Seniausią pasaulio sūrį išsaugojo beveik 4000 metų senumo mumijos
1930 me­tais Fol­ke Berg­ma­nas, ar­cheo­lo­gas iš Šve­di­jos, kirs­da­mas Tak­la­ma­ka­no dy­ku­mą, esan­čią Ki­ni­jos šiau­rės va­ka­ruo­se, ap­ti­ko šim­tus mu­mi­fi­kuo­tų mu­mi­jų, ra­šo „The Vin­ta­ge News“.

Po šio nutikimo atradimas buvo primirštas iki pakartotino jų atradimo XXI amžiaus pradžioje. Kūnai išsilaikė itin geros būklės, mat buvo palaidoti neįprastomis sąlygomis – medinėse talpose bei gyvūnų odoje.

Druskinga žemė bei sausas dykumos oras padėjo nenustatytų tapatybių mumijoms išsilaikyti – nekropolyje nebuvo atrasta jokių šias identifikuoti padedančių ženklų ar vardų. Paslaptingieji Bronzos amžiuje gyvenę žmonės mirė prieš daugmaž 3700 metų. Žmonių plaukai buvo rusvi, o veido bruožai – gana neįprasti kaip azijiečiams.

Mumijos avėjo minkštos odos aulinius, o jų galvų apdangalai buvo plunksnuoti. Kapavietėje taip pat atrasti kiti vertingi daiktai tokie, kaip vytos pintinės. O neįprasta prie jų kaklų buvusi substancija pasirodė esanti seniausias išsilaikęs sūris žemėje.

Prie kai kurių mumijų kaklų buvo maži geltonos spalvos gabaliukai. Išvadą, kad tai – pieno produktai, mokslininkai priėjo 2014 metais, kuomet Vokietijoje esančio Makso Planko instituto chemikai nutarė pasidomėti medžiaga išsamiau. Tyrimas atskleidė, kad kefyrui gaminti naudojami mikrobai buvo panaudoti gaminant ir šį sūrį.

Cheminė produkto analizė taip pat atskleidė, kad šis sūris buvo be laktozės. Ko gero senovės gamintojai gamindami sūrį naudojo pigų ir greitą metodą. Gali būti, kad toks sūrio gamybos metodas suvaidino kritinį vaidmenį pienų produktams sklindant po Azijos žemyną.

„Mes ne tik identifikavome atradimą kaip anksčiausią žinomą sūrį, bet taip pat turime tiesioginių senovinės pieno produktų apdirbimo technologijų įrodymų“, – teigė tyrime dalyvavęs Makso Planko instituto mokslininkas Andrejus Ševčenka. Sūris galėjo būti gaminamas pieną sumaišant su bakterijomis bei mielėmis.

Tas sūris galėjo priminti varškę, kokią žinome šiandien. Sūris tiek daug amžių išsilaikė dėka sąlygų, kuriose buvo paliktos mumijos. Mumifikuoti kūnai, kartu su geltonais gumuliukais gerklėje, išsilaikė dykumos, sauso oro, medinių dangčių ir gyvulių odos apvalkalų dėka.

Andrejus Ševčenka teigė, kad sūrio desertai ko gero buvo mumifikuotiems paliktas maistas pomirtiniam gyvenimui. Archeologus ir istorikus toks maisto pasirinkimas nustebino, tačiau turint omenyje, kad kitose civilizacijose laidojimo vietose mirusiesiems buvo paliekamas vynas ar duona, galima manyti, kad tai atskleidžia savotišką sūrio reikšmę.

Nors mokslininkai turi senesnių sūrio gamybos įrodymų, siekiančių 6 tūkst. m. prieš Kristų, paties sūrio iki šiol nebuvo atrasta. Dauguma ankstesnių radinių, bylojančių apie pieno produktų apdirbimą, buvo keramikos gabaliukai, ant kurių užsikonservavo riebalų likučiai.

Tačiau šukės nesuteikė platesnio žvilgsnio į patį sūrio gamybos procesą. Šis radinys tai padaryti leidžia.

Pats radinys buvo netikėtas. Anksčiau buvo manoma, kad ankstyvieji sūrio gamintojai naudojo iš gyvulių vidurių pagamintus maišelius, mat juose gyvena fermentas, padedantis pienui sukietėti ir įgauti kietą formą. Andrejus Ševčenka ir jo komanda ginčijosi, kad toks metodas yra per Brangus. Gyvulys, savaime būdamas vertingu, turėjo būti nužudomas vien tam, kad būtų pagamintas sūris ir kiti pieno produktai. Kefyro principu gaminamas sūris turėjo būti pigesnis, turint omenyje, kad senovėje žmonių turtą lėmė ir jų turimų galvijų skaičius.

Šie atradimai sukėlė diskusijas ir iškėlė klausimą – ar tikrai pieno produktų vartojimo praktika atsirado artimuosiuose rytuose ir tik tada paplito po visa Aziją. Taip pat tikėtina, kad senovės žmonės tokius produktus naudojo kaip savotiškus probiotikus, dėl to galvijų auginimas taip pat populiarėjo.