Radvilų rūmų virsmas
Vil­niu­je ren­gian­tis nau­joms sta­ty­boms šie­met bu­vo at­kas­ti Rad­vi­lų rū­mų – an­tro pa­gal dy­dį mies­te po Pi­lių komp­lek­so – griu­vė­siai. Nors kol kas iš­ty­ri­nė­ta to­li gra­žu ne vi­sa bu­vu­sių rū­mų te­ri­to­ri­ja, ke­tu­ris mė­ne­sius čia dir­bę ar­cheo­lo­gai ap­ti­ko apie 10 tūkst. ra­di­nių. Tai by­lo­ja apie iš­skir­ti­nę, uni­ka­lią Vil­niaus is­to­ri­nio cen­tro (se­na­mies­čio), įra­šy­to į UNES­CO Pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą, vie­tą. Ra­di­niai ver­čia žvilg­te­lė­ti į ke­lių šim­tų me­tų pra­ei­tį ir įsi­ti­kin­ti, ko­kios svar­bos yra ši vie­ta.

Sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės teritorijoje (tarp dabartinių Žygimantų, Radvilų ir Tilto gatvių) dirbę archeologai neabejoja, kad jų surastos pastato liekanos yra reprezentacinių Radvilų rūmų fragmentai. Visuomenė apie jų buvimą būtent šioje vietoje yra mažai girdėjusi, nes plačių istorinių, menotyrinių tyrimų nėra daryta. Kad rūmai stovėjo būtent čia, žinojo tik specialistai, nagrinėję XVIII-XIX amžiaus pradžios Vilniaus planus ir juose tiksliai pažymėtus rūmus.

Tarp radinių yra nemažai žiedų, papuošalų, tačiau archeologai jų nesieja su kokiu nors konkrečiu Radvila ar tuo labiau Barbora Radvilaite.

Radvilų valda

Tyrimams vadovavęs archeologas Ignas Sadauskas, paklaustas, ar būtent šiuose rūmuose Barbora Radvilaitė susitikinėjo su Žygimantu Augustu, sakė, jog tokia tikimybė tikrai yra – atitinka ir metai, ir vieta. Tai liudija ir anksčiau, 2002 metais, archeologų Gedimino Gendrėno ir Egidijaus Ožalo daryti Karaliaus Mindaugo tilto prieigų tyrimai. Rašydami žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaitą jie apžvelgė ir istorinius šaltinius, kurie liudijo pietinėje Neries pakrantėje, kairiajame Vilnelės senvagės deltos krante, priešais Valdovų pilį XV amžiaus pabaigoje-XVII amžiuje plytėjus didelę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų Radvilų valdą.

Būtent šioje teritorijoje XVII amžiaus Radvilų rūmų griuvėsius dabar atvėrė archeologijos projektų centro „Antiqua“ archeologai. Padaryti tyrimus jiems užsakė UAB „Vastint Lithuania“, šioje vietoje planuojanti plėtoti mišrios paskirties kvartalą, iš čia iškėlus 1939–2013 metais veikusią ligoninę. Kasinėjimai nustebino archeologus radinių gausa. „Kol kas ne viskas suskaičiuota, bet radinių turėsime apie 10 tūkstančių. Visi jie pateks į Lietuvos nacionalinį muziejų, – pasakojo I. Sadauskas. – Radome pirmojo ūkinio aukšto patalpas, grindis, krosnies dalį, daug buitinės keramikos šukių, pypkių, raktų, monetų, stalo įrankių, žiedų, apyrankių. Ant daugumos koklių matyti Radvilų inicialai, herbai.“

Archeologas stebisi vien tuo, kad šių rūmų apatinis aukštas apskritai išliko. „Juk matyti, kad sovietmečiu per mūrą negailestingai nutiesta šiluminė trasa, kiti inžineriniai tinklai, be to, šioje vietoje vyko intensyvios statybos“, – sakė archeologas.

Tiltelis pas Barborą

G. Gendrėnas ir E. Ožalas savo tyrimuose yra atkreipę dėmesį, kad minėtoje valdoje Jurgis Radvila I (1480–1541), nuo 1508 metų buvęs LDK lauko etmonas, savo dvaro sklype prie Neries 1506 metais pastatė Šv. Jurgio kankinio ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) bažnyčią bei karmelitų vienuolyną. Spėjama, kad jo statytuose puošniuose rezidenciniuose rūmuose gyveno ir jo vaikai: sūnus Mikalojus Radvila Rudasis (1515–1584), vėliau tapęs Trakų vaivada, LDK didžiuoju etmonu, vėliau – LDK kancleriu, ir dukra Barbora Radvilaitė (1520–1551), tapusi Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene.

Jauna našlė Barbora Radvilaitė (Goštautienė) ištaiginguose rūmų soduose susitikinėjo su Vilniuje besilankančiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu (1520–1572). Šie rūmai buvo pagrindinė Biržų-Dubingių Radvilų rezidencija iki paskutinės jų paveldėtojos Liudvikos Karolinos Radvilaitės (1667–1695) mirties.

Architektas Vladas Drėma, išnagrinėjęs istorinę ir ikonografinę medžiagą, taip aprašo ties Nerimi buvusią Radvilų valdą: „(…) rūmai buvo dideli, trijų aukštų, puošnūs, vieningo italų manierizmo stiliaus. Iš rytų pusės juos supo didelis itališko tipo sodas, pakraščiais apsodintas liepomis ir eglėmis, o viduryje obelų ir vyšnių alėjomis. Centre puikavosi įvairiausiais gėlynais apsupti keturi tvenkiniai. Radvilų sodą nuo Žemutinės pilies teskyrė Vilnelės senvagė, per kurią Žygimantas Augustas, regis, buvo įrengęs dengtą tiltelį, kuriuo naudojosi 1542–1547 metais vakarais lankydamas Barborą Radvilaitę jos rūmuose. Vakarinėje Radvilų rūmų dalyje buvo platus ūkinis kiemas, apstatytas mediniais dvariškių namais, arklidėmis, svirnais, bravorais ir kitais ūkiniais pastatais. Dar toliau, ant vienišos kalvos, kilo Marijos Snieginės bažnyčia ir karmelitų vienuolyno mūrai.“

Gana retas ir archeologus nustebinęs radinys – smiltainio detalė iš rūmų fasado. „Pavarčius Vlado Drėmos knygą „Dingęs Vilnius“, iš Pietro de Rossi XVIII amžiaus Radvilų rūmų piešinio akivaizdu, kad ji buvusi ties trečiu rūmų auštu, ties karnizu, – sakė I. Sadauskas. – Dabartiniai tyrimai visapusiškai patvirtino čia buvus ne šiaip kokį nors XVII amžiaus statinį, o rūmus.“

Šiemet atkasti rūmų fragmentai – ne pirmųjų rūmų, o jau vėlesnio, XVII amžiaus, pastato. Tačiau, kaip viliasi archeologas I. Sadauskas, jei tyrimai būtų tęsiami į šiaurės pusę, kur grindiniai rodo buvus statinių, galbūt pavyktų aptikti ir pradinių, XVI amžiaus pilies likučių. Tai dabar priklausys nuo Kultūros paveldo departamento (KPD) vertinimo komisijos, kuriai archeologai pateikė tyrimų ataskaitą. KPD vertinimo komisija, artimiausiu metu įvertins radinius, jų paveldosauginę reikšmę ir nuspręs, kaip su jais elgtis, taip pat – ar reikia tęsti tyrimus.

Šalia sovietmečiu nutiestos, cementu dengtos šiluminės trasos archeologai rado puikiai išsilaikiusią buvusių rūmų pirmo aukšto grindų dangą./Igno Sadausko nuotrauka

Barbora perlų neišbarstė

Nors tarp radinių yra nemažai žiedų, papuošalų, I. Sadauskas jų nesieja su kokiu nors konkrečiu Radvila ar tuo labiau Barbora Radvilaite. „Deja, tie papuošalai labai paprasti. Kodėl nėra vertingų, paaiškinti labai paprasta. Rūmai smarkiai nukentėjo per Maskvos karą. Radvilos žinojo, kad Vilniaus link artėja maskvėnų kariuomenė, tad, suprantama, visus vertingus giminės daiktus, brangenybes išsivežė“, – pasakojo pašnekovas.

Pasak I. Sadausko, trijų aukštų rūmai su cilindriniu bokštu kampe per 1655–1661 metų karą su Maskva buvo apgriauti, XVIII amžiuje galutinai apleisti. „Iš istorinių šaltinių žinoma, kad caro valdžia 1828 metais rūmus pardavė kaip statybinę medžiagą. Jie buvo išardyti, tačiau yra daug sienų likučių. Pavyzdžiui, įspūdingą fasado detalę iš rūmų fasado radome griuvėsių sluoksnyje“, – pasakojo archeologas.

Valdovui palankūs asmenys

Su šiais rūmais susiję daug svarbių istorinių asmenybių pavardžių, o rūmų teritorija siejasi su Vilniaus pabūklų liejyklos, vadinamosios Puškarnios, istorija. Kaip pasakojo Puškarnios istoriją tyrinėjusi meno istorikė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, pats pavadinimas – Puškarnia – iš pradžių reiškė pabūklų liejyklą ir prie jos buvusius ją aptarnaujančių amatininkų namus bei daržus, o vėliau šiuo vardu imta vadinti visą teritoriją tarp Neries, Vilnios kairiojo intako Kačergos, Vilniaus gatvės ir pilies.

1547 metais valdovas Žygimantas Augustas patrankų liejyklą rekonstravo ir išplėtė. Kaip spėja Žygimanto Augusto dvaro sąskaitas tyrinėjusi B. R. Vitkauskienė, jos atspindi, kad šioje teritorijoje į šiaurės vakarus nuo Žemutinės pilies ir katedros Tilto gatvės kryptimi nuo seno kūrėsi valdovo prielankumo nusipelnę asmenys – kilmingieji ir amatininkai. „Todėl galima prielaida, kad šis rajonas arba atskiros jo dalys priklausė piliai, – sakė B. R. Vitkauskienė. – Jau XVI amžiaus pradžioje čia turėjo valdų Radvilos (Goniondzo ir Medelių šakos kunigaikščiai), vėliau – ir Vilniaus vaivada Jonas Jurjevičius Hlebavičius, maršalka Ivanas Hornostajus, didysis maršalka, kuriuo nuo 1544 metų buvo Mikalojus Radvila Juodasis, bei Žygimanto Senojo maršalka Jonas Janovičius Zaberezinskis. Šaltiniuose paminėti Vilniaus kašteliono rūmai gali būti tapatinami su Radvilų rūmais prie Neries, nes 1527–1541 metais šias pareigas ėjo Jurgis Radvila I.“

Kaip pasakojo meno istorikė, 1545 metais Žygimantas Augustas inicijavo ūkinių pastatų statybas netoli Šv. Jurgio kankinio ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) bažnyčios. Čia buvo pastatyta vežiminė, dvejos arklidės kinkomiesiems ir jojamiesiems arkliams, šildoma vežėjų patalpa, dvaro dailidės Martyno dviejų aukštų namas su židiniu ir krosnimi, valdovo dvaro stovyklininko, arba gurguolininko, namas prie arklidžių.

Šalia Radvilų rūmų griuvėsių esančią Tiškevičių oranžeriją statybas planuojantys verslininkai žada išsaugoti.

Iš rankų į rankas

B. R. Vitkauskienė spėja, kad Jurgis Radvila I rūmus galėjo pasistatyti ir ne pats, o paveldėti iš savo tėvo Mikalojaus Radvilos, mirusio 1509 metais, arba iš savo brolio. „Senuose dokumentuose jie vadinami Radvilų rūmais prie Neries (Vilijos). Į rytus nuo rūmų buvo dideli žuvivaisos tvenkiniai. Kelio, vedusio per Puškarnią, į Žemutinės pilies ir mūrinio tilto pusę, ruožas nuo Šv. Jurgio kankinio ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) bažnyčios iki Katedros buvo vadinamas Pilies gatve, – pasakojo B. R. Vitkauskienė. – Ties Katedra šis kelias rėmėsi į gynybinius vakarinius Žemutinės pilies vartus ir bokštą, vadinamą Bajorų bokštu.“

Antrą kartą, pasak B. R. Vitkauskienės, Radvilų rūmai prie Neries paminėti 1599 metais pasirašytame Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603) testamente – jie apibūdinti kaip mūrinis pastatų kompleksas. „Kristupas Radvila Perkūnas rūmus paveldėjo iš savo tėvo Mikalojaus Radvilos Rudojo, Barboros Radvilaitės brolio. Po Perkūno mirties rūmai atiteko jo vyriausiam sūnui Vilniaus kaštelionui Jonušui Radvilai (1579–1620), po šio mirties – jo sūnui Boguslavui Radvilai (1620–1669). Visa tai rodo, kad Radvilų rūmai prie Neries buvo nuosekliai paveldimi Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų šakos palikuonių, nes ankstesnioji, Goniondzo ir Medelių kunigaikščių šaka išmirė 1542 metais“, – aiškino B. R. Vitkauskienė.

Boguslavas buvo vedęs savo pusbrolio Jonušo Radvilos dukterį Aną Mariją Radvilaitę. Pora susilaukė dukros Liudvikos Karolinos (1667–1695). Mirus kunigaikščiui Boguslavui, jo turtas atiteko šiai vienintelei mažametei dukrai, kuri vėliau ištekėjo už Brandenburgo kunigaikščio Liudviko Hohenzolerno, o dar vėliau, 1688 metais, už Noiburgo kunigaikščio Karolio Pilypo Vitelsbacho.

Kaip pasakojo B. R. Vitkauskienė, dėl teisės į rūmus būta ir teismų. Liudvika Karolina Radvilaitė, ištekėjusi už vokiečių kunigaikščių, buvo turtingiausia Europos ponia, jos valdos Lietuvoje ir Lenkijoje buvo milžiniškos. Tačiau savo gyvenimą ji susiejo su Vokietija, tad atsirado precedentas konfiskuoti jos turtus, nes užsieniečiai neturėjo teisės valdyti žemių Lenkijos ir Lietuvos valstybėje.

Kai mirė Liudvika Karolina Radvilaitė, jos dukrai Elžbietai Augustai (1693–1724) buvo tik dveji. Suprantama, ji negalėjo rūpintis rūmais. 1717 metais Elžbieta ištekėjo už Juozapo Karolio Vitelsbacho ir savo gyvenimą taip pat susiejo su Vokietija.

„Apie 40 metų Nesvyžiaus šakos kunigaikščiai Radvilos kovojo, kad jiems atitektų Liudvikos Karolinos vadinamieji Noiburgo turtai, – pasakojo B. R. Vitkauskienė. – Daugiausia pastangų čia padėjo Ona Sanguškaitė-Radvilienė (1676–1746), LDK kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos žmona. Po ankstyvos vyro mirties ji tvarkė visus ūkinius bei finansinius šeimos reikalus ir pagaliau sugebėjo pasiekti, kad „Noiburgo“ valdos atiteko jos jauniausiam sūnui Jeronimui Florijonui Radvilai (1715–1760). Apie 1738 metus viena iš „Noiburgo“ valdų – Radvilų rūmai prie Neries Vilniuje – jam jau ir priklausė.“

Apgriuvę Radvilų rūmai XVIII amžiaus pabaigoje priklausė Liudvikui Abramovičiui. Pietro de Rossi piešinys.

Nesėkmingai susiklosčiusi istorija

Pasak B. R. Vitkauskienės, apie šiuos Radvilų rūmus iš XVII amžiaus išliko keletas svarbių rašytinių šaltinių ir planų: Varšuvos senųjų aktų archyve Radvilų fonde saugomi du brėžiniai, vaizduojantys rūmus prie Neries ir jų aplinką. Viename labai schematiškai tik linijomis apibrėžtas rūmų perimetras. Radvilų dvaras, tuomet vadintas Vilniaus Pono (taip vadino Vilniaus kaštelioną) dvaru, buvo išsidėstęs tarp lygiagrečiai Neries upės nutiestos gatvės, vėliau, 1808 metais, plane pavadintos Kiaulių (Świnna), ir Tilto gatvės. „Plane nurodyta Šv. Jurgio bažnyčios vieta, ties bažnyčia buvo pastatyti pagrindiniai, arba Didieji, Radvilų vartai. Jie stovėjo maždaug toje vietoje, kur dabar yra posūkis iš Tilto gatvės į Radvilų gatvę. Žiūrint nuo bažnyčios, į dešinę nuo vartų buvo rūmų sodas su labirintu, – pasakojo pašnekovė. – Dar toliau į dešinę pažymėtos dvejos karališkosios arklidės. Ties šiais pastatais įrašytas dvaro savininkas Vilniaus kaštelionas. Kadangi planas greičiausiai nubraižytas XVII amžiaus pirmoje pusėje, čia tikriausiai turimas galvoje kaštelionas kunigaikštis Jonušas Radvila.“

Antras planas, kaip teigė B. R. Vitkauskienė, viso dvaro ir rūmų situaciją vaizduoja detaliau: matome stačiakampio plano antruosius vartus į rūmų vidinį kiemą, prie jų iš kairės, žiūrint nuo Tilto gatvės, stovi kampinis apskritas bokštas.

„Deja, Radvilų dvaro prie Neries istorija susiklostė labai nesėkmingai. Paskutinis šeimininkas, rūpinęsis rūmais, buvo kunigaikštis Boguslavas Radvila, tad ir rūmai vėliau dažniausiai vadinti Boguslavo rūmais“, – sakė pašnekovė. V. Drėma yra rašęs, kad Boguslavo Radvilos laikais šiuose rūmuose buvo labai vertingų dailės kūrinių kolekcija – 2602 paveikslai, tarp jų – šeši Luko Kranacho darbai, daugybė graviūrų, piešinių ir architektūros brėžinių.

„Po Boguslavo mirties 1669 metais rūmai pamažu nyko, – kalbėjo meno istorikė. – Nors kol dar buvo gyva Boguslovo duktė Liudvika Karolina, iki XVII amžiaus pabaigos rūmuose bent jau gyveno sargas. Vėliau daugiau kaip 40 metų jie iš viso buvo likę be priežiūros. Per tuos 40 metų rūmus išsikovoję Nesvyžiaus ir Olykos kunigaikščiai Radvilos susirūpino jų būkle, tačiau ir tapę rūmų šeimininkais nesiėmė jų atstatyti.“

XVIII amžiuje šio dvaro teritorija, kaip pasakojo B. R. Vitkauskienė, pamažu buvo apgyvendinta. Alėja, kadaise Didžiuosius dvaro vartus jungusi su rūmais, stovinčiais prie pat Tilto gatvės, tapo gatve tarp skirtingų savininkų sklypų. Į dešinę nuo jos, žiūrint nuo Šv. Jurgio kankinio ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės (Pergalingosios) bažnyčios, savo valdą XVIII amžiaus pabaigoje plėtė Liudvikas Abramovičius. Pietro de Rossi piešinyje pavaizduoti apgriuvę Radvilų rūmai jam tada ir priklausė. L. Abramovičius 1811 metais jau buvo užvaldęs beveik visą Radvilų rūmų teritoriją.

Archeologų šiemet surasta ornamentuota smiltainio detalė, kaip spėjama, puošė rūmų fasadą.

Dingo amžinai?

G. Gendrėno ir E. Ožalo tyrimuose pažymėta, kad XIX amžiaus viduryje dar buvo matomi Radvilų laikotarpio statinių griuvėsiai. Konstantinas Tiškevičius, 1857 metais keliavęs Nerimi, taip rašė apie Radvilų statinių liekanas: „(…) Iš visų Barboros rūmų išliko vienintelis šešiabriaunis tarsi netaisyklingas bokštelis. Jis ir dabar paneriu į naująjį krantinės bulvarą, kuris jungia senąjį bulvarą su Žaliuoju tiltu, savo nuostabia architektūra ir visokiausiais senovės bruožais sustabdo kiekvieną praeivį. Tai yra paskutinė liekana tų griuvėsių, kurie mūsų akyse dingo amžinai.“

Vėliau K. Tiškevičius teigė, kad „jau nebėra ir to paskutinio pirma minėtų laikų atsiminimo, kuris dar nėra ištrintas iš galvų. Nugriautas jis ligi pamatų, o toje vietoje prie Neries iškilo ištaigingi p. Korabavičiaus namai“.

Kas dabar išliks iš atrastų Radvilų rūmų liekanų, priklausys nuo statytojų sąžinės, padorumo ir pagarbos istorijai bei paveldui. Sprendimą dėl teritorijos tarp Žygimantų, Radvilų ir Tilto gatvių (3, 07 ha) detaliojo plano tvirtinimo, siūlydamas išduoti leidimą statyboms, 2013 metais pasirašė tuometinis sostinės meras Artūras Zuokas.

Ignas Sadauskas: „Caro valdžia 1828 metais rūmus pardavė kaip statybinę medžiagą. Jie buvo išardyti, tačiau yra daug sienų likučių. Pavyzdžiui, radome įspūdingą fasado detalę iš rūmų fasado.“

Stiklinės grindys virš griuvėsių

Kaip planuojama eksponuoti, visuomenei atverti rastus rūmų griuvėsius, teiravomės UAB „Vastint Lithuania“ direktoriaus Kęstučio Vedeckio. „Pagrindiniai radiniai yra toje sklypo vietoje, kur projektuojamas tarptautinis viešbutis. Viešbučio techninio projekto nepradėjome laukdami būtent archeologų darbų pabaigos bei laukdami specialistų komentarų dėl radinių išsaugojimo, – sakė jis. – Kvartalo koncepcijoje numatytas požeminis aukštas automobiliams statyti, bet nuo pat projektavimo pradžios buvome realistai – žinojome, kad, radus vertingų statinių likučių, kurių negalima liesti, požeminės dalies plotai turės mažėti.“

Pasak K. Vedeckio, aiškiai identifikavus vertingiausias ir saugotinas dalis, kurios patenka į užstatymo zoną, bus siekiama jas integruoti į projektą. „Stiklu dengti, stilingai apšviesti grindų fragmentai, mūro likučiai ir pan. būtų mums priimtinas konservavimo sprendimas. Viešbutis bus projektuojamas ir statomas atsižvelgiant į šalia esančių Tiškevičių rūmų su sodu stilistiką. Norėtume sukurti vieningą architektūrinį ansamblį. Iš kelių grindinių fragmentų muziejaus nepadarysi, o suderinti visuomenės interesą turėti galimybę pamatyti šiuos fragmentus yra paprasčiau visuomeninės paskirties projektuose. Taigi viešbučio pirmas aukštas tam puikiai tiktų, – įsitikinęs K. Vedeckis. – Neketiname nei atkurti rūmų iš paveikslų, nei provokuoti modernizmu. Sieksime integruoto, kontekstualaus statinio, numatydami rastų radinių eksponavimą.“

Architektūrologė, ICOMOS narė Jūratė Markevičienė įsitikinusi, kad dabar būtina atlikti šių išsamiai netyrinėtų rūmų menotyrinius (istorinės-meninės raidos) tyrimus. „Lenkijoje, Varšuvos senųjų aktų archyve, kur saugomi Dubingių Radvilų fondai, svarbu ištirti valdos ir rūmų inventorių, o tada jau būtų galima objektyviai įvertinti archeologų radinius bei kryptingai, pagal istorinių-meninių tyrimų duomenis planuoti tolesnius archeologinius tyrimus. Juk, pavyzdžiui, negalima įvertinti surastų grindų vertės neatlikus ansamblio menotyrinių tyrimų. Be to, manau, kad šiuo atveju reikėtų plataus mokslinio forumo, visuomenės diskusijos“, – teigė kultūros paveldo ekspertė J. Markevičienė.