Signataras Mykolas Biržiška meldėsi lenkiškai, bet viską atidavė Lietuvai (I)
Po 56 me­tų lai­ki­no prie­blobs­čio Los An­dže­lo Kal­va­ri­jų ka­pi­nė­se į Lie­tu­vos že­mę at­guls jos sū­nus – Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ras, vi­suo­me­nės ir kul­tū­ros vei­kė­jas My­ko­las Bir­žiš­ka (1882–1962). Kar­tu grįž­ta jo žmo­nos Bro­nis­la­vos Šė­my­tės-Bir­žiš­kie­nės (1879–1955), bro­lių Vac­lo­vo (1884–1956) ir Vik­to­ro (1886–1964) Bir­žiš­kų pa­lai­kai. Apie ma­žiau ži­no­mus, jau­tres­nius M. Bir­žiš­kos gy­ve­ni­mo fak­tus LŽ pa­pa­sa­ko­jo šia di­džia pro­ga iš Ka­li­for­ni­jos at­ke­lia­vu­si jo anū­kė Da­nu­tė Ba­raus­kai­tė-Ma­žei­kie­nė ir is­to­ri­kas prof. Vy­gin­tas Bro­nius Pši­bils­kis.

Gimusi Holivude

Danutės tėvai – pianistė, pedagogė Ona Biržiškaitė-Barauskienė ir Kazys Barauskas – Los Andžele atsidūrė pirmiau nei seneliai Mykolas ir Bronislava. Atkeliavę į JAV, jie visi glaudėsi Konektikute pas Mykolą ir Aleną Devenius (signataro Jono Vileišio dukra, – aut.), paskui Barauskai traukiniu per visą žemyną išriedėjo Kalifornijos link.

Kartu važiavo ir du poros vaikai – Venta ir Vytas. Jiedu buvo gimę Freiburge, Vokietijoje, o Danutė dar tik rengėsi ateiti į šį pasaulį – ir ne pačioje blogiausioje jo vietoje – Holivude.

Iš pradžių Barauskai apsistojo Čula Vistoje pas skerdyklos savininką JAV lietuvį Zaunes (galimai – Zaunius). Mokytojas K. Barauskas įsidarbino skerdykloje, šeima apsigyveno perdarytame mokykliniame autobuse. Po karo Amerikoje labai trūko gyvenamojo ploto.

„Mama pasakojo, kad Vokietijoje jie gyvenę ta diena, nežinodami, kas bus rytoj. O Čula Vistoje jautėsi kaip rojuje – treilerių parkas buvo ant kalvos, žvelgiančios į Ramųjį vandenyną ir San Diegą, prie pat Meksikos sienos“, – pasakojo D. Barauskaitė-Mažeikienė.

Garbės žodžio žmogus

Pamažu tėvas K. Barauskas pažindinosi su Los Andželo lietuviais ir susirado geriau apmokamą darbą Reynoldso aliuminio fabrike. Supratęs, kad praranda darbštų tautietį, Zaunius susierzino. Tačiau K. Barauskas laikėsi garbės žodžio ir per šešis mėnesius atidavė viską, ką buvo skolingas skerdyklos savininkui.

Šeima įsikūrė Los Andžele, viename Vašingtono bulvaro daugiabutyje. Rajone gyventojų daugumą sudarė juodaodžiai, ir lietuvė Ona, susidūrusi su jai nepažįstama kultūra, tarp jų jautėsi gana neįprastai. Vis dėlto greta gyveno ir lenkė, ir lietuviai Razučiai su vaikais.

Bendravardė Ona Razutienė tapo artimiausia lietuvių pianistės draugė. Gyveno čia pat, už sienos. Mama dukrai juokdamasi pasakojo, kad atidariusi spintos duris iš anapus girdėdavo Razučių pokalbius: „Na, Onute, kas šiandien pietums?“

Mykolas Biržiška su Pranu ir Mary Agnes Lubinais.

Tada, apie 1950-uosius, į Los Andželą atvažiavo ir Mykolas su Bronislava. M. Biržiška, nuo jaunystės buvęs silpnos sveikatos, negalėjo ištverti atšiaurios Konektikuto žiemos. Tais metais per pačias Mykolines gimė trečias Barauskų vaikas – Danutė, LŽ pašnekovė, šiomis dienomis su Venta, Vytu ir savo atžalomis viešinti Lietuvoje.

Nuotraukų publikacijai suteikė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė, Valerija Kazlauskienė, Signatarų namai, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Darė įspūdį lenkams

Nuo to laiko, kai senelis apsigyveno pas Barauskus, namai nuolat būdavo pilni – visi veržėsi pabendrauti su žymiuoju lietuviu, vienu Lietuvos valstybės kūrėjų.

Per dvylika metų M. Biržišką lankė įvairiausio rango veikėjai: dažnai svečiavosi politikos mokslų profesorius Malbornas Grahamas, buvęs JAV pasiuntinys Lietuvos Respublikoje Owenas Noremas, pasitarti užsukdavo net Kalifornijos gubernatorius Ernestas E. Debsas.

M. Biržiška daug susirašinėjo: su Zbigniewo Brzezinskio tėvu Tadeuszu, buvusiu Lenkijos pasiuntiniu Monrealyje, su Vincu Krėve-Mickevičiumi, Steponu Kolupaila.

Danutė Barauskaitė - Mažeikienė/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Tačiau pirmiausia kairiųjų pažiūrų signatarą suskato „verbuoti“ vietiniai lietuvių komunistėliai. Lenkė į savo pusę, ragino įsitraukti į jų organizacijas. K. Barauskas veždavo uošvį į tuos susitikimus, o grįžęs kalbėdavo, kad verčiau jam su anais neprasidėti – jie siekią naudos tik sau.

Ilgainiui M. Biržiška labai susidraugavo su Los Andželo Šv. Kazimiero parapijos klebonu Jonu Kučingiu. Kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, buvo pamaldus žmogus. „Nors poterius kalbėjo lenkiškai“, – pridūrė Danutė.

Mama Elžbieta Biržiškienė savo sūnus augino lenkais. Kai Mykolas pasakė apsisprendęs būti lietuviu, motina užpyko. „Tačiau lenkiškas auklėjimas jam paskui labai padėjo. Jis gerai suprato lenkus. Buvo Vilniaus lietuvių reikalų gynėjas ir lenkai su juo labai skaitėsi.

Aristokratiška, išsilavinusi asmenybė, bajoriška kilmė jiems darė įspūdį. Lenkiškai kalbėjo net geriau nei kai kurie „lenkai“. Redagavo lenkiškus žurnalus. Tai jam labai pravertė“, – tvirtino Vygintas Pšibilskis, kolosalios monografijos „Mykolas Biržiška. Patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakais“ autorius.

Kokia buvo trečia pasaka

Vis dėlto anūkę Danutę M. Biržiška išmokė melstis lietuviškai. Kas vakarą jai sekdavo tris pasakas – apie auksinę žuvelę, senelį ir senelę, kurie ropę rovė. Kokia buvusi trečia, Danutė sakė neprisimenanti. „Matyt, – nusijuokė, – jau miegodavau.“

Dieną tėtis Kazys išvažiuodavo dirbti į fabriką, mama su „babunia“ Bronislava likdavo šeimininkauti namie.

Lietuviai surinko 4 tūkst. dolerių įnašą, tais laikais – milžinišką sumą, kad už 16 tūkst. dolerių išpirktų viršutines namo Vašingtono bulvare patalpas. Dalį išnuomotų, o kitomis naudotųsi patys.

M. Biržiška džiaugėsi gavęs atskirą kambarį ir stalą, prie kurio galėjo rašyti. Rytais apsivilkdavo kostiumą, kildavo į viršų, dirbdavo, vaikams ten šiukštu neleista rodytis, trukdyti.

Danutės tėtis gavo Los Andželo lietuvių šeštadieninės mokyklėlės direktoriaus pareigas. Mokykloje M. Biržiška skaitė paskaitas lietuvių jaunimui. Daug studentų iš visos Amerikos suvažiuodavo jų klausytis, lankydavosi ir jo namuose.

„O kai ateidavo jo gimtadienis – o! visi atsineša po buteliuką ir pyragą, – juokdamasi pasakojo D. Barauskaitė-Mažeikienė. – Mes, vaikai, sėdėdavom ir nekantriai laukdavom gardumynų. Venta gudriai sugalvojo nupjauti torto apačią, suvalgyti, o likusią dalį perkelti ant kitos lėkštės.“ Sumanymas buvo sėkmingai įgyvendintas.

Prof. Vygintas Bronius Pšibilskis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Į Basanavičiaus vietą

M. Biržiška buvo labai žymi lietuvių išeivijos figūra. Pasak M. Biržiškos biografo V. Pšibilskio, jį imta laikyti Jono Basanavičiaus įpėdiniu.

„Jo 75-osios metinės buvo labai plačiai nušviestos JAV lietuvių spaudoje. Tada jis vadintas tikru tautos patriarchu, gretintas su J. Basanavičiumi. Jo mirtis irgi susilaukė visų pagrindinių Amerikos laikraščių dėmesio. Iš esmės M. Biržiška tapo simboliu. Ilgą laiką per Vasario 16-ąją jo kriptoje rinkdavosi lietuviai“, – teigė M. Biržiškos biografas.

Jack Sharkey nuotrauka – brangus suvenyras

Po pamaldų Šv. Kazimiero bažnyčios klebonijoje J. Kučingis rengdavo įvairius susitikimus, juose dalyvavo ir Kalifornijos gubernatoriai, kongresmenai. Kunigas gerai gaudėsi politikoje, suvokė ir bažnyčios galią. Tad nė vienas toks susitikimas nepraeidavo be M. Biržiškos.

Pirmus tvaresnius saitus su JAV politiniais sluoksniais M. Biržiška užmezgė dar 1931 metais, kai Vilniaus reikalu lankėsi Bostone, Pitsburge, kituose miestuose. Tada jį priėmė merai, politikos ir verslo atstovai, net ką tik kadenciją baigęs JAV prezidentas Calvinas Coolidge‘as.

Susitikimas su JAV politikais ir verslininkais.

Iš tos kelionės kaip mielas prisiminimas M. Biržiškai liko Amerikos įžymybės, lietuvių kilmės boksininko Jack Sharkey (Juozas Žukauskas, – aut.) pasirašyta nuotrauka.

„M. Biržiška dievino šį sportą. Per televizorių žiūrėdavo tik bokso dvikovas ir filmus, kuriuose vaidina Rūta Kilmonytė-Lee“, – pasakojo D. Barauskaitė-Mažeikienė. Kai M. Biržiška apsistojo Los Andžele, J. Sharkey atvažiuodavo pas M. Biržišką į svečius. Pats jis gyveno Santa Monikoje.

Sudėtinga figūra

Egzilėje M. Biržiška ryšių su tėvyne neprarado. Jei kas nors svarbaus atsitikdavo Lietuvoje, apie tai sužinodavo vienas pirmųjų.

Nuo jaunystės M. Biržiška laikėsi socialdemokratinių pažiūrų. Kaip ir abu jo broliai Vaclovas ir Viktoras. Kai 1917 gruodžio 11 dieną buvo priimama deklaracija, pabrėžianti Lietuvos saitus su Vokietija, M. Biržiška pasitraukė iš partijos, tapo nepartiniu socialdemokratu.

„Visada save laikė nuosaikiu kairiuoju. Lygiai taip pat nuo jaunystės buvo laisvamanis, bet po tėvo mirties, apie 1923 metus, kartu su žmona grįžo į bažnyčią. Vokietijoje tapo praktikuojančiu tikinčiuoju, o Los Andžele – nuolatiniu bažnyčios lankytoju. Jam nuolat stigo pinigų, tačiau bažnyčiai visada paaukodavo. Apskritai figūra buvo nepaprasta – sudėtingo gyvenimo ir charakterio. Būta ir pažiūrų kaitos“, – teigė prof. V. Pšibilskis.

(Bus daugiau)