Redakcijos paštas. Urbonų sodyba
Ten, kur šian­dien ply­nas lau­kas, ša­lia bal­to nu­gre­de­riuo­to vieš­ke­lio Ru­sei­nių kai­me ka­dai­se sto­vė­jo gra­ži Ur­bo­nų so­dy­ba. Tie­sios ei­lės vais­me­džių ir vais­krū­mių, kvad­ra­tu su­sta­ty­ti tro­be­siai, ža­lia ve­ja di­de­lia­me kie­me, ap­link so­dy­bą be­si­pui­kuo­jan­čios ska­ro­tos eg­lės da­rė ge­rą įspū­dį ir liu­di­jo, kad čia gy­ve­na darbš­ti šei­ma, pa­žan­gus ūkis.

Urbonų kiemas buvo mėgstamas: žalioje vejoje vykdavo gegužinės, o klojimas tapo kaimo teatru. Visa šeima apylinkėje garsėja savo kuklumu, teisingumu ir dainingumu. Tėvas, būdavo, nepraeis pro žmogų jo nepakalbinęs. Jis buvo atsargos puskarininkis, Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas. Kieme stovėjo kryžius.

„Kartą mūsų vaikis ganė karves ir užmigo. Galvijai sugužėjo į Urbonų kviečius. Atėjęs Urbonas matė tik karvių ragus virš kviečių lauko, o piemens – nėra. Išvarė gyvulius, surado piemenį. Jo tėvas šoko juostis diržą, tačiau Urbonas neleido vaiko mušti. Sakė, jog galvijams nieko neatsitiks. O ką paėdė – į sveikatą, bus daugiau pieno,“ – prisimena kaimynė Zofija Štuikienė.

Atėjo klaikūs pokario metai. Viltis sulaukti laisvės iš Vakarų kasdien blėso, o prievarta, smurtas klestėjo. Vienus šaudė, kitus varė į kolūkius.

Viešpatavo įžūliausias melas, išvirkštinė krikščioniška moralė – atimti iš to, kuris turi, nuskriausti, ištremti. Graži sodyba traukė pavyduolių akį, stribai nepraeidavo pro šalį, nepareikalavę samagono, kiaušinienės su lašiniais.

Vyriausiasis sūnus Alfonsas visą tai matė ir suprato: tai, kas daroma, yra svetima ir priešinga lietuvio dvasiai, jo darbštumui, norui turėti, taupyti rytdienai ir palikti savo vaikams. Nepakentė jis ir nutautėjusių gaivalų sudarytų ginkluotų būrių, kurie eidami per kaimus sėjo keiksmus ir mirtį. Jų svetima kalba rodė, kad jie yra svetimi. Alfonsas dažnai kartodavo, jog pavergėjams netarnaus, bet tėvai į tokius jo žodžius nekreipė daug dėmesio. Šeimoje tvyrojo tautinė dvasia.

Čia miškiniai rasdavo ne tik šilumą, bet ir prieglaudą, patarimą. Kartą kautynėse partizanui Jonui Lipnickui metant granatą, ši sprogo rankoje. Nutraukė dešinę ranką, nepataisomai sužeidė abi akis. Partizanai paguldė Kėdainių miesto ligoninėje. Kažkas suuodė ir pastatė – sargybą du stribus. Partizanai suorganizavo pagrobimą. Vieni stribus girdė samagonu, kiti pro langą iškėlė ligonį ir nunešė į vežimą, laukusį pakalnėje. Ligonis buvo nuvežtas i Kauno ligoninę. Sužeistasis ir šiandien tebegyvena. Jis nebuvo išaiškintas, jo namiškiai nenukentėjo. Tas žmogus, kuris pakalnyje laukė su vežimu ir savo arkliuku vežė į Kauną, paguldė į ligoninę, buvo šios sodybos savininkė Bronė Urbonienė.

Buvo 1950 m. ruduo. Alfonsas gavo šaukimą atlikti karinę prievolę. Tėvai suruošė išleistuves, sukvietė gimines, kaimynus, pažįstamus. Visi vaišinosi, kalbėjo apie nelengvą tarnybą tarp svetimų apie neaprėpiamus tolius... Niekas net neįtarė, kad Alfonsas okupantams išties netarnaus. Paslaptį žinojo tik šeima.

Sugrįžo paslapčia į namus, apsirengė tėvo išlaikytą, pamiltą lietuvio kario uniformą, atsisveikino su saviškiais ir su ginklu rankose patraukė į apylinkės miškus.

Palydėtas į Kėdainių karinį komisariatą, pirmai progai pasitaikius, Alfonsas dingo. Sugrįžo paslapčia į namus, apsirengė tėvo išlaikytą, pamiltą lietuvio kario uniformą, atsisveikino su saviškiais ir su ginklu rankose patraukė į apylinkės miškus.

„Aš miške jausiuosi laisvas prasmingiau, garbingiau jaustis geriau su ginklu už Lietuvos idėja, negu pataikaujant pavergėjui, jam tarnauti kartu su azijatais,“ – aiškino tėvams.

Jis negalėdavo palyginti prakaitu ir senu aliejum permirkusius, svetima kalba kalbančius kareivius su Lietuvai priklausančiais vyrais, alsuojančia lietuviška dvasia, trispalvėmis ant rankovių.

„Kiekvieną paleistą mano šūvį girdės pasaulis, ir man bus lengviau, kai šaudo Lietuva, kad ji nesutinka su okupacija,“ – pratęsia sūnus.

Suprato sūnaus jausmus abu tėvai, nors žinojo, kad, norint išlaikyti namus ir išsaugoti savo gyvybę, reikia tarnauti, bet tikėjimas okupacijos laikinumu, darė savo. Tik motinai išleidžiant sūnų į nežinią, nuolatinį pavojų ir vargą, prisegant šventą medalikėlį prie švarko prasiveržė ašara, nors jautė, kad su ja visa Lietuva.

Netrukus NKVD suuodė, reikalo esmę, ir apsupo sodybą.

„Nieko nežinom, laukiam laiško“, – pasitiko namiškiai.

Viskas paaiškėjo tik tada, kai 1950 metais, tuojau po Kalėdų, buvo apsupta prie Pajieslio grupė partizanų. Žuvo J.Stuikys iš Pajieslio ir dar vienas nenustatytas partizanas, o Alfonsui sužeidė dešinę koją. Naktį jis iššliaužė iš apsupties ir tris kilometrus ėjo keliais, kol prisiglaudė Pilsupio kaime pas Bujanauską. Šis atpažino Alfonsą ir davė žinią jo namiškiams. Jaunesnysis brolis Zibertas atvykęs pas Bujanauską rado brolį gulintį be medicinos pagalbos. Ant kelių nebebuvo odos. Brolis sužeistąjį rūpestingai paslėpė pas patikimus žmones. Deja, apylinkėje gyveno Juda. Baudėjai sužinojo kas buvo pas Bujanauską. Šis neatlaikė šautuvo buožės smūgių ir lūžo. Po Naujųjų metų, sausio trečiąją, areštavo Zibertą. Šis atlaikė visus išbandymus, nepasakė, kur yra gydomas jo brolis. Pavasarį Zibertą išvežė į lagerį atlikti paskirtą bausmę, o Alfonsas pasveikęs vėl išėjo į mišką. Neilgai savo namuose gyveno ir tėvai – atvažiavo tremti.

Šeima buvo budri ir tam pasirengusi. Kai atvažiavo neprašyti svečiai, tėvas buvo lauko virtuvėje. Pastebėjęs, kad į gryčią eina įtartini žmonės eglaičių priedanga pabėgo. Radę vieną motiną, liepė rengtis. Ši ant stalo pastatė butelį naminės, davė užkąsti. Pati lakstė po trobas, rinkosi kelionei maisto, drabužius. Begiodama, nutaikiusi akimirką, taip pat šmurkštelėjo tarp eglaičių ir nubėgo vyro pėdomis į sūnui paruoštą slėptuvę.

Iš namų išvežė viską, ką tik buvo įmanoma išvežti. Liko tik sienos. Šeima į savo namus galėjo pažvelgti tik iš tolo. Nebeturėjo Alfonsas kur baltinių pasikeisti ar ko nors pasiimti, bet vis dėlto jį traukė sava padangė, savas miškas, žinomi, praminti takeliai, savas, kontroliuojamas arealas.

Po gero dešimtmečio stribas, Vladas Žydelis šventiniame spaudos puslapyje guodėsi kaip jis besikaudamas su Alfonsu nakties metu jo veiklos areale, Šmotiškių kaime liko gyvas. „ Kokią savaitę neatsitokėjau“ rašė „ Tarybiniame kelyje“ 1964. 04.29 Nr.49.

Bet vieną kartą mirtina kulka neaplenkė ir Alfonso. O buvo taip.

Rudenį, prieš Vėlines, Mataušo Jankausko kaimynės susirinko pas jį, Ruseinių kaime į talką, pagal seną lietuvišką paprotį dėti kopustus. Visiems norėjosi ne tik padėti kaimynui, bet ir pačioms pasikalbėti, pabendrauti bendrai pasiguosti.

„Mūsų buvo penkios moterys ir du vyrai. Vieni valėm kopūstų galvas, kiti pjaustėm vyrai su kuoka plušo prie statinės. Man tada buvo 16 metų. Vos tik pradėjom darbą atėjo trys miškiniai. Vienas jų – ruseiniškis, Alfonsas Urbonas. Pažinojom ne tik kaimyną Alfonsą, bet ir kitus, Juozą Dziką, partizanavusį iki 1957 spalio, 15 Zenonas Lenorta , partizanąs iki 1960 rugpjūčio mėn. Visi trys vargo ir kovos užgrūdinti, šakniniai vyrai. Jie dažniausiai būdavo mūsų apylinkėse, laikėme savais, išlaikėm juos. Pamatai trispalvę ant rankovės ir širdis suminkštėja, nieko negaila“, – prisimena Birutė Vazgienė.

„Kai tik miškiniai įėjo į trobą, kažkas kukliai pabarbeno į langą. Visi suklusom“, – taria Birutė Vazgienė

„Mūsų sargybinis“, – nusprendė Alfonsas. Turbūt jūsų sūnus Jonulis grįžta namo ir sargybinis pastebėjo.

„Jei stribai, eisim pakariauti“, – juokavo.

Šeimininkės širdis buvo nerami. Išėjo į priemenę pažiūrėti ir pamatė, kad kažkas bėga per sodelį. Miškiniai šoko į lauką ir atidengė ugnį. Užvirė kautynės. Prie pat namo kampo dudeno kulkosvaidis, drebindamas namo sienas, girdėjosi automatų papliūpos. Šaudėsi maždaug dvi valandas. Kulkos išdaužė langus, varpė namų sienas.

„Mes gulėjome ant grindų, girdėjome lietuviškai ir rusiškai komandas, matėme šviečiančias raketas, kambary būdavo šviesu kaip dieną“, – tarsi košmarą prisimena Birutė Vazgienė.

Kai viskas aprimo, šeimininkė išėjo į priemenę pažiūrėti, ar nedega trobos. Į kambarį atėjo stribų vyresnysis, šeimininko bendrapavardis, tryne sužvarbusias rankas, prašė šeimininko šimto gramų. Jis tvirtino, kad du yra sužeisti ir apsupti. Deja, jis klydo. Sužeistas buvo tik vienas Alfonsas. Trumpam prie jo buvo prišliaužęs kovotojas Juozas Dzikas padėti. Alfonsas atsisakė pagalbos, skundėsi, kad jam kulkosvaidžiu nukirto abi kojas, kad nebus kur dėtis. Sušvitus raketai, stribai abu greta gulinčius ir pamatė. Tokį pavojingą žingsnį atliko sužeistajam vėliau papasakojo Juozas Dzikas Birutei Vazgienei. Stribų vyresnysis užsiminė, kad sužeistasis gieda šventas giesmes. Šeimininkė pravėrė duris, paklausė ir pasakė, kad tai Urboniuko balsas. Jis giedojo Lietuvos himną. Stribai norėjo paimti jį gyvą, bet Alfonsas neprileido jų arti, šaudė. Matydamas, kad vis dėlto neišvengiamai pateks į priešų nagus, sudėjo viską, ką su savim turėjo brangiausio,– nuotraukas, laiškus, kitus dokumentus, drabužius uždėjo ant jų šautuvą ir uždegė. Kai išgirdo nuo Angirių atūžiant karinės įgulos automašinas, paskutinįjį savo pistoleto šūvį paskyrė sau. Baudėjai, supratę, kad jų priešas nebegyvas, vis dėlto nuvarė Birutės Vazgienės motiną ir namų šeimininkę dar kartą patikrinti ir atpažinti. Jos patvirtino, kad tai jų kaimo Alfonsas Urbonas.

„Dabar mano kojos pailsės“, – atsiduso stribų vyresnysis Jankauskas.

Nedaug stribų buvo – apie devynis. Vienas sužeistas į galvą palei ausį Jie paėmė žuvusįjį, apdegusį jo šautuvą, namų šeimininką ir išvyko į Kėdainius.

„Nežinojom, kad banditai gryčioje, būtume sumetę granatas ir baigta. Manėm, kad Mataušas samagoną varo,“ – išeidami apgailestavo stribai.

O kiek nedaug reikėjo, kad pamatytų! Juk to paties kaimo Mažeikos sodyboje sušaudė ir sudegino 18 asmenų su moterim, ir vaikais vos tik kilus įtarimui, kad troboje yra miškinių.

Alfonsas žuvo 1953m lapkričio 23 d. su ginklu ištarnavęs savanoriu Tėvynei daugiau kaip trejus metus. Į jo saugomą arealą , į ištremtųjų namus su šviesiais langais neatvyko gyventi nei vienas kolonistas.

Kaip gi Alfonsui žuvus, klostėsi kitų šeimos narių likimai. Zibertas kasė anglis lageriuose, motina sunyko ir ilgai nebegyveno, tėvas liko vienas su giliu liūdesiu: nei žmonos, nei vaikų, nei ūkio. Bastėsi pakraštėliais: kam pašienaudavo už pavalgymą, kam malkas supjaudavo už duonos žiauberėlę, lašinių brizelį. Vargas išmokė iš šiaudelių pinti skrybėles. Turguose sėdėdavo už kapeikas: reikėdavo pragyventi. Tai buvo bežemių, kampininkų amatas, o ne pavyzdingo pasiturinčio garbingo, žinomo ūkininko verslas.

Kai atšilime, N.Chruščiovui valdant nuėjo pas rajono vykdomojo komiteto pirmininką prašyti, kad leistų vėl gyventi savuose vėjų gairinamuose namuose, šis išgirdęs pavardę net atšoko. Jau kitą dieną buvo pasiųsti buldozeriai, sugriauti trobesiai, išrauti vaismedžiai ir eglaitės.

Duktė Janina slapstėsi Žemaitijos miesteliuose. Jai sekėsi geriau .Ištekėjo, pakeitė pavardę valandai išmušus mitinguose garsiai, jausmingai deklamavo žuvusių partizanų eilėraščius

Iš lagerio grįžusio Ziberto pirmas rūpestis – surasti Alfonso kapą. Sužinojo kas kasė jam duobę Skongalio gatvės gale, žvyrduobėje tarp dviejų žilvičių. Bet statant vaikų darželį ir Nevėžio užtvanką, žilvyčiai buvo nupjauti, žemė išlyginta. Kapas liko paslaptyje.

Kur kadaise stovėjo pavyzdinga sodyba, triūsė darbšti šeima, tvyrojo lietuviška dvasia kaimo jaunimas šoko žalioje vejoje, dabar plynas laukas. Likęs sūnus Zibertas, atgavęs tėvų palikimą, ketino atstatyti trobas, gražinti joms protėvių dvasią, ant kurios laikosi visa Lietuva. Bet su lageriuose palaužta sveikata Zilbertas staiga mirė. Žeme naudojasi žemvaldžiai Urbonų sodybos pavyzdingoje derlingoje žemėje noksta tik pinigai.