Redakcijos paštas. Palaimintieji nenuteistieji
Sau­sio 15 die­na su­kan­ka 96 me­tai kai is­to­ri­nis Lie­tu­vos pa­ma­rio kraš­tas su Klai­pė­dos uos­tu ta­po Lie­tu­va. Tau­ta daug šimt­me­čių kan­triai lau­kė kol ar­to­jų tau­ta pa­gim­dys šau­lius, ku­rie at­ko­vos kas bu­vo pra­ras­ta. Net Vy­tau­tas Di­dy­sis Žal­gi­rio mū­šy­je pra­lie­jęs upes krau­jo ne­su­sig­rą­ži­no pa­jū­rio smil­čių. Jei ne­at­gi­mu­sios tau­tos nau­jie­ji ri­te­riai – šau­liai, jei ne to me­to tvy­ro­ju­si tau­ti­nė Lie­tu­vos dva­sia, šau­lių ryž­tas jė­ga su­sig­rą­žin­ti kraš­tą, nei da­bar­ti­nei Lie­tu­vai, nei at­ei­ty­je bū­tų la­bai su­nku. Mes jo ne­ma­ty­tu­me. Skau­du įsi­vaiz­duo­ti Lie­tu­vą be pa­ma­rio, be iš­ėji­mo į jū­rą, be Klai­pė­dos, tre­čio­jo mies­to. Jį bū­tų iš­ti­kęs, Ka­ra­liau­čiaus likimas

Idėja atgauti Klaipėdos kraštą aneksijos būdu po sukilimo priedanga kilo Šaulių sąjungos valdybos pirmininko Vinco Krėvės kabinete. 1922 metų lapkričio 16 d. slaptame Šaulių sąjungos Centro valdybos prezidiumo posėdyje nutarta siūlyti vyriausybei vykdyti pamario aneksiją. Apie tai informuotas Ministrų tarybos pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir Krašto apsaugos ministras Balys Šližys. Dera pripažinti, kad patriotinė Šaulių sąjungos pozicija stūmė ryžtingiems veiksmams E. Galvanausko vyriausybę. Po kelių dienų, 1922 metų gruodžio 20 d..Ernestas Galvanauskas šaukia Ministrų tarybos posėdį, kuriame nebesvarstoma ar vykdyti aneksiją po sukilimo priedanga, o jau svarstoma strateginės problemos – kaip atlikti aneksiją. Tą pačią dieną Ernestas Galvanauskas pasišaukia Vincą Krėvę ir perskaito Ministrų tarybos nutarimą, kuris akivaizdžiai rodo, kad pripažįstamas ir remiamas Šaulių sąjungos rengiamas sukilimas. Ministrų tarybos nutarime rašoma: „Ministrų taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už to sukilimo įvykius nesiima atsakomybės ir palaiko vieną reikalą – Šaulių sąjungos iniciatyvas. Jeigu įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir perduoti teismo atsakomybėn.“

Toliau Vyriausybės nutarime dėstoma, kad Vyriausybė negali padėti nei ginklais, nei lėšomis – dėl to atsargumo...

Laiko liko nedaug. Iš Prancūzijos ėjo blogos žinios, o klaipėdiečių delegacijai, vadovaujamai Edmondo Simonaičio, derybų metu tiesiai į akis pasakė, kad jokio istorinio teisingumo nebus: Klaipėdos kraštas su Lietuva nebebus sujungtas kaip nutarta Taikos konferencijoje, o gaus savarankišką statusą, kurį prižiūrės Prancūzija ir Lenkija. Kadangi Lenkija, siekdama užgrobti Lietuvą, atkurti unijinę valstybę flirtavo su Prancūzija, skundė Lietuvą, kad maža valstybė bus komunistų perykla, nebeliko vilties, kad derybose laimės tiesa. Beliko pasinaudoti teise į smūgį.

Nuo ko pradėti.? Šaulių sąjungai trūko ginklų, šaudmenų, pinigų.

Su kapitonu Pranu Klimaičiu, slaptai per rezistencine ukrainiečių organizaciją susitarė dėl audiencijos su Vokietijos generolu kariuomenės vadu Hansu von Seecktu. Vedė slaptas derybas su juo. Jis užtikrino, kad nei vienas žandaras nepaleis šūvio į sukilėlį. Susitarė dėl ginklų tiekimo. Kadangi Antantės buvo uždrausta pardavinėti ginklus, pirko per privatų asmenį Milerį ir dargi lengvatinėmis sąlygomis: 1500 šautuvų, 5 kulkosvaidžius, šovinių, kuriuos slaptai gabeno į Kauną. Grįžęs iš kelionės surengė pasitarimą su bendraminčiais, pasidalino viltimis, informavo apie sėkmę Ernestą Galvanauską, kuris buvo patenkintas gera pradžia.

Antanas Smetona, kuris kartu dėstė Kauno universitete su Vincu Krėve, pritarė jam, surišo su banko valdytoju Juozu Vailokaičiu, kuris paskyrė jo organizuojamam žygiui 12500 dolerių.

Prieš žygį Iš Vinco Krėvės kabineto skriejo šauliams į visus kampelius šifruota telegrama: pinigus surinkti į vieną vietą. Šios telegramos turinys patvirtina ne tik, kad šaulių vadovybė inicijavo, bet ir organizavo aneksiją. Tačiau klaidinga būtų tvirtinti, kad tik šaulių vadovybė inicijavo, organizavo, o tik šauliai įvykdė. Operacijai ruošėsi ir vykdė tautos dalis – savanoriai, karininkai, numatyta pasitelkti Ypatingos paskirties rinktinę Kaune. Tarp šaulių ir kitų prisidėjusių prie aneksijos vykdymo buvo toks skirtumas, kad jie neturėjo jokių įsipareigojimų ir jiems negrėsė teismas, baudžiamoji atsakomybė, kaip „sukilėliams“, grėsė šauliams. Sąjūdyje, kurio baigtis neaiški dalyvavo ir kitos patriotinės jėgos, bet inicijavo ir vadovavo tik šauliai.

Be sėkmingos organizacinės eigos kartu lygiagrečiai sklandė ir neigiami vertinimai, kaip valstybei pavojingas ėjimas.

Organizaciniai darbai, pasiruošimas intervencijai vyko Vinco Krėvėi intrigų ir dvasinės įtampos sąlygomis. Krašto apsaugos ministras Balys Šližys priešinosi avantiūrai, pavaduotojas Juozas Papečkys vertino palankiai. Visuomenei žinomas diplomatas Petras Klimas, bijodamas Antantės, taip pat Lenkijos. Pats prezidentas Kazys Grinius, vengdamas būti apkaltintas vos atsikūrusios mažos, piktos valstybės vadovu, prieštaravo rizikingam žygiui, kad neapkaltintų agresija. Netrūko ir politinių pavyduolių, šaipokų kurie kikeno, kad Vincas Krėvė kartoja savo dramos personažą, kunigaikštį Šarūną, veržiasi į mūšį. Netikėtas smūgis, kai pagal susitarimą paskirtas vadovauti žygiui, kapitonas Jonas Variakojis, kuris prie Kėdainių sumušė bolševikus neatvyko, o surastas atsisakė vadovauti. Skubotai vadovauti pakeistas tuo pačiu Variakojo pseudonimu Budrys, žinomas kariuomenės kontražvalgybos viršininkas, kuris senokai dirba Klaipėdos krašte ir studijuoja gyventojų nuotaikas, sukilimui galimybes, sąlygas Jonas Palovenis, kuris ir vadovavo operacijai.

Kontraversiškos nuomonės, rimti aukštas pareigas užimančių asmenų sistemingi įspėjimas apie žygio rizikingumą, vertė daryti prielaidas ir apie žygio žlugimo pasekmes. Juk šiaip ar taip, kalba eina apie kraujo praliejimą, žmonių gyvybes. Kokios gali būti atsakomybės prisiėmimo pasekmės? Ar visi šauliai atsakys kaip nusikalstamo susivienijimo nariai, ar tik tie, kurie dalyvavo operacijoje, ar užteks Šaulių sąjungos vadovybės kailio. Ministrų tarybos nutarime nurodyta: „iniciatorius ir tariamo sukilimo vykdytojus“. Nusikaltimai su gyvybės atėmimu, sunkūs. Be bausmės nusikalstamais veiksmais, didelė žala žuvusių šeimos nariams.

Šaulių vadovybėje įtampa kiek sumažėjo, kai be šūvio ir kraujo lašo užėmė Šilutę, Pagėgiuose išvaikyta vokiška direktorija, sukurta savo lietuviška direktorija su pirmininku Edmundu Simonaičiu. Liko paskutinis iššūkis – Klaipėda. Po trumpo susišaudymo priemiesčiuose, sausio 15 d. nuo pat ryto prasidėjo Prefekto rūmų šturmas, kur laikėsi prancūzų įgula. Po pietų prancūzų įgula nuėmė nuo stalo baltą staltiesę ir iškėlė ją pro antro aukšto langą. Vienas iš žygio dalyvių Mykolas Kalmantas, vadovavęs 2-ajai kovos grupei pranešė, kad jam vadovaujant pavyko užimti Klaipėdos prefektūrą. Apie 13 val. 30 min.kapitonas Kalmantas įėjo į pastatą, kuriame rado prancūzų kareivius ir Klaipėdos krašto karinį administratorių, komisarą Gabrielį Petisnė. Komisarui pareikalavus dokumento majoras Kalmantas prisistatė slapyvardžiu Bajoras ir vietoj dokumentų išsitraukė revolverį.

Ernestas Galvanauskas pasiuntė teisininką Antaną Smetoną dėl derybų į Ambasadorių konferenciją. Prasidėjo derybos. Atplaukė lenkų laivas, bet buvo jau per vėlu: visas miestas lietuvių rankose, vyksta derybos.

Žuvo du prancūzai ir vienas vokietis. Mūsų kovotojų žuvo 12. Tris iškilmingai palaidoti Klaipėdoje, o kitus išvežė į Kėdainius ir nėra žinių kaip ir kur juos palaidojo, ar atidavė saviesiems. Matomai buvo slepiama konspiracijos tikslais, kaip iš Didžiosios Lietuvos pajūryje atsirado sukilėliai.

Atsakomybės akmuo nuo šaulių vadovybės nukrito. O kaip vyko į pamarį, kovojo ir grįžo eiliniai kovotojai, šauliai, kuriems taip pat kaip sukilimo dalyviams grėsė teismas, papasakojo Dotnuvos žemės ūkio technikumo šaulių kuopa. Ji gavo pranešimą, kad reikės išvykti, bet nežinojo tiksliai kada. Nekantravo važinėjo į Kauną, klausinėjo. Pagaliau atėjo žinia „Jau“.

Septyniasdešimt vienas jaunuolis, Dotnuvos žemės ūkio technikumo moksleivis, su mokytoju Viktoru. Ruokiu, vėliau tapusiu žymiu profesoriumi per parką tyliai išėjo į geležinkelio stotį, į nežinią. Vidurnaktį susėdo į atskirą keleivinį vagoną, vykstantį į Klaipėdą. Išvyko be dainų, triukšmo. Per Kretingą 9 val. ryte šauliai pasiekė Klaipėdą. Peržengę sieną gavo komandą užsirišti raiščius, kuriuos buvo pasiruošę ant kairės rankos. Dotnuvos šaulius pasitiko du sukilimo komiteto vadovai – Jonas Vanagaitis ir Jokūbas Stikliorius.

Susirikiavus pasigedo vieno šaulio. Nejauki tyla. Kaip vėliau paaiškėjo, Kretingos geležinkelio stoty, nugirdęs gandus apie sukilėlių kovas ir dideles aukas, dezertyravo ir grįžo į Dotnuvą. Pasitvarkę šauliai rikiuotėje per miestą nužygiavo į Barždžių mokyklą. Jų būrį stebėję žmonės buvo nusiteikę ramiai, draugiškai. Pernakvoję ant grindų, dotnuviškiai buvo perskirti du būrius po 33 vyrus. Vieną būrį paskyrė į sargybą prie prancūzų minininko krantinėje, kur į juos žiojėjo atsukti pabūklų vamzdžiai, o antrasis nuvestas į Bachmano dvarą saugoti tiltus per Danės upę. Visą laiką buvo užimti – sargyba, rikiuotė, šautuvų valymas, kulkosvaidžių ardymas tęsdavosi kelias valandas, o likęs laikas buvo skiriamas maisto paieškoms. Kiekvienas sukilėlis dienai gaudavo po du litus, už kuriuos, pasikeitęs į markes pirkdavo maisto Klaipėdoje ir kaimuose. Gyrėsi, kad ir Dotnuvoje taip nesimaitino – pirkdavo net šokolado ir dar sutaupydavo vienam kitam prancūziško konjako buteliui. Vokiečių, seniokų spėliojimai, kad kariuomenė plėšikaus, nes atvyko pėsti be savų vežimų, be amunicijos, nepasitvirtino. Dalį maisto patys klaipėdiečiai, lietuvininkai ūkininkai pristatydavo

Kada dotnuviškiai atvyko į Klaipėdą, miestas jau buvo sukilėlių rankose. Prancūzų kareiviai buvo užsidarę kareivinėse. Prancūzų minininkas atsukęs vamzdį tiesiai į juos, o jie su šautuvėliais stovi. Kol vyko konferencijos derybos buvo sunkiausios nežinios dienos. Dotnuviškiai kaip ir kiti sukilėliai ruošėsi duoti atkirtį gerai ginkluotiems, bet nekovingiems prancūzų jūrininkams. Tik kada Ambasadorių konferencija nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvos valstybei, suteikiant autonominį režimą, įtampa atslūgo.

Vasario 16-ąją dotnuviečiai šventė išlaisvintoje Klaipėdoje. Žygiavo gatvėmis dainuodami „Ant kalno mūrai“, „Užtrauksim naują giesmę broliai“. Kada karo laivai išplaukė, Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė buvo išformuota, o Dotnuvos šauliai sveiki ir gyvi grįžo namo į technikumą baigti mokslus.

Pavasarį šauliams kilo idėja įamžinti žygį paminklu. Dotnuvėlės upelio vagoje surado apie 5 tonų akmenį, kuris iš Radviliškio depo paskolintu domkratu iškeltas iš upelio, užridentas ant vagonetės ir tam tikslui netiestais bėgiais per penkias dienas atgabentas į Dotnuvos technikumo parko centrą, kur prie jo triūsiama visą pavasarį. 71 sukilėlis aplink akmenį pasodino po vieną uosiuką. Kitą pavasarį, susirinkus lėšų, padedamas postamentas, pakeliamas akmuo, ant kurio žodžiai: „Klaipėda, 1923 m. Trūko 500 m. vergovės pančiai“ ir Šaulių sąjungos ženklas. Kitoje paminklo pusėje žalvarinė lenta su 71 pavarde. Per Jonines Dotnuvos klebonas paminklą pašventina. Atvykęs Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis, tas pats, kuris Klaipėdoje pasitiko dotnuviškius, įteikė Klaipėdos išvadavimo medalius.

Laimingai baigėsi paminklo statybos istorija. Galėjo baigtis blogiau. Pats paminklo turinys, surašytos kovotojų vardai ir pavardės prieštarauja sukilimo legendai, kad sukilimą įvykdė ne to krašto gyventojai, o atvykę šauliai iš Vidurio lygumos. Matomai statė be šaulių vadovybės ar valdžios žinios. Paaiškėjus naujom aplinkybėm atsiranda galimybė kelti problemą iš naujo. Su lenkais santykiai buvo blogi ir jie galėjo naujai paaiškėjusią aplinkybę iškelti, arba bent išviešinti – išvadinti „litvinus“ politiniais sukčiais.

1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, žalvarinė lenta paslaptingai dingsta – iš paminklo išlupama plokštė. Spėjama, kad tai buvo padaryta saugumo sumetimais, kad vokiečiai nesuvedinėtų su šauliais sąskaitų, su prof. V.Ruokiu ir kitais žymiais asmenimis.

Sovietinės okupacijos metu paminklas liko nenugriautas, Parko valdytojui, direktoriui prof. P. Vasinauskui rajono partijos sekretorius liepė paminklą nugriauti, bet rašto nerašė. Raginimą gavo ir direktorius A. Būdvydis, bet neskubėjo, delsė. Kartą lankėsi aukštas Maskvos prievaizdas su kuriuo gerdamas arbatą A. Būdvytis atviravo, kas daryti su paminklu. Svečias, supratęs, kad paminklas sovietų valdžiai nepavojingas – idėja nukreipta į Vakarus, ne į Rytus, aiškaus žodžio nepasakė, numykė. Taip paminklas ir išliko.

Ilgus okupacijos metus paminklas buvo apleistas, apaugęs krūmais, apiplėštas – nudaužyti paminklo priekyje esantys stulpeliai su grandinėmis. 1983 m., kada nuo Klaipėdos sukilimo praėjo 60 metų, vidurinės mokyklos mokytojas Stasys Stašaitis su auklėtiniais prakirto taką per krūmus iki paminklo ir norėjo paminklą sutvarkyt, tačiau partijos vadovybei vėl sudrebėjo kinkos – ant akmens yra Vyčio ženklas, fašistinis kryžius. Be to, dar yra kita bėda – „sukilėlių“ sąrašuose Jono Sadūno pavardė – disidentės N. Sadūnaitės tėvo.

Iš dalies atnaujintas paminklas tik 1989 metais. Ieškota liudytojų, kurie žinotų, kur paslėpta žalvarinė lenta su sukilėlių pavardėmis. Daug pastangų padėjo mokslininkė A. Zinkuvienė. Būta spėjimų, kad galbūt paslėpta netoli paminklo, bet iškviesti kariškai su aparatūra nerado. Todėl lenta padaryta naujai pagal autentiškus duomenis. Sutvarkius parką pasirodė, kad sukilėlių rankomis sodintų uosių likę tik mažiau kaip pusė. Po ilgai trunkančių dešimtmečių tylos ir užmaršties – paminklo atnaujinimo šventė. Vėl gėlės prisiminimai, kalbos. Atvykusių sukilėlių dalyvių belikę tik keturios baltos galvos – Stasys Buožis, Petras Navickas, Antanas Spūdas ir Domas Vasarevičius. Iš patriotinių organizacijų šauliai nukentėjo daugiausia – didžioji dalis tapo ginkluoto pasipriešinimo dalyviais, žuvo su ginklu rankose, kiti pateko į lagerius, tremtį. Ieškojo likęs ketvertas savo pasodintų uosių. Klajojo po parką, matavo nuo paminklo žingsniais, į pietus, vakarus rytus. Kai kuriuos subrendusius atpažino, glostė, kalbino su žiburėliais akių kampučiuose, bučiavo.

„Sukilėliai“ šauliai visi išėję Anapilin. Vieni guli stepėse, kiti pelkėse ir žvyrduobėse suslėpti, dalį laikas suguldė savo kapuose su kunigu ir varpais, bet jie turi grįžti giliai į mūsų istorinę sąmonę. Jie drįso peržengti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vakarinę sieną.

Žygis į pamarį nėra pakankamai įvertintas nei visuomenes, nei valdžios atstovų. Paminklėlis Klaipėdos išvaduotojams, statytas 1925 m. Klaipėdos skulptūrų parke, įspraustas tarp kitų skulptūrų nėra adekvatus žygio reikšmei. Jis yra išskirtinis, išneštinas į erdves, pakilėtas, žinomas kiekvienam valstybės piliečiui.

Paminklas šaulių žygiui atminti Dotnuvos akademijos parke lankomas tiktai vietos šaulių ir vietos gimnazijos moksleivių.

Kiekvieno save ir istoriją gerbiančio lietuvio patriotinė prievolė, vykstant į saulėtą pajūrį sustoti Vidurio lygumoje prieiti prie paminklo, prie vardų, padėkoti už pamarį, jų ryžtą, priglausti neužmirštuolę, o taip pat nors kartą nulenkti galvą prie kapo likusiam NENUTEISTAM DIDŽIAJAM ŠAULIUI, DZŪKUI VINCUI KRĖVEI MICKEVIČIUI, gulinčiam ne nublizgintose ant turistų tako Antakalnio kapinėse, o ramiose, kukliose Subartonių kaimo kapinaitėse.

Neišvardinsi kiek šauliai valstybės interesams yra padarę žygių, bet dalyvavimo lenkų organizuoto valstybės perversmo likvidavime, tikslu Lietuvą prijungti prie Lenkijos, gražinant unijinę valstybę ir šaulių žygio į saulėtą pajūrį plačioji visuomenė užmiršti neturėtų, o Seimas šaulio ūgio svarstymui turėtų skirti daugiau nei tris minutes, nes tautai dar teks šaulių šauktis gal būt ir ne vieną kartą. ŠAULIAI – TAUTOS KELRODĖ ŽVAIGŽDĖ.

Ignas Meškauskas

(Tekstas neredaguotas)