Prahoje – lietuvybės atgimimo vygė
Vil­niaus uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos ga­le­ri­jo­je (Uni­ver­si­te­to g. 3, 3 a.) ati­da­ry­ta iki gruo­džio 31 die­nos veik­sian­ti par­oda „Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus Pra­ha“. Pri­sta­to­mos Pra­hos mies­to mu­zie­jaus ar­chy­ve esan­čios fo­tog­ra­fi­jos, vaiz­duo­jan­čios XIX-XX am­žių san­dū­ro­je spar­čiai be­si­vys­čiu­sią Pra­hą, ku­rio­je gy­ve­no, ku­rią ma­tė Lie­tu­vos tau­ti­nės kul­tū­ros kū­rė­jas J. Ba­sa­na­vi­čius ir ku­ri jį įkvė­pė.

Prahoje J. Basanavičius (1851 – 1927) praleido keletą metų, tačiau, kaip parodos atidaryme sakė bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, Praha mums svarbi tuo, kad garsusis J.Basanavičiaus kreipimasis į tautą ir idėja apie nepriklausomybės siekimą atsirado būtent šiame mieste. J. Basanavičių šiame mieste įkvėpė ir čekų tautinis atgimimas. Pats J. Basanavičius savo autobiografijoje yra akcentavęs, kad „apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi didžiausią reikšmę, kuri ne tik man yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Auszra“. Su Praga ir mano paties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.“

Įkvėpė čekai

Kaip pasakojama parodos stenduose, 1880 metais baigęs medicinos studijas Maskvoje atvyko dirbti į Bulgarijos Lomo miestą, kur gavo vyriausiojo ligoninės gydytojo vietą. Po daugiau nei dviejų metų išvyko pakeliauti po Europą – lankėsi Balkanuose, viešėjo Vienoje. Galutinė stotelė buvo numatyta Prahoje. Čia jis atsidūrė 1882 metų gruodžio 19 dieną. Pirmiausia butą išsinuomojo Karlovo aikštėje. Deja, šis namas neišlikęs, buvo nugriautas po Antrojo pasaulinio karo. Jo vietoje pastatyta didelė poliklinika.

Praha, kaip ir tuometinis Vilnius, buvo didelės imperijos provincijos miestas. Tik Praha priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, Lietuva – Rusijos. Prahoje virė turtingas kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, miestas sparčiai augo. Buvo statomi nauji tiltai, geležinkelio stotys, atsirado susisiekimas tramvajais. Po Vienos ir Budapešto Praha tapo trečiu svarbiausiu Habsburgų monarchijos miestu. XIX amžiuje Čekijoje atidarytas nacionalinis teatras, nacionalinis muziejus bei kitos kultūros institucijos. Prahoje buvo parodyta Bedrycho Smetanos opera „Libuše“. Stiprėjo čekų kalbos pozicijos viešajame gyvenime, virė aktyvi kultūrinė veikla.

Archyvinės nuotraukos parodos ekspozicijoje parodo, kaip sparčiai tuo metu keitėsi Praha. Nacionalinis teatras, daktarui atvykus čia gyventi, jau buvo prieš metus atidarytas.

Gyvendamas Čekijoje J. Basanavičius stebėjo, kaip sėkmingai ir darniai viena šalia kitos gali klestėti čekų, vokiečių, žydų kultūros. Čekai aktyviai reikalavo politinių, kultūrinių reformų, sulyginančių su vokiečių. Čekų pavyzdys daktarą įkvėpė, skatino darbuotis, kad lietuviai atsikvošėtų.

Prakalba „Aušrai“

J. Basanavičius mąstė, ar ir Lietuvoje lietuvių kultūra galėtų prilygti dominuojančioms lenkų ir vokiečių kultūroms. Svajojo apie lietuvių nacionalines kultūrines institucijas, kurias čekams pavyko įsteigti daugiatautėje Habsburgų monarchijoje.

Gyvendamas Prahoje J. Basanavičius 1883 metais pirmą kartą susitiko su lietuvių tautinio atgimimo veikėju Jonu Šliūpu. Prahoje abu aptarė laikraščio „Aušra“ leidimo reikalus. Gyvendamas šiame Karlovo gatvės name, J. Basanavičius ir parašė žymiąją prakalbą „Aušrai“, kuri leido nubusti lietuvių tautos sąmonei. Vėliau savo biografijoje daktaras mini, kad po kurio laiko sugrįžęs prie šios prakalbos žodžių, cituotų teksto pradžioje, jis susigraudinęs ir apsiverkęs: „Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atgaivalėjimas negalimas – taip ir atsitiko.“ J. Basanavičius tapo didžiausiu romantiškojo lietuvių tautinio atgimimo ideologu.

Asmeninė drama

1883 metais J. Basanavičius persikėlė gyventi į Karališkuosius Vinohradus, butą išsinuomavo name ant Bablinova ir Palackeho (dabar – Anglicka) gatvių kampo. Jis išlikęs iki šių dienų. Čia apsistojęs jis susipažino su netoliese gyvenusia Prahos vokiete Gabriela Eleonora Mohl. 1884 metais juodu susituokė, tais pačiai metais išvyko į Bulgariją. Deja, net šiltesnis klimatas nepadėjo sunkiai džiova sergančiai jo žmonai. Dešimčia metų jaunesnė Eleonora mirė 1889 metais. Vėliau, grįžęs į Lietuvą, nepasidavė įvairioms piršlyboms ir jo gyvenime nebuvo kitos moters.

Šiandien ant namo, stovinčio Balbinova ir Anglicka gatvių sankryžoje, galime išvysti memorialinę lentą, liudijančią, kad čia 1883–1884 gyveno lietuvių tautos žadintojas dr. J. Basanavičius. Lenta atidengta 2013 metais.

Parodos organizatoriai – Prahos miesto muziejus, Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lietuvos ir Čekijos draugija, Vilniaus universiteto biblioteka.

Parengė Jūratė Mičiulienė