Pragaras vokiškai pagal Pileckį
Kai 1940 m. bir­že­lio 14 d. į „Kon­zen­tra­tions­la­ger Ausch­witz“ at­vy­ko pir­mie­ji sep­ty­ni šim­tai len­kų ka­li­nių iš Tar­no­vo, nie­kas dar ne­ži­no­jo, kad bū­tent šio­je sto­vyk­lo­je, įkur­to­je prie Rei­cho pri­jung­to­je že­mė­je, vyks sce­nos, prieš ku­rias nu­blanks Dan­tės pra­ga­ro vaiz­dai.

Ten kylant vis naujiems barakams, vienos iš daugelio okupacijos pradžioje egzistavusių pogrindinių grupių – Slaptosios lenkų armijos – vadovams gimė mintis įsigauti į stovyklą. Ar Pileckis ir buvo šio plano sumanytojas, ar tik savanoris vykdytojas – nežinoma. Bet jis buvo įpratęs kovoti su sunkumais, 1920 m. gynė Lenkijos sienas, vėliau šis energija kunkuliuojantis pilietis nuo Naugarduko leidosi vokiečių suimamas ir 1940 m. rugsėjo 21 d. pateko į Aušvicą. Ištisus mėnesius ir metus jis siuntė į išorę šifruotus raportus apie kalinių padėtį ir savo įkurtos Karinių organizacijų sąjungos (KOS, lenk. Związek Organizacji Wojskowej) veiklą.

Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus nuotrauka

Nepraėjus nė mėnesiui nuo savo atvykimo į lagerį jis perdavė pirmą pranešimą apie gyvenimo sąlygas jame – po kelių savaičių jis pasiekė vyriausiąjį Ginkluotosios kovos sąjungos (GKS) vadą generolą Stefaną Roweckį ir šio įsakymu buvo persiųstas į Londoną. Po dviejų mėnesių iš Pileckio atėjo informacija apie pirmosios „penkiukės“ – pogrindinės struktūros – suformavimą. Kitos kuriamos penkių asmenų grupelės nežinodavo apie ankstesnių egzistavimą. Prieš pat Pileckio pabėgimą, 1943 m. balandį, KOS sudarė apie aštuoni šimtai priesaiką davusių kalinių – tokį tinklą vienam žmogui būtų buvę nelengva sukurti net ir už stovyklos sienų, o juk kalbame apie badaujančius, nepaprastai sunkiai dirbančius žmones, lengvai pasiduodančius pagundai „pakeisti tikybą“.

Laikas, kai Pileckis galėjo ramiau aprašyti viską, ką buvo matęs, atėjo tik po karo, jam gyvenant Italijoje. Nuo 1943 m. jis sukosi pogrindžio reikalų sūkuryje, tarnavo Armijos Krajovos vyriausiojo štabo diversijos grupės vadovybėje, vėliau, Varšuvos sukilimo metu, vadovavo vienam iš grupuotės „Chrobry II“ skyriui vadinamajame Witoldo redute. Sostinės griuvėsius jis paliko kaip karo belaisvis, o 1945 m., amerikiečiams išlaisvinus Murnau karo belaisvių stovyklą, prisijungė prie generolo Władysławo Anderso 2-ojo korpuso.

Ištisus dešimtmečius buvęs nežinomas, dabar Witoldo raportas užima ypatingą vietą tarp kitų stovyklų istorijų: jis buvo parašytas nepaprastos dvasios sanklodos žmogaus, savo noru nusileidusio į pragarą. Visas dokumento tekstas dienos šviesą išvydo tik 2000 m., nes grįžęs į „pojaltinę“ Lenkiją Pilecki buvo areštuotas už bendradarbiavimą su 2-ojo korpuso štabu, nuteistas mirties bausme ir 1948 m. nužudytas. „Aušvicas prieš šitai buvo tik žaidimėlis“, – sušnibždėjo jis žmonai paskutinio pasimatymo metu. Manoma, kad nužudytojo kūną saugumas numetė į Lanką (pieva už Varšuvos kapinių „Powązki“ mūrinės tvoros).

„Mus plakė aštriais rimbais“

Witoldo raportas yra vertingas ne vienu požiūriu: tai unikalus dokumentas apie pogrindžio kūrimą ir veiklą lageryje, liudijimas apie fundamentalią geležinės vidinės disciplinos reikšmę išlikimui nežmoniškomis sąlygomis ir, pagaliau, jis analizuoja žmonių elgesį ekstremaliomis situacijomis. „Matydamas, kaip lėtai miršta bičiulis, ir aš tarsi miriau su juo kartu... ‒ rašė Pilecki apie savo vidinės brandos momentus, ‒ tačiau žmogus atgyja, atgimsta, pasikeičia. Kai tai atsitinka ne kartą, o, sakykim, devyniasdešimt kartų – būna sudėtinga, tampi kitu žmogumi, nei buvai žemėje... O žuvo mūsų ten tūkstančiai... dešimtys tūkstančių... vėliau jau – šimtai tūkstančių... […]. Taip grūdinomės iš vidaus.“

Aiškus daiktas, ne visi. „Stovykla buvo vieta, kur būdavo patikrinamas charakteris. Vieni nugrimzdavo į moralinę pelkę. Kiti šlifuodavo save kaip krištolą. Mus plakė aštriais rimbais. Kirčiai skaudžiai įsirėždavo į kūną, bet sieloje jie ruošdavo dirvą... Šį atgimimą išgyvendavo visi. Taip, kaip plūgu išartos vagos virsta į dešinę derlingame lauke – į kairę bus ariama tik kitą kartą. Tik kartais plūgas užšoka ant kokio akmenėlio ir palieka gabalėlį neišdirbto lauko, dyko... dykra… Mes netekome visų titulų, skiriamųjų ženklų, diplomų – jie liko ten toli, žemėje... […] Išryškėjo mūsų grynoji vertė. Žmogus tik tiek galėjo ir reiškė, kiek buvo vertas...“

„Bepročių namai“

Apie ką berašytų autorius, kiekvienas jo dokumento fragmentas pirmiausia yra kaltinimas vokiečių budeliams. Vos atvykęs į paskirties vietą Pilecki susidūrė su tikrove, peržengiančia jo suvokimo galimybes – iki tol žodis „Osvencimas“ jam buvo tik Lenkijos miestelio pavadinimas. „Tą vietą savo atsiminimuose pavadinčiau momentu, kai atsisveikinau su viskuo, kas buvo ant žemės, ir prasidėjo tai, kas tikriausiai yra po žeme. […] Mūsų galvas daužė ne tik esesininkų buožės – daužė kai kas daugiau. Buvo brutaliai spardomas visas mūsų supratimas, prie kurio buvome pripratę žemėje (tam tikra dalykų tvarka – teisės). Visa tai nuėjo perniek.“

„Matydamas, kaip lėtai miršta bičiulis, ir aš tarsi miriau su juo kartu... ‒ rašė Pilecki apie savo vidinės brandos momentus

Pjudomi šunimis, mušami ir žudomi akompanuojant persekiotojų juokui ir patyčioms, jie ėjo pro vartus su užrašu „Arbeit macht frei“. „Fantasmagorinėje, iš visų pusių mus apšviečiančioje blyškioje prožektorių šviesoje buvo matyti kažkokie tarsi ir žmonės – prisiminė Pilecki pirmą susidūrimą su vokiečiais Aušvice. – Savo elgesiu jie labiau priminė laukinius žvėris […]. Apsirengę keistais dryžuotais apdarais, kaip filmuose apie Sing-Singą, su ordinais ant spalvotų juostelių (taip man tuomet pasirodė mirgančioje šviesoje), su lazdomis rankose, juokdamiesi kaip laukiniai puolė kai kuriuos iš mūsų. Mušė juos per galvas, spardė jau nukritusius į inkstus ir kitas jautrias vietas, su batais šokinėjo ant krūtinės, pilvo – žudė su kažkokiu keistu entuziazmu.“

Pirmasis Pileckio bandymas perprasti situaciją: „Ak! Tai mus uždarė į bepročių namus!“ greitai virsta teisingesniu padėties vertinimu. Kiekvienas buvo vokiškai klausinėjamas, kuo buvęs laisvėje. „Atsakymas: kunigas, teisėjas, advokatas baigdavosi mušimu ir mirtimi. Prieš mane esančiame penketuke stovėjo kažkoks žmogus, kuris į šį klausimą, mestą jam kartu sugriebiant delnu už gerklės, atsakęs „Richter“ [vok.: teisėjas]. Lemtinga klaida! Po akimirkos gulėjo ant žemės mušamas ir daužomas.“ Pilecki tuomet suprato: „Taigi specialiai žudė inteligentus. Tai supratęs šiek tiek pakeičiau nuomonę. Tai ne bepročiai, tai kažkoks siaubingas įrankis lenkams išžudyti, o pradeda savo darbą jie nuo inteligentų.“

Ir neklydo, toks iš pradžių ir turėjęs būti Aušvico vaidmuo: vieta žudyti Lenkijos inteligentus ir pogrindžio kovotojus su vokiečiais. Stiprėjantis pasipriešinimo judėjimas viršijo vokiečių nuogąstavimus, taigi perpildytus kalėjimus reikėjo „atlaisvinti“ – ir padaryti juose vietos kitiems lenkams.

„Taigi specialiai žudė inteligentus. Tai supratęs šiek tiek pakeičiau nuomonę. Tai ne bepročiai, tai kažkoks siaubingas įrankis lenkams išžudyti, o pradeda savo darbą jie nuo inteligentų.“

Tik vėliau dienos šviesoje Pilecki pamatė, kad „ordinai“, matyti makabriškoje nakties beprotybėje, buvo trikampio formos emblemos. Dar 1940 m. gegužės mėnesį į statomą mirties stovyklą buvo atvežta trisdešimt vokiečių nusikaltėlių iš Zachsenhauzeno – būtent jie turėjo žalias emblemas ir numerius nuo pirmo iki trisdešimto, jų funkcija buvo kitų kalinių priežiūra. Prie jų prisijungė penkiolika esesininkų iš Krokuvos – jie visi tapo būsimos įgulos pagrindu.

Mirtinas grąžtas

Daugiau nei dvejus su puse metų diena iš dienos ir naktis iš nakties jis išgyveno tikrą pragarą. „Taigi mus paskyrė į 17a bloką, į bloko prižiūrėtojo Alojzo, vėliau pavadinto „kruvinuoju Alojzu“, rankas. Jis buvo vokietis – komunistas su raudonu trikampiu – išsigimėlis, kalintis stovyklose apie šešetą metų; mušė, žudė, tyčiojosi, kasdien nužudydavo kelis žmones. Mėgavosi karine tvarka ir disciplina, lygindavo rikiuotę mušdamas lazda.“

Žadinimas paryčiais, bėgte į išvietę, ten užsibuvusius smūgis lazda nusviesdavo į duobę; bėgte prie vandens kolonėlių, nes už nešvarias kojas buvo mušama lazda; bėgte pliurzės, vadinamos kava – „nervus aštrinanti įtampa“, kaip rašo Pilecki, buvo vienas iš būdų nualinti „heftlingus“. Rytinėje rikiuotėje kaliniai būdavo perskaičiuojami. „Tais atvejais, kai ko nors trūkdavo – ne dėl to, kad būtų pabėgęs, bet, pavyzdžiui, koks nors naujokas naiviai pasislėpdavo ar tiesiog pramiegodavo – ir rikiuotės dalyvių skaičius nesutapdavo su oficialiu lagerio kalinių skaičiumi, tokio kalinio būdavo ieškoma, surastą jį ištempdavo į aikštę ir beveik visuomet viešai užmušdavo. Kartais trūkdavo kalinio, kur nors pastogėje pasikorusio ar kaip tik rikiuotės metu „einančio ant vielų“ – tuomet iš bokštelio nuaidėdavo sargybinio šūviai ir kalinys krisdavo suvarpytas kulkų. „Ant vielų“ kaliniai dažniausiai eidavo anksti – prieš naują kančių dieną.“

Kasdien stebėdavo baudžiamojo būrio žygį. Bloko prižiūrėtojo Ernsto Krankemanno „pareiga buvo kuo greičiau pribaigti jam kone kasdien priskiriamus kalinius; ši pareiga labai tiko to žmogaus būdui. Jei kas nors neapdairiai išsikišdavo porą centimetrų į priekį, Krankemannas jam įsmeigdavo dešinėje rankovėje nešiojamą peilį. Tas, kas dėl per didelio atsargumo atsitraukdavo per daug nuo gretas skaičiuojančio budelio, gaudavo peilio dūrį į inkstus. Krintančio žmogaus, trūkčiojančio kojomis ar aimanuojančio vaizdas pralinksmindavo Krankemanną. Jis šokinėdavo ant nelaimėlio krūtinės, spardydavo inkstus, lyties organus, kad šis kuo greičiau nusibaigtų.“ Tas vaizdas „įelektrindavo“ Pileckį.

Šeimos archyvo nuotrauka

Atsikvėpti, kol žudo kitus

„Krematoriumą statėme sau, – rašė Pilecki. – Pastoliai aplink kaminą kilo vis aukščiau. Reikėjo sparčiai suktis su pilnu karučiu […], bėgte stumti jį paklotomis lentomis. Kas 15–20 žingsnių stovėjo po prižiūrėtoją – kapą. […] Čia kovoje už gyvybę varžėsi raumenys, protas ir akys. Reikėjo daug jėgų karučiui stumti, mokėti išlaikyti jį ant lentos, reikėjo išsirinkti tinkamą momentą „susilaikyti nuo darbo“, kad galėtum įkvėpti oro į pavargusius plaučius. Būtent čia pamačiau, kaip dauguma mūsų, inteligentų, nesusitvarko sunkiomis, beviltiškomis aplinkybėmis. Taip – tuomet perėjome griežtą atranką. […] Visi, kurie darbui netikdavo arba jau nebeturėdavo jėgų bėgioti su karučiu, būdavo mušami, o jei nukrisdavo – būdavo užmušami lazdomis arba spyriais. Štai tokiomis akimirkomis, kai būdavo mušamas kitas kalinys, žmogus galėdavo sustoti porai minučių ir, visai kaip žvėris, gaudydamas orą greitai besikilnojančiais plaučiais, šiek tiek sulėtinti besidaužančios širdies plakimą...“

Tie, kuriems „nelikdavo darbo“, būdavo verčiami „mankštintis“. „Buvo neįmanoma apeiti „varlyte“ aplink didžiulę aikštę – ir ne dėl to, kad su klumpėmis, nes jas reikėdavo pasiimti į rankas, ne dėl to, kad basomis per žvyrą pėdų oda nusitrindavo iki kraujo; todėl, kad tokiam žygdarbiui niekam nebūtų pakakę raumenų. Čia man ir vėl padėjo mano sportinis užsigrūdinimas. Čia taip pat būdavo pribaigiami silpni inteligentai su pilvukais, neįveikdavę varlyte net trumpų atstumų. Lazdomis vėl būdavo mušami tie, kurie kas porą žingsnių nuvirsdavo. Vėl negailestingai užmušdavo žmones. Ir vėl žmogus, kaip koks žvėris, naudodavosi minutės atokvėpiu ir gaudydavo orą tuo metu, kai šutvė su lazdomis šokinėdavo aplink naują auką“, – rašė Pilecki.

„Tegul dvesia“

„Vokiečių kankintojų žvėriškumas, išsigimėliškai sustiprinti paauglių nusikaltėlių, kartais – keliolikmečių vokiečių kalinių „kacetų“, dabar valdančių mus Aušvice, instinktai, tai čia, tai ten pasireikšdavo kuo įvairiausiais būdais. SK (Strafkompanie – vok. baudžiamoji kampanija) kankintojai linksminosi mediniu plaktuku ant kulbės daužydami sėklides – daugiausia žydams, – taip, anot Witoldo Pileckio pranešimo, baigėsi 1940 metai. – Esesininkas, vadinamas „Perliuku“, dresavo savo vilkšunį pulti žmones, tam naudodamas žmogiškąją medžiagą, kuri niekam čia nerūpėjo. Vilkšunis puldavo bėgančius darbininkus, nusilpusias aukas parversdavo ant žemės, įsikibdavo į jų kūnus, plėšė dantimis, draskė lyties organus, griebė už gerklės.“

Po pirmojo kalinio pabėgimo per tuomet dar neprijungtą prie elektros srovės vielos tvorą valdžia pašėlo. „Rikiuotės metu pastebėjus, kad trūksta vieno kalinio, už bausmę visa stovykla aikštėje 15 valandų turėjo stovėti išsitempę. Reikia suprasti, kad niekas nedavė komandos „laisvai“. Rikiuotės pabaigoje nevalgiusių ir negalėjusių nueiti į išvietę žmonių būsena buvo apgailėtina. Tarp eilių vaikščiojo esesininkai ir kapai, mušdami lazdomis nebepastovinčius. Kai kurie tiesiog alpo iš nuovargio. Įsikišus vokiečiui gydytojui lagerio komendantas atsakė „Tegul dvesia. Kai pusė ims dvėsti – paleisiu!“ Tas gydytojas ėmė vaikščioti tarp eilių ir įkalbinėti, kad gultųsi ant žemės. Kai daugybė žmonių gulėjo ant žemės, o kapai net nebeturėjo noro jų mušti, pagaliau buvo paskelbta rikiuotės pabaiga.

Lengviausia esesininkų taikoma bausmė buvo mušimas ant taburetės.

Žudomuosius girdė actu

Lengviausia esesininkų taikoma bausmė buvo mušimas ant taburetės. „Buvo padirbdintas „egzekucijos baldas“ – taburetė su diržais rankoms ir kojoms iš abiejų pusių. Atsistodavo du draugužiai esesininkai (dažnai mušdavo Seidleris, kartais Bruno) ir mušdavo kalinį per apnuogintą kūno vietą, kad nesugadintų drabužių. Plakdavo rimbais ar tiesiog sunkia lazda. Po keliolikos smūgių oda sutrūkdavo. Ištrykšdavo kraujas ir toliau jau mušdavo tarsi maltą kotletą. Ne kartą buvau to liudininkas – prisimena rotmistras. – Kartais kalinys gaudavo 50 lazdų, kartais – 75. Vieną kartą, kalinys – kažkoks silpnuolis – gavęs 100 lazdų bausmę, numirė po devyniasdešimties.“

Paprastas bunkeris, „tamsusis“ bunkeris, stovimasis bunkeris (Stehbunker) – dar keletas kankinimo būdų. Į „stehbunkerį“, 89x80 cm ploto ir dviejų metrų aukščio, „lazdomis būdavo įstumiami keturi kaliniai (…) ir užrakinami ten iki ryto (nuo 19 iki 6 val.). Atrodytų, kad tai neįmanoma, bet tebėra gyvų liudininkų, atlaikiusių tokią bausmę „stehbunkeryje“, kai į šią „spintą“ buvo sukišti aštuoni žmonės! Ryte juos išleisdavo ir išvarydavo dirbti, o vakare vėl sukišdavo ten kaip silkes ir geležinėmis velkėmis uždarydavo iki ryto. Paprastai bausmė būdavo 5 tokios naktys, bet būdavo ir kur kas ilgesnių. Tie, kas darbe neturėdavo kokių nors pažinčių su valdžia, po vienos ar dviejų tokių naktų paprastai mirdavo darbe, netekę jėgų.“ Nuo 1941 m. buvo ir bado bunkeris, ten uždarydavo kalinius iš bloko, iš kurio kas nors būdavo pasprukęs. Būtent jame fenolio injekcija buvo nužudytas dvi savaites ten kankinęsis šv. Maksimilijonas Kolbė.

Šeimos archyvo nuotrauka

Tokioje daugybėje žmonių Pileckiui neteko susidurti su šv. Maksimilijonu, bet jį pasiekė gandai apie šio auką. Atrinkinėjant kalinius mirčiai bado bunkeryje „atsitiko taip, kad atrinkus jauną kalinį, iš rikiuotės išėjo senutėlis kunigas ir paprašė stovyklos komendanto atrinkti jį, o jaunąjį atleisti nuo bausmės, – rašė savo raporte Pilecki. – Visas blokas tiesiog suakmenėjo iš nuostabos. Komendantas sutiko. Didvyris kunigas išėjo mirti, o jaunasis kalinys grįžo į rikiuotę.“

Vokiečiai taikydavo ir tradicinį „stulpą“, žinotą daugelyje okupacinių armijų, bet „pakabintuosius surištomis už nugaros rankomis retkarčiais dėl įdomumo pasiūbuodavo prižiūrintis esesininkas. Traškėdavo sąnariai, į kūną įsirėždavo virvės. Pasisekdavo, jei neateidavo „Perliukas“ su savo vilkšuniu. Kartais su taip pakabintais kaliniais atlikdavo bandymus – juos girdydavo marinuotų salotų sultimis, trumpiau kalbant – actu, kad per anksti nenualptų.“

Prie „raudų sienos“ kaip skerdykloje

„Labai ilgai kankinamų“ kalinių trokštamiausia, kaip rašo Pilecki, buvo mirties bausmė – žiauri, bet lengvesnė už kitas, nes greita. „Ten buvo blokų apsuptas kiemas (…). Iš rytų pusės jis buvo juosiamas blokus jungiančios mūro sienos, vadinamos „raudų siena“. Iš vakarų taip pat stovėjo mūrinė siena su vartais (…). Jie atsiverdavo prieš dar gyvas aukas arba vežant išmesti kruvinus palaikus. Pro ten einant buvo justi kvapas, būdingas skerdykloms. Lataku tekėjo raudona srovė. Lataką baltindavo, bet beveik kasdien tarp baltų krantų vėl vinguriuodavo raudonas upelis...“

Tai buvo esesininko Gerhardo Palitzscho teritorija. „Dailus vaikinas, lageryje nieko nemušdavo, tai buvo ne jo stilius – jis buvo pagrindinis makabriškų scenų uždarame kieme autorius, – skaitome Witoldo raporte. – Nuogi pasmerktieji stovėdavo išsirikiavę eile prie „raudų sienos“, jis kiekvienam iš eilės prie pakaušio pridėdavo mažo kalibro pistoleto vamzdį ir nušaudavo. Kartais šiam tikslui naudodavo paprastą kaištį, kuriuo užmuša gyvulius. Ant spyruoklės pritaisytas kaištis įsmigdavo į smegenis po kaukole, ir ateidavo mirtis. Kartais atvesdavo grupę civilių, kankintų požemiuose, kuriuos atiduodavo pažaisti Palitzschui. Merginoms Palitzschas liepdavo nusirengti ir ratu bėgti uždarame kieme. Jis stovėdavo viduryje, ilgai rinkdavosi, taikydavosi, šaudavo ir nužudydavo – visas vieną po kitos. Nė viena nežinodavo, kuri žus iškart, o kuri dar minutę pagyvens, o gal net vėl bus paimta tyrimams... Jis praktikavosi taikliai taikydamasis ir šaudydamas.“

Tūkstančiais į dujų kameras

Masiškai žudyti dujomis – pirmiausia žydus – pradėta 1942 m. pavasarį, pirmoji dujų kamera buvo įrengta vadinamojoje motininėje stovykloje (Aušvicas I). Norint užmaskuoti nusikaltėlišką veiklą buvo įrengtos dvi laikinos kameros perstatytose kaimo trobose netoli besikuriančios Aušvico II-Birkenau stovyklos: nuo kovo mėn. tą funkciją atliko „raudonas namukas“, o nuo rugsėjo – „baltas“, taip vadinti pagal sienų spalvą.

1942 m. liepą atvyko su vizitu reichsfiureris Heinrichas Himmleris, kuris, apžiūrėjęs kamerų „našumą“, apsisprendė masiškai statyti naikinimo pastatus. 1942 m. vasarą vokiečių firma „Hoch– und Tiefbau AG“ iš Katovicų ėmė statyti keturis didelius pastatus (krematoriumus II, III, IV ir V), o krosnis tiekė firma „J.A.Topf und Söhne“ iš Erfurto. Tarp 1943 m. kovo ir birželio jos abi ėmė dirbti visu pajėgumu.

Pilecki buvo vis naujų traukinių atvykimo liudininkas. „Tuo metu pirmieji (krematoriumai) jau dirbo visu pajėgumu. O traukiniai atvykdavo ir atvykdavo... Dalį kalinių atveždavo pas mus, į stovyklą, čia juos identifikuodavo, suteikdavo numerius, kurie jau viršijo 40 tūkstančių, tačiau dauguma traukinių važiavo tiesiai į Bžezinką, kur žmones be jokio identifikavimo greitai paversdavo dūmais ir pelenais. Tuo metu per dieną sudegindavo vidutiniškai tūkstantį kūnų.“ Pasak komendanto Rudolfo Hösso, pirmojoje kameroje vienu kartu buvo galima nunuodyti 800, antrojoje – 1200 žmonių.

„Kas ir kodėl buvo vežami tiesiai mirčiai į nasrus? Žydai iš Čekijos, Prancūzijos, Olandijos ir kitų Europos šalių. (…) Turėjau progos kelis kartus pakalbėti su žydais iš Prancūzijos ir vieną kartą su retai čia sutinkamais traukinio iš Lenkijos keleiviais. Tai buvo žydai iš Baltstogės ir Gardino. (…) Kalbėjo tą patį. (…) kad išvažiavo įvairiuose miesteliuose prie sienos su Vokietija paskelbus, kad tik tie žydai galės išgyventi, kurie važiuos dirbti į Trečiąjį reichą. (…) Traukiniai, kasdien atvežantys apie tūkstantį žmonių, baigdavo savo kelionę šoninėje atšakoje. Traukiniai sustodavo po rampa ir išleisdavo krovinį“, – aprašė Pilecki šiandien jau žinomas žydų žudynių realijas.

„Juos vežė kaip gyvulių bandą į skerdyklą, – rašė Pilecki. – Nieko neįtariantys keleiviai paliepti išlipdavo rampoje. Norint išvengti nemalonių scenų su jais buvo elgiamasi gana pagarbiai. Jiems liepdavo į vieną krūvą sukrauti maistą, į kitą – likusius daiktus. (…) Vėliau juos suskirstydavo į grupes. Vyrus ir berniukus nuo 13 metų – į vieną grupę; moteris ir vaikus – į kitą. Neva ketindami vesti juos praustis ir atsižvelgdami į gėdos jausmą abiem grupėms atskirai liepdavo nusirengti. Abi grupės savo drabužius sudėdavo į dvi dideles krūvas, atseit dezinfekcijai. […] Po to šimtais, atskirai moterys su vaikais, atskirai vyrai, ėjo į barakus, kurie neva buvo pirtys (tai buvo dujų kameros!). Langai jose buvo tik iš išorės, netikri, viduje buvo plytų sienos. Uždarius ir užrakinus duris, viduje vykdavo masinės žudynės. Iš balkonėlio-galerijos esesininkas su dujokauke ant susirinkusios minios galvų paleisdavo dujas. (…) Tai trukdavo kelias minutes. Palaukdavo dešimt. Tuomet išvėdindavo, atidarydavo kamerų duris į kitą pusę nuo rampos ir komanda, sudaryta iš žydų, dar šiltus kūnus karučiais ir vagonėliais išveždavo į netolimus krematoriumus, kur palaikus greitai sudegindavo. Tuo metu į kameras jau eidavo kiti šimtai žmonių.“

Šeimos archyvo nuotrauka

Dešimtojo bloko paslaptis

Pilecki prisiminė ir apie medicinos studentų bei gydytojų tyčiojimąsi iš žmonių. Eksperimentai, kaip eufemistiškai vadinti centre suplanuoti žvėriški nusikaltimai, turėję padėti armijai ir po karo realizuoti eugenikos politiką nukariautų tautų atžvilgiu. Ne paskutinę svarbą turėjo ir poreikis „moksliškai“ pagrįsti teoriją apie arijų rasės viršenybę. Šiais eksperimentais nepaprastai domėjosi vokiečių farmacijos bendrovės.

„Gydytojai ir medicinos studentai darė bandymus naudodamiesi didžiuliais žmogiškaisiais resursais, už kuriuos niekam neprivalėjo atsiskaityti. Tų bandymų triušių gyvybė esą ir taip buvo atiduota išsigimėliams stovyklose – vienaip ar kitaip jie vis tiek bus nužudyti; koks skirtumas, kur ir kaip – vis tiek virs pelenais. Taigi buvo atliekami įvairiausi seksualinės srities tyrimai. Vyrai ir moterys buvo sterilizuojami chirurginėmis procedūromis. Abiejų lyčių atstovų lytiniai organai buvo švitinami kažkokiais spinduliais, turėjusiais likviduoti reprodukcines galimybes. Po to dar kitais bandymais buvo tiriama, ar rezultatas buvo teigiamas, ar ne.

Lytinių santykių nebūdavo, – rašo toliau Pilecki. – Buvo kelių vyrų grupė, turėjusi tiekti spermą, kuri tuoj pat buvo sušvirkščiama moterims. Bandymai parodė, kad apšvitintos moterys po keleto mėnesių vis tiek pastojo. Tuomet švitino intensyviau, tai labai pakenkė moterų organams ir keliasdešimt moterų numirė baisiose kančiose.

Šie eksperimentai būdavo atliekami su visų rasių moterimis. Iš Birkenau atveždavo lenkių, vokiečių, žydžių ir net čigonių. Iš Graikijos atvežtos kelios dešimtys jaunų moterų taip pat mirė po tokių eksperimentų. Visas likviduodavo, net jei eksperimentai pavykdavo. Iš 10 bloko gyvas neišėjo nė vienas vyras ir nė viena moteris.“

Buvo vokiečiai, tapo nacistai

Dar prieš dvidešimtį metų niekas nebūtų patikėjęs, kad visi šie sukrečiantys vokiečių nusikaltimai nugrims į užmarštį. Ilgametės Federacinės Respublikos elito pastangos buvo sėkmingos: pasaulio akyse nusikaltėlių tautą pavyko paversti aukų tauta. Per du dešimtmečius iš kalbos ir iš sąmonės dingo „vokiečių žmogžudystės“, jų vietą užėmė „nacistų žmogžudystės“. Žodžio-pakaitalo, nubraukiančio nuo Vokietijos visą kaltę, atsiradimas turėjo pasekmių: kadangi neįmanoma paneigti fakto, kad 1939–1945 metais Europa plūdo krauju, reikėjo rasti kaltuosius. Taip imti minėti „nacistai“. Vokiškojoje „Wikipedijoje“ apie „nacionalsocializmą“ autoriai rašo: „radikalios antisemitinės, rasistinės, antikomunistinės ir antidemokratinės pažiūros bei politinis judėjimas“, o apie vokišką jo kilmę prisimena atskirai, toliau, suteikdami šiam reiškiniui bendrą pobūdį be jokios „tautinės priklausomybės“: juk nacistu galėjęs ir galįs būti bet kas, kas darbais ar žodžiais reiškiasi kaip „antisemitas“, „rasistas“, „antikomunistas“ arba nemėgsta demokratijos – ir daro tai „radikaliu būdu“.

Jei už milijonų žmonių kančias yra atsakingi „nacistai“, kur yra vokiečių vieta? Suprantama, tarp aukų. Nes visa tauta atsidūrė tos nusikalstamos klikos valdžioje – toks įsitikinimas įsitvirtino ne tik vokiečių sąmonėje. NSDAP buvo „nacistinė“, bet ji nebūtinai buvo „vokiška“. Propagandos sėkmės matu lai būna būtinybė priminti faktą, akivaizdų rotmistro Pileckio ir jo vaikų kartai: NSDAP nariu galėjo tapti tik vokietis.

Visos Witoldo raporto citatos paimtos iš: A. Cyra, Ochotnik do Auschwitz. Witold Pilecki 1901‒1948, Oświęcim 2000.

Anna Zechenter, straipsnis publikuotas naujausiame „Biuletyn IPN“ numeryje (nr. 1–2/2018)