Pirmoji serija kapitonui
1946 m. sau­sio 26 die­ną Peiks­vos kai­me An­ta­no Se­rei­kos šei­mos is­to­ri­jo­je lem­tin­ga die­na: su­nai­kin­ta ne tik šei­ma, bet ir vi­sas stam­bus ūkis. Nu­kau­tas ant sa­vo gry­čios slenks­čio be­gink­lis, ne par­ti­za­nas, vy­riau­sias sū­nus Bro­nius, jau­niau­sias sū­nus Vy­tau­tas kar­tu su mo­ti­na an­tran­kiais su­ra­kin­tas iš­va­ry­tas į Kė­dai­nius, dau­giau sa­vo pa­dan­gės ne­beiš­vy­do, o li­go­tas tė­vas ma­tant de­gan­čią so­dy­bą li­ko gu­lė­ti pa­tvo­ry ant snie­go.

Nelaimės užuomazga – Peiksvos miškas. Tą baltą žiemos dieną partizanai Pranas Plančiūnas, Alfonsas Petrauskas ir Bronius Karbočius kaip paprastai, laikėsi savo namuose – miške. Ten jie susitiko su atvykusiais malkų kirtėjais, tarp jų ir su Pranu Mykolaičiu. Sunku šiandien atsekti kokia tarp jų buvo kalba, bet Pranui Mykolaičiui buvo nubrozdinta kakta. P. Mykolaitis nebuvo blogas žmogus ar šnipas, nes miškiniai būtų su juo pasielgę kitaip – surengę karo lauko teismą. Galbūt tik pamokė už ne vietoje ištartą žodį, už ilgoką liežuvį ar kitą nedidelę nuodėmę. Miškiniai įspėdavo.

Supykęs Pranas Mykolaitis tuoj pat pėsčias nuėjo į Kėdainius ir pranešė, kur yra partizanai. Tai patvirtina ir Petras Žilevičius, gyvenantis Tiskūnų kaime. Pagal jo parodymą kareiviai atsivedė šunį, kuris pėdsakais atsekė į Antano Sereikos sodybą, Peiksvos kaime. Kareivių mašina įsuko į kaimynų kiemą ir kareiviai apsupo Sereikų sodybą.

Po šaltos dienos partizanai užėjo į gryčią pasišildyti. Pas Sereikus jie užsukdavo dažnai. Reikalui esant, po šiaudų stirta, prie tvarto turėjo slėptuvę. Kažkuris iš jų Sereikai dar buvo tolimas giminaitis. Sušalę, alkani partizanai užkando ir sugulę šilumoje ant grindų didvyrio miegu užsnūdo. nenujausdami, kad sėlina mirtis – jų pėdsakais bėga šuo ir eina iš pasakos kareivių būrys.

Sereikų šeima dar nemiegojo, kai pasibeldė į duris, nors durys buvo nerakintos. Pravėręs duris rusų kapitonas sušuko: „Kur šeimininkas?.“ „Aš“, – tarė eidamas prie durų šeimininko vyriausias sūnus Bronius. Nelaukęs atsakymo rusų kapitonas šovė į jį. Bronius krito vietoje.

Šūvio prikelti iš kito kambario išbėgo miškiniai ir akivaizdžiai kapitonui apmokėjo visą seriją. Kuris iš trijų šiandien nenustatysi. Išbėgę į lauką pamatė daug kareivių. Automatų serijomis prispaudę kareivius prie žemės spėjo sveiki subėgti į čia pat stovintį molinį tvartą, kuris tiko laikinai slėptis nuo kulkų. Taip užvirė kautynės. Nors partizanai buvo subėgę tik į tvartą, kareiviai uždegė visus pastatus, visą sodybą taip pat ir gyvenamąjį namą su skardiniu stogu.

Nakties metu nušvito Peiksvos padangė – degė visas palivarkas, tratėjo šūviai. Kareivių laukinio pykčio uždegti pastatai nušvietė visą padangę, viską aplinkui. Tai padėjo kareiviams geriau sekti iš tvarto besiveržiančius partizanus. Partizanai gerai suprato, kad tvarte jų gyvenimas neilgas. Kad ir kokia beviltiška padėtis, miškiniai nenustojo vilties išsigelbėti, išlikti.

Visi trys staiga atidengė ugnį pro tvarto skirtingus langelius ir legendarinis partizanas, kuris vėliau tapo Vyčio apygardos vadu Bronius Karbočius, dengiant, įnirtingai šaudant Pranui Plančiūnui ir Alfonsui Petrauskui, dūmų priedanga laimingai pavyko pasitraukti.

Bandė laimę toliau. Per abu langelius šaudant, po stiprios ugnies bėgo Alfonsas Petrauskas, dengiant vienam Pranui Plančiūnui ištisinėm serijom. Tačiau jam nebuvo lemta išvengti priešo kulkos. Laimingai prišliaužęs prie tvoros šokant per tvorą kliudė kulkos ir jis peršokęs tvorą nebeatsikėlė. Likęs vienas Pranas Plančiūnas nebandė bėgti, nepasidavė. Įnirtingai kovėsi tai pro vieną, tai pro kitą tvarto langą. Šovinių negailėjo. Atrodė kad jis ne vienas. Nutilo tik tuomet, kai užgriuvo tvarto lubos.

Sodyba degė, rūko. Degė šienas, šiaudai, murojo gyvuliai. Kaimynai bandė gelbėti, bet kareiviai neleido.

Tą patį vakarą, kareivių liepimu, Bronius Misevičius atvežė rusų kapitoną pas Petrą Kunigelį.

„Kareiviai bandė gaivinti, bet pridėjus prie veido veidrodėlį, šis jau neberasojo“, –prisimena Pranas Žilevičius. Žmonės kalbėjo, kad tuo metu žuvo dar du rusų kareiviai.

Namui pradėjus degti, motina pirmiausia išnešė brangiausią turtą – nušautą jauniausią sūnų. Po to – paralyžiuotą savo vyrą, šeimos galvą Antaną Sereiką ir paguldė atokiau nuo degančių pastatų, patvoryje. Kareiviai išneštą sūnų metė į ugnį, tačiau nepametė – karšta ugnis. Apdegė tik vienas šonas. Jauniausiam sūnui Vytautui tuojau uždėjo antrankius ir neleido judėti. Namui liepsnojant, šalčiams spaudžiant, atvarė prie sūnaus ir motiną. Pasimetusią, verkiančią. Kažkas nusirengęs padavė jai šiltesnį rūbą ir abu su sūnumi išvežė į Kėdainius. Viskas supleškėjo. Nepasiėmė nei šaukšto. Ligonis A.Sereika liko gulėti patvoryje ant sniego ir žiūrėti, kaip niekieno negesinamas dega visą amžių sunkiu darbu sukauptas turtas. Aiškiai suvokė, kad nebeliko ne tik savųjų, bet nebus ir kur prisiglausti. Laimei Antanas Sereika buvo geras žmogus – priglaudė jį buvęs jo kumetis Vytautas Stankevičius, išlaikydamas iki pat mirties toje pačioje mažoje pirkelėje kartu su savo šeima. Mirė ant svetimų bet gerų rankų, palaidotas kaimynų be savųjų, be ašarų.

Vytautą su motina išskyrė Kėdainiuose. Kartą atsitiktinai pamatė vienas kitą Lukiškio kalėjime ir po to teisme. Abu buvo nuteisti po septynerius metus laisvės atėmimo. Dalyvavo liudytojai tame tarpe ir Pranas Mykolaitis.

„Jei būčiau žinojęs, kad tokia baigtis, nebūčiau pranešęs“, – gailėjosi P. Mykolaitis.

Po teismo motina sūnaus daugiau nebematė: Vytautas dingo kalėjime. Jam buvo vos dvidešimt penkeri metai. Niekas jo daugiau nematė ir negirdėjo apie jo likimą.

Tie, kurie tą naktį nelygiose kautynėse žuvo, liko sodyboje ilgam. Nei žuvusio A. Petrausko nei sūnaus Bronislavo neleido palaidoti, liepė užkasti vietoje. Tas pats buvęs Sereikų kumetis V. Stanevičius su kaimynu iškasė sodo pakraštyje duobę, išklojo sudegusio namo stogo skardomis nusilenkė ir užpylė žemėmis.

Besikaunančio iki paskutines minutės sudegusio Prano Plančiūno iš Bučionių kaimo likučius partizanai kruopščiai surinko, sudėjo į baltą paklodę, padarė karstelį ir iššovę saliutą mėnesienos naktį palaidojo Šventybraščio bažnytkaimio kapinėse.

Iš kalėjimo grįžusi motinos širdis negalėjo žiūrėti savoje sodyboje palaidoto sūnaus žolėmis apaugusią vietą. Supylė gauburėlį, pasodino gėlių, pastatė kuklų paminklą. Kaimo žmonės ir vietos valdžia žinojo, kad Bronius Sereika nebuvo partizanas, kad jis nušautas nekaltai. Sutvarkytas kapas prie kelio pravažiuojantys ir praeiviai atkreipė dėmesį, kad šioje vietoje kažkas įvyko baisaus. Kovos aukos su atėjūnais pakelėje skaudžiai prieštarauja laikraščiams, kurie rašo kad atėjūnus pakvietėm, nubalsavom, atvežtą saulę iš Maskvos sutikom su gėlėmis.

Rajono valdžia ragino apylinkės pirmininką panaikinti kapą. Apylinkės pirmininkas, ieškodamas išeities motinai siūlė sūnų perkelti su paminklu į kapines. Motina sutiko. Atvyko visa brigada: milicija, sanepidemijos tarnybos darbuotojai, atkasė žuvusius. Motina ir kiti atkasimo dalyviai norėjo palaidoti abu, bet apylinkės pirmininkas ir milicininkas griežtai užprotestavo. Pašaukė tą patį kumetį Vytautą Stanevičių, kuris atpažino Bronislavą. Suvyniojo Bronių į baltą paklodę sudėjo į karstą, įdėjo motina kryželį ir išvežė su tuo pačiu paminklu į Šventybraščio bažnytkaimio kapines. Iš gyvenimo, šeimos, lūkesčių ir svajonių motinai liko tik vieno sūnaus kauburėlis.

Alfonsas Petrauskas Tubelis po valdžios verdikto liko gulėti toje pačioje žūties vietoje. Uždėjo ant viršaus tokią pačią skardą ir užpylė žemėmis.

Po kurio laiko, vykdant melioracijos darbus išrovė sodą, sulygino kauburėlį ir partizanas liko gulėti plyname lauke be jokio orientyro. 1995 m. prie Sereikų sodybos žuvusiems atminti pastatytas paminklas pažymėti kas įvyko toje vietoje 1946 m. sausio 25 naktį, kad ši žemės pėda aplaistyta mūsų krauju.

Liko atvirame lauke partizanas, tautos karys kritęs už mūsų žemę, o jo dvasia plazda tarp vasarojaus ir dangaus saugodamas mūsų rimtį, mūsų darbus, mūsų atmintį.

Paminklas prie kelio primena: keleivi, nukelk kepurę, čia guli artojas „kulkosvaidininkas Alfonsas Petrauskas iš Pakruostės kaimo.