoma giminaičių jais pasidalyti, daug ką nurašė. O kai pavargo ranka – įskaitė į kasetes. Tačiau originalų neatidavė.

Šeimininkės paruošta kava, sumuštiniai ir rauginti agurkėliai gerokai pabudrino svečią. Ant stalo Česlovas pastatė... vasarį gautą dovaną – stiklo lentelę su signataro parašo kopija: „Jurgis Šaulys.“ Nepriklausomybės Aktas, žinome, buvo surašytas J. Šaulio ranka. Suvenyras tarsi garantavo, kad visa, kas kalbama prie šio stalo, turi J. Šaulio patvirtinimą.

Polinkis į mokslus

Nepriklausomybės Akto signataro tėvas Teodoras buvo vedęs tris kartus. Vyriausiasis Jurgis gimė santuokoje su Domicele Pozingyte. Gimdydama antrą vaiką, Jurgio sesutę Janiną, Domicelė pasimirė.

1885 metais Teodoras vedė antrą kartą – ūkininkų dukrą Liudviką Stanelaitytę. Po 11 metų, 1896-aisiais, Balsėnuose ji pagimdė Oną Šaulytę, LŽ pašnekovo Č. Tarvydo mamą. Jurgis tada jau buvo septyniolikos. Tačiau jo saitai su pamote ir gerokai jaunesne sesute, pasak Česlovo, visą gyvenimą išliko itin artimi ir šilti.

„Liudvika buvo išsilavinusi, apsiskaičiusi, mokė posūnį rašyti, skaityti. Jos brolis kunigas Pilypas Būdvytis atkreipė dėmesį į berniuko gabumus. Todėl kiek galėdami suteikė jam žinių namuose ir išvežė į mokyklą Varniuose“, – pasakojo Č. Tarvydas.

Artimi

Kunigo P. Būdvyčio įžvalgos pasitvirtino. J. Šauliui gerai sekėsi Palangos progimnazijoje, garsioje ir tuo, kad čia mokėsi dar trys būsimi Nepriklausomybės Akto signatarai – Steponas Kairys, Antanas Smetona ir Kazimieras Steponas Šaulys. Iš Vilniaus kunigų seminarijos Jurgį pašalino už lietuvybės propagavimą. Tačiau 1912-aisiais jis baigė filosofiją Berno universitete Šveicarijoje.

„Sovietiniais laikais savame rate vis prisimindavome Jurgį. Mano mama Ona pasakojo, kaip jie susitikdavę. Į Balsėnų kaimą atvažiuodavęs retai, dažniau į Švėkšną, kur ganytojavo prelatas Konstantinas Olšauskas. Iš anksto pranešęs apie atsilankymą, kelias dienas praleisdavo gimtajame krašte. Mama visada nuvažiuodavo su Jurgiu susitikti, juodu labai gerai sutarė“, – teigė Č. Tarvydas. J. Šaulys seseriai Onai buvo nupirkęs 13 hektarų žemės Šermukšnių kaime ir siuvimo mašiną „Singer“.

Uždelsta santuoka

Berno universitete J. Šaulys sutiko lenkaitę Kazimierą Celińską. 1911 metais ji atvažiavo į Šveicariją studijuoti medicinos. Dėl nuolat pasikartojančios nervų ligos mokslai jai ėjosi nelengvai, gerokai prailgo. Paskutinį kartą studijas atnaujino 1938-aisiais ir baigė tik 1944 metais.

Kazė – taip lietuviškai ją vadino Jurgis – buvo kilusi iš Vadovicių, pasiturinčios Galicijos lenkų giminės. Jųdviejų vestuvės įvyko tik 1919-aisiais, nuo draugystės pradžios praėjus 8 metams. Nuotakai tada buvo 29, jaunikiui – 40 metų.

Tokios vėlyvos santuokos priežastimi, kaip spėja monografijos „Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys“ autorius, diplomatas Vytautas Plečkaitis (knygą išleido Lietuvos nacionalinis muziejus), galėjo būti vis atsinaujinantys psichiniai moters negalavimai.

Poros vestuvės Kaune buvo kuklios. Tačiau jose dalyvavo ir Mykolas Sleževičius, ir bendramoksliai iš Palangos progimnazijos – kunigas K. S. Šaulys, S. Kairys ir pirmuoju Lietuvos prezidentu jau spėjęs tapti A. Smetona.

Nerviniai priepuoliai nesiliovė

Po dvejų metų pora Romoje susilaukė dukrytės Birutės Janinos (1921–1996), vienintelės J. Šaulio atžalos. Iškankinta gimdymo ir operacijos K. Celińska-Šaulienė vos bepažino ją aplankiusį vyrą. Tuo metu J. Šaulys ėjo Lietuvos pasiuntinio Italijoje pareigas.

1923 metais Birutė Janina buvo pakrikštyta Darbėnuose. Krikšto sakramentą jai suteikė Jurgio dėdė Petras Šaulys-Šaulevičius. Krikštatėviais kviesti kunigas K. S. Šaulys ir Jurgio sesuo Janina, tuo metu jau ištekėjusi ir besivadinanti Kžyštalavičiene. Tačiau ji negalėjo atvažiuoti, todėl parašė įgaliojimą, kad per apeigas ją pavaduotų Marija Kažukauskienė.

Netrukus po gimdymo K. Celińska-Šaulienė kiek atsigavo ir santuokinis poros gyvenimas klostėsi visai gražiai. Vis dėlto 1924 metais Nemirsetoje moterį vėl ištiko nervų priepuolis. Kazimiera ne juokais išgąsdino sutuoktinį, anot jo, „buvo sunervinta ir vien tik apie tikybą norėjusi kalbėti“. Komplikuotas gimdymas ilgam paliko savo pėdsaką.

Kurį laiką motina buvo išsivežusi Birutę į Lenkiją, auklėjo lenkiška dvasia. Mergaitė beveik visai pamiršo lietuvių kalbą. Tačiau tėvas rūpinosi jos mokslais, važiuodavo su dukra atostogauti.

Iš esmės sutuoktiniai ėmė tolti vienas nuo kito. J. Šaulys visa galva pasinėrė į diplomatinį darbą, o Kazimiera daugiausia laiko praleisdavo Lenkijoje – gydėsi sanatorijose ir ligoninėse. Jurgis labai sielojosi dėl žmonos ligos, jautėsi vienišas ir nelaimingas. Pradėjęs dirbti pasiuntiniu prie Šventojo Sosto, dukrą pasiėmė su savimi. Nuo tada beveik be pertraukų mergaitė augo šalia tėvo.

Slaugė negaluojančią mamą

Birutė lankė pensioną, vėliau gimnaziją Berlyne. Mokėsi kalbų Šveicarijoje ir Italijoje. Karo metais gyveno pas tėvą Lugane, Šveicarijoje. Nuo 1946 dirbo Bazelyje, o 1950–1956 metais buvo Nobelio premijos laureato Tadeuszo Reichsteino sekretore. Gyvendama Bazelyje rūpinosi savo motina, kuri jau buvo iš dalies paralyžiuota.

1956 metais per Lietuviškų studijų savaitę Vokietijoje susipažino su būsimu vyru, automobilių gamintojo „Ford“ inžinieriumi elektriku Povilu Čečkumi-Čečkausku. Po vedybų kartu su mama persikėlė gyventi pas vyrą į Detroitą.

Santuoka su soliste

J. Šaulys buvo tikras eruditas, kaupė retų knygų biblioteką, lankėsi parodose, labai mėgo operą. Apie 1932-uosius Vokietijoje susipažino su „Deutsche Oper Berlin“ soliste, italų sopranu Mafalda Salvatini.

14 metų trukusiai santuokai su K. Celińska buvo lemta nutrūkti. Paskutinius šešerius septynerius metus Jurgis ir Kazimiera jau gyveno atskirai. 1933-iųjų rugsėjį lietuvių diplomatas vedė mylimąją Mafaldą. Tuoktuvių ceremonija buvo trumputė, tačiau sutuoktiniai sulaukė daug dėmesio – juos sveikino artimieji, menininkai, pramonininkai, diplomatai, politikai, tarp jų – ir Vokietijos reichskancleris Adolfas Hitleris.

Abi Jurgio žmonos pragyveno savo vyrą, mirusį 1948 metais Šveicarijoje. K. Celińska su šiuo pasauliu atsisveikino 1965-aisiais Detroite. M. Salvatini-Saulys sulaukė 85-erių ir mirė 1971 metais. Abiejų sutuoktinių palaikai ilsisi Lugane, šeimos kriptoje Kastanjolos kapinėse.

Sugrįžimas į tėvynę

Pirmą kartą savo giminaičius Lietuvoje Birutė ryžosi aplankyti tik 1992 metais. Kai nebereikėjo skristi per Maskvą. Buvo užsibrėžusi į „tarybinę Lietuvą“ šiukštu nekelti kojos. „Patriotine dvasia, matyt, ją bus išauklėjęs tėvas“, – spėjo J. Šaulio sūnėnas, Birutės pusbrolis Č. Tarvydas.

Signataro dukters ieškota gana ilgai. Česlovas vienintelis iš J. Šaulio giminaičių ryžtingai ėmėsi šio reikalo. Jo bičiulis Pranas Jurkus iš „Tėviškėnų“ klubo turėjo Birutės adresą Detroite. Česlovas išsiuntė jai pirmąjį laišką, pasirašęs Tarvydo pavarde. Tačiau atsakymo nesulaukė. Išsiuntė antrą – vėl tyla. Trečiame patikino, kad artimieji nieko iš jos nesitikį, tik norį susitikti, giminystę palaikyti...

Diplomatas J. Šaulys visą gyvenimą rašė dienoraštį – nuo 1914-ųjų iki mirties 1948 metais. „Spalio 18-ąją ryte dar paliko vieną įrašą, o vakare jo gyvybė užgeso“, – signataro uolumą pailiustravo Č. Tarvydas. Tik radusi tuose dienoraščiuose tėvą minint Oną Tarvydienę, Birutė nusprendė atsakyti jos sūnui. „Buvo labai atsargi, vengė naujų draugysčių“, – teigė gargždiškis.

Pirmą kartą savo giminaičius Lietuvoje Birutė ryžosi aplankyti tik 1992 metais, kai nebereikėjo skristi per Maskvą.

Atskridusi į Lietuvą po 50 metų, Birutė mėnesį praleido pas Tarvydus. Anot Česlovo, žinojo visus tėvo giminaičius ir kur jie gyvena. Vakare Tarvydai klausėsi jos pasakojimų, o rytais su viešnia leisdavosi į kelionę pas artimuosius.

„Birutės atmintis buvo neprilygstama. Pavyzdžiui, tiksliai prisiminė, kurioje vietoje Plungėje palaidotas P. Šaulys-Šaulevičius – jos tėvo dėdė. Ir iš tiesų senosiose kapinėse be vargo radome jo kapą“, – giminaitės atmintimi stebėjosi Č. Tarvydas.

Apyaušrio koncertai

Antrą sykį apsilankiusi Lietuvoje 1994 metais, B. Šaulytė-Čečkus apsistojo Česlovo dukters Jūratės Tarvydaitės-Sargūnienės namuose, paskui dešimt dienų ilsėjosi Palangoje.

Jūratė „Lietuvos žinioms“ sakė visada prisiminsianti tetos jaunatvišką būdą, linksmumą, erudiciją, neaprėpiamą patirtį. Rytais išsirengdavę į kelionę po Žemaitiją, lankę giminaičius. O grįžę ir pavakarieniavę, klausydavosi Birutės prisiminimų.

Ši palinkdavo virš stalo, delnu paremdavo galvą ir pradėdavo... „Pasakodama labai įsijausdavo, tarsi visa pasinerdavo į praeitį“, – tetos manieras prisiminė J. Sargūnienė.

Šeimininkai tetą apgyvendino antrame namo aukšte. Jame tvarkėsi viena pati. Birutė turėjo labai gražų balsą, dainuodavo senas dainas. Keldavo anksti, su pirmais saulės spinduliais. Ir pasiliedavo dainos...

„Jau nuo trečios ryto klausydavomės jos koncertų, – juokėsi J. Sargūnienė. – Dainuodavo kokią valandą. Jautėsi labai laisvai, džiaugėsi, sakydavo: „Man taip gera, taip linksma pas jus.“

Euforija

Vis dėlto per antrąją viešnagę tapo akivaizdu, kaip susilpnėjo giminaitės sveikata, ypač kojos. „Siūlėme jai įsitaisyti pirmame aukšte, kad nereikėtų laipioti. „Ne, ne, aš ten viena pati būsiu.“ Visą laiką buvo apimta, sakytum, kažkokios euforijos. Vis sakydavo: „Žiūrėk, Jūrate, kaip lengvai lipu laiptais. Man kasdien vis geriau“, – tie jos žodžiai man labai įsiminė“, – pasakojo J. Sargūnienė.

Viešnia labai prisirišo prie Tarvydų. Kitų giminaičių kviečiama pas juos paviešėti atsisakydavo.

Dar dešimt dienų B. Šaulytė ilsėjosi Palangoje. Tikėjosi, kad ir Tarvydų šeimyna bus su ja. Rado kompromisą – kasdien ją lankysią. „Tą vasarą įdegėme kaip juodaodžiai. Važiavome pas Birutę mes, važiavo ir kito pusbrolio anūkai iš Kretingos. Mama pagamindavo pietų, juos suvalgę visi traukdavome į paplūdimį“, – linksmas dienas prisiminė Jūratė.

Netikėtas siuntinys

Tėvo J. Šaulio dienoraščius Birutė saugojo kaip relikviją. Prašoma giminaičių jais pasidalyti, daug ką nurašė. O kai pavargo ranka – įskaitė į kasetes. Tačiau originalų neatidavė.

B. Šaulytė-Čečkus mirė 1996 metų gruodžio 12 dieną. Su savo vyru Povilu vaikų neturėjo. Galima įsivaizduoti, kaip nustebo Tarvydai, kai praėjus pusmečiui po giminaitės mirties iš JAV atkeliavo siunta – dvi stalo dydžio dėžės su dukters saugotu tėvo palikimu. Tai buvo šis tas daugiau nei siuntinys – greičiau meilės ir pasitikėjimo ženklas.

Portretus, nuotraukas, diplomatinius dokumentus, laikraščius ir laiškus – viską Česlovas perdavė Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namams. Tačiau dalį archyvo paliko Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijos muziejui.