Potsdamo konferencija ir Lietuva
1945 m. rugp­jū­čio 2 d. bai­gė­si dvi sa­vai­tes vy­ku­si Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­ja. Ka­rą pra­lai­mė­ju­sios Vo­kie­ti­jos mies­te Pots­da­me, ne­to­li Ber­ly­no, nu­ga­lė­to­jai svars­tė, koks tu­rė­tų bū­ti at­ei­ties pa­sau­lis. Ga­lin­giau­sie­ji po­li­ti­niai va­do­vai spren­dė įvai­rių vals­ty­bių li­ki­mą – la­bai svar­bi ši kon­fe­ren­ci­ja bu­vo taip pat ir Lie­tu­vai. De­ja, tai, dėl ko su­tar­ta, ne­ga­lė­jo džiu­gin­ti ne tik lie­tu­vių, bet ir ki­tų Ry­tų bei Vi­du­rio Eu­ro­pos tau­tų.

Pagrindinis Potsdamo konferencijos klausimas – ką daryti su Vokietija, kad daugiau nepasikartotų praeities tragedijos? Buvo sutarta praktiškai panaikinti šios valstybės suverenitetą. Ją turėjo okupuoti Sovietų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės, Taip pat nustatyta nauja Vokietijos ir Lenkijos siena palei Oderį ir Neisę. Brūkšnį žemėlapyje nubrėžti nėra sunku, tačiau kiekvienas naujas brūkšnys keičia daugybės žmonių gyvenimus ir sukelia skaudžias tragedijas. Taip buvo ir po Potsdamo konferencijos. Karaliaučiaus kraštas atiteko Sovietų Sąjungai, nors istoriškai pastaroji neturėjo jokių sąsajų su šia teritorija ir labai greitai negailestingai nualino šią sritį.

Galima būtų džiaugtis, kad Potsdame Klaipėdos krašto statuso klausimas išspręstas Lietuvos naudai. Tačiau vargu, ar tai galėjo labai paguosti Lietuvos politinius veikėjus, kurie tikėjosi, kad, pasibaigus Pasauliniam karui, Lietuvai bus leista savarankiškai tvarkytis. Josifas Stalinas žadėjo prižiūrėti, kad ne tik Baltijos valstybėse, bet ir kitose jo įtakon patekusiose valstybėse įvyktų demokratiniai rinkimai ir tautoms būtų leista savarankiškai nuspręsti dėl savo ateities. Tačiau tai buvo melagingas pažadas, kuris netrukus buvo sulaužytas, o kiti Potsdamo konferencijos dalyviai tegalėjo garsiai išsakyti pasipiktinimą, bet nieko pakeisti negalėjo.

Potsdamo konferencija iš esmės „įšaldė“ tą tvarką, kuri egzistavo iki pat Sovietų Sąjungos suirimo. JAV prezidentas George'as Bushas yra viešai atsiprašęs Rytų Europos gyventojų, kad anuomet amerikiečiai nebuvo tvirti ir principingi ir neapgynė mažų tautų nuo sovietinės agresijos. Ne tik Lietuva, bet ir kitos nedidelės Europos valstybės atrodė tokios nereikšmingos Potsdamo konferencijos dalyviams, kad dėl jų esą nebuvo reikalų gadinti tarpusavio santykių. Kita vertus, Potsdamo konferencijos nutarimai suteikė palankias prielaidas, tačiau neįteisino Sovietų Sąjungos imperializmo. Jau labai greitai Winstonas Churchilis pareiškė, kad tarp Sovietų Sąjungos ir demokratinio pasaulio nusileido „geležinė uždanga“. Deja, Lietuva liko „sovietinio kalėjimo“ viduje.