Poetas laisvės kovotojas, žuvęs nuo poeto išdaviko kulkos
2018 m. va­sa­rio 20 die­ną su­ka­ko 100 me­tų, kai gi­mė lais­vės ko­vo­to­jas, par­ti­za­nas Be­ne­dik­tas La­bė­nas. Jis gi­mė Stai­da­rių (Pa­pė­čių) kai­me, Laz­di­jų vals­čiu­je, ku­ris anuo­met pri­klau­sė Sei­nų aps­kri­čiai.

Benediktas baigė Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose. Dar būdamas gimnazistas pradėjo skelbti spaudoje eilėraščius ir publicistiką. Tikėtina, Lietuva būtų turėjusi dar vieną talentingą poetą, tačiau nenumaldomai artėjo karas. 1939 m. Labėnas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Pirmosios okupacijos metu dar spėjo pasimokyti Karo mokykloje, tačiau karininko laipsnis jam nebuvo suteiktas dėl politinių motyvų.

Kai Lietuvą okupavo nacistinė Vokietija, Labėnas buvo pašauktas į Lietuvos saugumo policiją, tačiau šis darbas jam buvo priešingas širdžiai, todėl jis pasiprašė perkeliamas į statybų batalioną. Artinantis frontui ir gresiant antrajai sovietinei okupacijai, Labėnas išvyko į Drezdeną, kur buvo sutelktas lietuvių karininkų rezervas. 1944 m. gruodžio 7 d. kartu su 11 karininkų jis buvo pasiųstas į Liepojos (Latvija) apsupimą. Karui baigiantis, prie Tukumo pateko į sovietų nelaisvę ir kartu su vokiečiais belaisviais buvo išvežtas į Komsomolską prie Amūro (Chabarovsko kraštas), tačiau po pusantrų metų buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą.

Veikiausiai Labėnas ir taip būtų prisijungęs prie laisvės kovotojų, tačiau tokį žingsnį dar labiau paskatino spaudimas, kurį patyrė iš sovietinės valdžios, kuriai rūpėjo karinį pasirengimą turintį vyrą pastūmėti tapti stribu. Labėnas, apsisprendęs tapti partizanu, pasirinko Kariūno slapyvardį. Pradžioje jis partizanavo savo krašte – Šventažerio, Veisiejų, Seirijų apylinkėse. Buvo išrinktas būrio vadu.1947 m. rugsėjį vykusiame partizanų pasitarime buvo nutarta jo vadovaujamą būrį prijungti prie Dainavos apygardos Šarūno rinktinės.

Labėnas kovojo ne tik su ginklu rankose, bet ir rašė partizanines dainas, prisidėjo prie partizanų spaudos, buvo laikraščio „Laisvo varpas“ autorius.

1948 m. rudenį Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas Vanagas nusprendė vadavietę perkelti į Kalesnikų mišką. Taip pat jis nusprendė Kariūną paskirti apygardos vado pavaduotoju ir pavedė jam vadovauti, kol Vanagas bus išvykęs į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Kariūnas su kitais partizanais gyveno Kalesnikų miške esančiuose partizanų bunkeriuose ir, deja, neįtarė, kad greta jo yra du sovietinės valdžios infiltruoti agentai: Kostas Kubilinskas-Kapsas ir Algirdas Skinkis-Vilnis. Sovietai pastaruosius spaudė kuo greičiau pradėti partizanų likvidavimą, sunaikinti Kariūną. Išdavikai ryžosi veikti. 1949 m. kovo 7 dieną jie nušovė miegantį Kariūną. Mirtiną šūvį į partizaną ir poetą paleido Kostas Kubilinskas, kuris vėliau išgarsėjo kaip talentingas sovietinis vaikų poetas. Paskui budeliais tapę išdavikai išskubėjo į Alytų, o į Kalesnikų mišką buvo pasiųsti sovietų kariai, kurie užpuolė išdavikų nurodytus bunkerius ir nužudė čia buvusius partizanus. Nužudytųjų laisvės kovotojų kūnai buvo numesti MGB Alytaus apskrities būstinės kieme. Vėliau kūnai buvo užkasti. Deja, iki šiol bandoma išsiaiškinti, kur tiksliai.

1997 m. gegužės 12 d. B. Labėnui (Labenskui) pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiu).

Parengta remiantis Genocido ir rezistencijos tyrimų centro surinkta informacija.