Primiršta istorija: žydų karių indėlis kovojant dėl Lietuvos laisvės
Už lais­vę ir Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mą 1918–1923 me­tų Ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se ryž­tin­gai ko­vo­jo ne tik pa­tys lie­tu­viai, bet ir ki­tos et­ni­nės gru­pės, tarp ku­rių bu­vo apie 3 tūkst. žy­dų tau­ty­bės žmo­nių. Ti­kė­da­mi ra­maus gy­ve­ni­mo ir tra­di­ci­nių ver­ty­bių idė­ja, žy­dai įsto­jo į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, iš ku­rių da­lis už drą­są ko­vo­jant prieš bol­še­vi­kus ir ki­tus Lie­tu­vos prieš­us bu­vo ap­do­va­no­ti Vy­čio kry­žiu­mi.

Trečiadienį Kaune Lietuvos kariuomenė, bendradarbiaudama su Izraelio ambasada ir Lietuvos žydų bendruomene, surengė Lietuvos Nepriklausomybės kovose kovojusių žydų tautybės Lietuvos karių pagerbimo renginį.

Valstybės tėvai-kūrėjai susidūrė su didele problema – kaip paaiškinti ne lietuvių tautybės Lietuvos gyventojams, kad atkuriama Lietuvos valstybė, kuri bus tautinė, kurioje dominuos lietuvių kalba ir kultūra, bus ir jų valstybė.

„Tarpukariu Lietuvos valstybės idėja patikėjo daug to meto žmonių, ne tik lietuvių. Galbūt jų motyvai ir buvo skirtingi, tačiau pagrindinis tikslas vienodas – laisva Lietuva, kurioje visiems gera ir saugu gyventi“, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas.

Pasak Lietuvos kariuomenės vado, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių gretose buvo įvairių tautybių žmonių. Vien žydų tautybės Lietuvos karių skaičiuojama apie 3 tūkstančius. Iš jų apie pusė tūkstančio į Lietuvos kariuomenę atėjo savanoriais. Apie 20 žydų buvo įvertinti aukščiausiais kariniais Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio kryžiaus ordinais. Tai liudija, kad žydų indėlis į Lietuvos gynybą buvo ženklus ir, kad jie yra verti didelės pagarbos.

Primindamas istorinį kontekstą Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikas, istorikas Karolis Zikaras pasakoja, kad visą XIX a. Lietuvos valstybė neegzistavo ir buvo imperinės Rusijos dalis, o laikotarpis, kai lietuviams atsirado galimybė atkurti savo valstybę, buvo labai sudėtingas. Prasidėjo imperijų (Rusijos, Austrijos-Vengrijos) griuvimas ir visos tautos, kurios joms priklausė, turėjo šansą išsivaduoti iš tautų kalėjimų. Tačiau, pasak istoriko, pasiekti laisvę lietuviams (kaip ir kitoms į Rusijos imperijoje atsidūrusioms tautoms) buvo sudėtingiau, nei toms, kurios buvo Austrijos-Vengrijos sudėtyje: „Nepaisant to, kad po bolševikinio perversmo 1917 m. leninistai deklaravo tautų apsisprendimo teisę ir kad jie jo laikysis – t.y. tautos galės sukurti savo valstybes arba, mūsų atveju, atkurti valstybingumą – de facto aišku, kad to nebuvo laikomasi. Taigi todėl už savo laisvę mums reikėjo kovoti ginklu. Bolševikai, kurie neleido tautoms sukurti savo valstybių, iš esmės pirmiausia bandė atkurti tai, kas buvo Rusijos imperijoje, o vėliau plėtoti savo imperializmą pasaulinės revoliucijos pavidalu“.

Tačiau net ir tada lietuviams pavyko iškovoti laisvę ir, pasak K. Zikaro, būti vienai iš penkių tautų, kurioms pavyko tai padaryti: pergale džiaugėsi taip pat ir suomiai, estai, latviai bei lenkai, o, sakykime, baltarusiams, ukrainiečiams, gruzinams ir kitoms nepriklausomybės siekusioms tautoms to padaryti XX a. pradžioje nepavyko.

„Kaip sakė vienas tuometinis Tautų Sąjungos pareigūnas, kiek jūsų kariai sugebėjo ginklu apginti teritorijos, tiek jūs jos dabar ir turite, – prisimena istorikas. – Taip buvo todėl, nes Lietuvoje atsiradoipakankamai žmonių, patikėjusių šiuo, pavadinkime, „projektu“, o kitur neužteko sąmoningų piliečių, kurie palaikytų šią laisvės idėją ir drįstų ją ginti rizikuodami savo gyvybėmis.“

Vienijo laisvės troškimas

„Svarbu yra ir tai, kad tos valstybės, kurios egzistavo viduramžiais iki XVIII a., buvo vienijamos tam tikros idėjos, monarcho, religijos ar panašiai. Tokios tautinės valstybės, kokias mes suprantame šiandien, yra XIX a. Tautų pavasario produktas“, – pasakoja K. Zikaras ir priduria, kad Lietuvos atvejis buvo unikalus; latviai, estai ir suomiai savo valstybes kūrė iš naujo, o mūsų tauta tęsė senos Lietuvos tradiciją, tik suteikiant jai kitą formą. Toks tęstinumas atsispindi ir lietuvių simbolikoje, nes, pavyzdžiui, mūsų Vytis yra perimtas iš seniausių valstybės laikų.

Pasak istoriko, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) pasižymi gana unikalia patirtimi, bylojančia, kad įvairios konfesijos ir tautybės sugyveno dėl tam tikro bendro tikslo – laisvės išsaugojimo. Pašnekovo teigimu, kalbant apie, pavyzdžiui, XVII ar, ypač, XVI a. Lietuvos teritoriją, pažymima, kad didžioji dalis gyventojų etniškai ar religiškai (kas, tais laikais, laikyta svarbiausiu savęs identifikavimo rodikliu) buvo ne tokie patys, kaip metropolijos gyventojai, o, daugiausia, stačiatikiai ir rytų slavai. Tačiau tose žemėse gyvenantys žmonės liko ištikimi mūsų valstybei.

„Nepaisant Maskvos pastangų, kuriomis ji siekė patraukti LDK gyventojus stačiatikius į savo pusę, o jų gyvenamas teritorijas pasiglemžti sau, vietos žmonės išliko lojalūs Lietuvai. Tai įvyko todėl, nes čia, priešingai nei despoto valdomoje Maskvoje, buvo laisvė, vardan kurios įvairios religijos ir tautybės galėjo taikiai sugyventi toje ankstesnėje Lietuvoje“, – sako K. Zikaras.

Už žydų drąsą – Vyčio kryžius

Istoriko teigimu, XX a. pradžioje buvo kuriama tautinė Lietuva etnografinėse ribose, tačiau net ir tokia geografiškai susiaurinta Lietuva gavo ir LDK tautinį-kultūrinį „paveldą“ – žydus, lenkus, gudus. Visoje naujosios Lietuvos valstybės teritorijoje gyveno įvairių tautybių žmonės, taip pat turėję tapti Lietuvos piliečiais ir dalyvauti valstybės kūrimo procese.

„Aš manau, kad daug kas į tai tikrai žiūrėjo su nerimu. Lietuviai gyveno kaimo vietovėje, o miestuose dominavo lenkakalbiai ir žydai. Neabejotinai mūsų modernios valstybės tėvai-kūrėjai susidūrė su didele problema – kaip paaiškinti ne lietuvių tautybės Lietuvos gyventojams, kad atkuriama Lietuvos valstybė, kuri bus tautinė, kurioje dominuos lietuvių kalba ir kultūra, bus ir jų valstybė. Žinoma, tas procesas buvo labai sunkus ir mes visi puikiai žinome į ką tuo laikotarpiu išaugo lietuvių ir lenkų konfliktas. Tačiau susiklostė taip, kad nemažai žydų patikėjo laisvos Lietuvos idėja ir kai buvo renkama savanoriška lietuvių kariuomenė, tarp tų savanorių atsirado kitų tautybių žmonių, įskaitant ir žydus. Vėliau, prasidėjus mobilizacijai, tarp dešimčių tūkstančių kitų šalies gyventojų į Lietuvos kariuomenę pateko iki 3 tūkst. žydų tautybės žmonių, dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, kuriose sprendėsi Lietuvos likimas“, – apie žydų įsitraukimą į kovą už mūsų valstybės laisvę pasakoja K. Zikaras.

Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas ir Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas.

Istorikas teigia, kad maždaug 20-imčiai žydų tautybės karių, kovojusių Nepriklausomybės kovose, buvo įteiktas aukščiausias apdovanojimas už drąsą – Vyčio kryžius. Šios tautybės žmonių buvo ir sužeistųjų bei žuvusiųjų tarpe. K. Zikaras sako, kad 1940 m. mes praradome savo valstybę ir patys nebegalėjome kontroliuoti situacijos, o totalitariniai režimai stipriai pakeitė lietuvių aplinką, tad šiandien mes, galbūt, net neįsivaizduojame, kaip atrodė ta Lietuva, kurios miestuose gyveno žydai: „Kai šalyje gyvena įvairios tautinės bendruomenės, visada atsiranda trintis ir konfliktai. Kita vertus, tokia kultūrinė įvairovė suteikia ir tam tikrų pranašumų. Taigi ši istorija yra gero sambūvio pavyzdys ir parodo, kaip uždara etninė grupė sugeba patikėti ne savo pačių iškeltomis idėjomis, projektu, ir gali visą tai paremti vardan bendro tikslo – noro ramiai gyventi valstybėje, kurioje nebūtų griaunama tradiciškai susiklosčiusi vertybinė sistema“.

Tėvynės meilę ugdė apolitiškoje organizacijoje

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Vaičenonis leidinyje „Darbai ir dienos“ 2003 m. rašė, kad 1927 m. buvusių karių žydų grupė sumanė įsteigti savo organizaciją, panašią į Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos ir kitų valstybių kovotojų sąjungas. 1928 m. vasario 16 d. nutarta parengti organizacijos įstatus ir ją legalizuoti, tačiau žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime sąjunga buvo įregistruota tik 1933 m. birželio 24 d. Ji subūrė žydus, kurie tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1918–1923 metais ir dalyvavo kovose už Lietuvos Nepriklausomybę ir Klaipėdos sukilime. Dalis sąjungos narių taip pat priklausė Atsargos karininkų, Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų, Šaulių sąjungoms ir kitoms organizacijoms.

Gausiausia žydų tautinė mažuma tiek valstybėje, tiek ir kariuomenėje paliko ryškų pėdsaką. Nuo 1933 m. žydai kariai vieninteliai turėjo oficialiai veikiančią visuomeninę paramilitarinę organizaciją.

Kaip rašė J. Vaičenonis, Sąjunga pareiškė esanti apolitiška organizacija, o svarbiausiais uždaviniais nurodė: ugdyti žydų visuomenėje Tėvynės meilę, stiprinti valstybinį susipratimą, propaguoti užgrobtų Lietuvos sričių vadavimo, lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo idėjas. Organizacijos veikimo plotu paskelbta visa Lietuva ir pagal tautybę visi jos nariai buvo žydai. Daugiausia narių turėjo Kauno skyrius – 572. Iš jų mūšiuose dalyvavo 182, buvo sužeisti 10; pasižymėjimo ženklus turėjo 245, iš jų Vyčio kryžių – 6, Savanorių kūrėjų medalį – 2, Gedimino medalį – 1; savanorių buvo 42, savanorių kūrėjų – 26, Klaipėdos vadavimo dalyvių – 2; leitenantų – 1, jaunesniųjų leitenantų – 3, sanitarijos kapitonų – 1, karo gydytojų – 4, karo valdininkų – 2, viršilų – 1, vyresniųjų puskarininkių – 18 , jaunesniųjų puskarininkių – 20, grandinių – 16.

Pasak profesoriaus, Sąjungos nariai aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės minėjimuose, kariuomenės ir visuomenės dienos renginiuose, Tautos šventėje, Lietuvos kariuomenės iškilmėse. Ryškiausias sąjungos veiklos tarpsnis – 1937 m. pabaiga ir 1938 m. pradžia. Tai būtų galima sieti ir su kariuomenės modernizavimo darbais.

Teksto pabaigoje J. Vaičenonis pabrėžia, kad gausiausia žydų tautinė mažuma tiek valstybėje, tiek ir kariuomenėje paliko ryškų pėdsaką. Nuo 1933 m. žydai kariai vieninteliai turėjo oficialiai veikiančią visuomeninę paramilitarinę organizaciją. Kariuomenės vadovybė buvo tolerantiška visų tautybių ir religijų kariams, suteikė puikias sąlygas švęsti ne tik valstybines, bet ir religines šventes. XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje kylant naujo karo grėsmei, Lietuvos karinė vadovybė labai palankiai atsiliepė apie tarnaujančius kariuomenėje žydus.