Pirmieji Lietuvos kariuomenės žingsniai
Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos gy­va­vi­mo lai­ko­tar­piu vie­na svar­biau­sių vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų vi­sa­da bu­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė.

Ryškesnį bandymą apriboti karininkų politinę įtaką buvo galima įžvelgti 1926 metais, vadinamojo Trečiojo Seimo kadencijos metais, tačiau tai ilgai netruko: po gruodžio 17-osios perversmo (įvykdyto iš esmės karininkijos rankomis) karininkai vėl tapo neatsiejama politinio Lietuvos gyvenimo dalimi.

Generolas Stasys Raštikis beveik visuomet išliko artimiausios prezidento Antano Smetonos aplinkos žmogus, o politinės karininkų įtakos viršūne, ko gero, galima laikyti XX ministrų kabinetą, kurio priešakyje buvo brigados generolas Jonas Černius, tapęs ministru pirmininku.

Karininkų ir kareivių bendruomenės netenkino neryžtingas, galbūt net naivus Augustino Voldemaro ir Antano Smetonos elgesys: pirmiausia akcentuota milicijos, o ne kariuomenės kūrimo svarba.

Vis dėlto šiandien norėtume pakalbėti ne apie vėlyvuosius laikus, o apie kariuomenės pradžią. Mėginsime pažvelgti į Lietuvos kariuomenės ištakas (1918–1919 metus) ir atsakyti į kelis klausimus. Kaip ir kada imta kurti Lietuvos kariuomenę? Kas sudarė jos branduolį? Su kokiomis svarbiausiomis problemomis susidurta pirmosiomis dienomis?

Kariuomenės šaknys – Rusijoje?

Lietuvos kariuomenės diena Lietuvoje minima lapkričio 23-iąją: tądien 1918 metais premjeras Augustinas Voldemaras pasirašė pirmąjį Lietuvos kariuomenės įsakymą, skelbiantį apie Apsaugos Tarybos įkūrimą ir nurodymą formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką.

Vis dėlto Lietuvos kariuomenės ištakų galima ieškoti ir kitur, t. y. tarp carinės Rusijos kariuomenėje atsiradusių lietuvių, kurie, jausdami Didžiojo karo atveriamas galimybes, ėmė burtis į bendruomenes ar net formalias organizacijas. Istoriko Vytauto Lesčiaus teigimu, 1917 metų pradžioje Rusijoje buvo apie 30 tūkst. lietuvių karių, iš kurių – tik 6 tūkst. Vakarų fronte. Visi kiti buvo išblaškyti nuo Rumunijos iki Kaukazo ir net Sibiro užnugario.

Vienas pirmųjų lietuvių reikalavimų buvo suformuoti tautinius, lietuviškus pulkus: čia dar 1915 metais iškyla Kazio Škirpos pavardė, tačiau jis net tarp lietuvių didesnio pritarimo nesulaukė. Pagrindinis kontrargumentas buvo gana paprastas ir logiškas: caro valdžia tokį lietuvišką pulką galėtų mesti vienam mūšiui, kuriame nesėkmės atveju žūtų daugybė lietuvių. Iš esmės baimintasi situacijos, kuri vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, Raudonojoje armijoje susiklostė vadinamajai lietuviškajai 16-ajai divizijai. Mestas į beviltišką mūšį su vokiečiais prie Aleksejevkos dalinys buvo ištaškytas: žuvo daugiau kaip 1300, buvo sužeista per 3200 karių. Pirmojo pasaulinio karo metais lietuviai galėjo baimintis ko nors panašaus, ir ta baimė nebuvo nepagrįsta.

Tačiau tam tikras bendros tapatybės pajautimas galiausiai davė ir apčiuopiamų rezultatų, kuriuos dar labiau paskatino 1917 metų vasario revoliucija Rusijoje. Tų pačių metų birželio 7–11 dienomis (pagal naują kalendorių) Petrapilyje įvyko vadinamasis pirmasis organizuotas Rusijos armijos lietuvių karininkų suvažiavimas. Suvažiavime dalyvavo 78 delegatai, atstovaujantys atskiriems kariniams daliniams, ir aptarė svarbiausias aktualijas. Štai keli suvažiavime priimti nutarimai:

„1. Lietuva turi būti laisva.

2. Lietuvoje turi būti demokratinė santvarka – patys žmonės turi Lietuvą valdyti.

3. Tik Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas gali spręsti Lietuvos Valdymo formą lygiai ir santykius su kaimynėmis tautomis bei valstybėmis.“

Tokiu būdu deklaruotas ne tik noras būsimoje Lietuvos valstybėje būti kariniu įrankiu, bet ir aiški politinė savimonė. Taip pat, atsižvelgiant į pasaulines tendencijas, pasmerktas militarizmas ir palaikomas pasaulinio nusiginklavimo siekis. Po šio suvažiavimo vyko tokie pat susirinkimai visoje Rusijos imperijoje nuo Maskvos iki Simferopolio ir Odesos, dažnai juose buvo suformuluojamas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Vėl aktualizuotas ir tautinių pulkų klausimas.

Suvažiavimo metu įsteigta ir Lietuvių karininkų sąjunga. Nors aktyviausi jos veikėjai neabejotinai buvo karinį laipsnį turintys lietuviai, atrodo, kad organizacijai galėjo priklausyti ir eiliniai kariai. Tarp sąjungos aktyvistų aptinkame vėliau tokius žinomus tapusius Pirmosios Lietuvos Respublikos veikėjus kaip Ladą Natkevičių ar pirmąjį Nepriklausomybės kovose žuvusį karininką Antaną Juozapavičių. Nors sąjungai ir nepavyko tiesiogiai perkelti savo veiklos į atkurtą Lietuvą, tam trikdė organizacijos aktyvistų areštai, tačiau Jono Martyno Laurinaičio teigimu, su sąjunga susiję lietuvių kareiviai 1918-ųjų pavasarį ir vasarą ėmė masiškai grįžti į Lietuvą, ten sudarė pagrindą būsimai Lietuvos kariuomenei.

Ar Lietuvai reikia ginkluotųjų pajėgų

Atsižvelgiant į tai, kokį svarbų vaidmenį tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje tarpukariu vaidino kariuomenės institucija, gali būti sunku patikėti, kad anaiptol ne visiems Valstybės Tarybos nariams atrodė, jog Lietuvai reikalingos ginkluotosios pajėgos. Šis klausimas buvo keliamas dar iki Nepriklausomybės paskelbimo – visuomet slapta, kad neišprovokuotų represijų ar kitos neigiamos vokiečių administracijos reakcijos. Turėta iliuzijų, kad Lietuvai kariuomenės gali visai neprireikti, nes ši būsianti neutrali valstybė ir su niekuo nekariaus, todėl jos niekas ir nepuls.

1917–1918 metais (daugiausia – Jono Vileišio, Saliamono Banaičio, Stepono Kairio ir Jokūbo Šerno iniciatyva) svarstyta galimybė įsteigti lietuvišką miliciją, kuri vykdytų ir dalį kariuomenės funkcijų. Vis dėlto vokiečiai ir į šį procesą žiūrėjo skeptiškai ir nebuvo nusiteikę daryti nuolaidų, visas jėgos ir vidaus struktūras stengėsi išlaikyti savo rankose. Ilgainiui šį klausimą nustelbė politinės aktualijos ir Nepriklausomybės deklaracija: nepriklausomybę visų pirma stengtasi įtvirtinti juridiškai, o ne kariškai.

Tik 1918-ųjų kovą Vilniuje apsilankė Vyriausiosios Lietuvių Tarybos Rusijoje delegacija su Liudu Noreika ir dviem jaunais, ambicingais karininkais: K. Škirpa ir Jonu Variakoju. Jie informavo Tarybos narius apie lietuvių karių organizavimąsi Rusijoje, aptarė technines (ginklavimosi) detales bei paragino kuo greičiau kurti Lietuvos karines pajėgas. Vis dėlto į šiuos pasiūlymus Taryba rimtai nereagavo. Istorikas Vytautas Lesčius teigė: „Į karin. K. Škirpos pasiūlymus kariuomenei organizuoti Tarybos nariai pažiūrėjo kaip į nerealų dalyką, kaip į ką tik atvykusio iš revoliucinės Rusijos ir dar nesuspėjusio susipažinti su Lietuvos sąlygomis jauno karininko svajonę (...). Tarybos narių dauguma tuo metu savo kariuomenės sudarymą dar laikė nepribrendusiu reikalu, juolab kad vokiečiai dar nebuvo pripažinę Lietuvos nepriklausomybės.“

Nors vokiečiai formaliai netrukus pripažino Lietuvos nepriklausomybę, politinės realijos Lietuvoje nuo to mažai pakito, tad Taryba pati nerodė didelės iniciatyvos kuriant kariuomenę. Memorandumus ir planus dėl kariuomenės steigimo vienas po kito rašė į Lietuvą pamažu grįžtantys karininkai: K. Škirpa, Stasys Zaskevičius, Jurgis Kubilius. Beje, itin skaudus S. Zaskevičiaus likimas. Kaip jau rašė „Lietuvos žinios“, jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų, o jo sūnus Algimantas pokario metais buvo partizanas, suimtas gyvas ir užverbuotas tapo smogiku. Pagal jo parodymus buvo sunaikinti du Didžiosios Kovos apygardos partizanų būriai, o ir vėliau jis dalyvavo LSSR saugumo struktūrų rengiamose operacijose.

Vis dėlto net ir po visų memorandumų Lietuvos Taryba kariuomenės kūrimo nesiėmė derinti su vokiečių administracija. Net ir bandymai kurti Lietuvos miliciją, siekiant pažaboti krašte itin išplitusius plėšikų būrius, vokiečių okupacinės valdžios buvo sabotuojami. Tokiomis sąlygomis Valstybės Taryba neturėjo jokių galimybių organizuoti kariuomenę. Tik galutinai blėstant vokiečių viltims fronte, atsirado ir daugiau perspektyvų: spalio 8 dieną buvo įsteigta Apsaugos komisija. Jai priklausė Stasys Šilingas, Saliamonas Banaitis, Jurgis Alekna, J. Kubilius, vėliau komisiją papildė Liudas Gira, Stasys Nastopka ir Vladas Nagevičius. Prasidėjo karininkų ir kareivių registracija, imta rengtis Lietuvos krašto apsaugos kūrimo darbams. Komisija kol kas apsiribojo tik milicijos kūrimu, kuris, tiesa, greitai įgavo ir karinį atspalvį.

Lūžio taškas

Spalio 16 dieną į Vilnių atvyko 11 vyrų, jų skaičius pamažu augo. Apsaugos komisija ragino į Lietuvą sugrįžusius kariškius atvykti į Vilnių, daug jų pasirodydavo ir be formalaus kvietimo. Kadangi valstybė beveik jokių išteklių neturėjo, karininkai negaudavo jokios fiksuotos algos, tik, esant reikalui, vadinamuosius avansus, o ir savo pavaldiniais jie dažniausiai turėdavo pasirūpinti patys. Lapkričio 1 dieną Pirmojo pėstininkų pulko vadu paskyrus Vincą Grigaliūną-Glovackį, jam pačiam reikėjo stengtis, kad kariai viskuo būtų aprūpinti (tiek ginklais, tiek apgyvendinimu). Vis dėlto lapkričio 20 dieną pulke jau buvo apie 150 žmonių. Slapta rinkdami ginklus, ginkluoti lietuviai dar negalėjo rodytis viešumoje.

Vis dėlto netrukus išryškėjo ir esminės problemos: Vilniuje ėmę telktis karininkai ir kareiviai greitai sudarė tam tikrą bendruomenę, kuri buvo suinteresuota Lietuvos kariuomenės steigimu ir jos netenkino neryžtingas, galbūt net naivus A. Voldemaro ir Antano Smetonos elgesys: pirmiausia akcentuota milicijos, o ne kariuomenės kūrimo svarba. Savanoriai sudarė opoziciją ir patys ėmė skatinti Lietuvos kariuomenės kūrimą, taip didindami įtampą, o galiausiai ėmė kelti reikalavimus, kuriems nusileido ir A. Voldemaras: lapkričio 23 dieną buvo paskelbta ir apie kariuomenės steigimą.

Vis dėlto šis nutarimas laukiamo atgarsio ir efekto nesukėlė (o veikiausiai ir negalėjo sukelti): spaudoje pasirodę skelbimai stoti į kariuomenę dažnai neatitikdavo realybės, tad dalis atvykusių į kariuomenę, pamatę, kokios skurdžios gyvenimo sąlygas, grįždavo namo. Tačiau tam tikrą pozityvų impulsą įsakymas neabejotinai davė.

Vis dėlto ne tuometinio premjero A. Voldemaro, o jį pakeitusio Mykolo Sleževičiaus nuopelnai istoriografijoje dažniausiai įvardijami kaip esminiai kuriant Lietuvos kariuomenę. 1918 metų gruodis – neabejotinai vienas kritiškiausių laikotarpių ką tik užgimusiai valstybei: vokiečiams apleidus Vilnių, netrukus jį užėmė bolševikai, ėmė ryškėti ir lenkų ambicijos regione. Vyriausybė nusprendė evakuotis ir persikelia į Kauną, o Vyriausybę ima formuoti M. Sleževičius. Eiti krašto apsaugos ministro pareigas pavedama Mykolui Velykiui. Istorikas Ričardas Čepas šią Vyriausybę yra pavadinęs išgelbėjusia Lietuvos nepriklausomybę.

Grėsmė iš Rytų, vokiečių traukimasis vertė spartinti kariuomenės kūrimą, todėl jau gruodžio 29 dieną buvo paskelbtas garsusis kreipimasis „į Lietuvos piliečius“, kurį pasirašė M. Sleževičius ir M. Velykis. Jame buvo rašoma: „Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą.“

Antroji atsišaukimo dalis – tarnavimo sąlygos: tarnyboje praleisti ne mažiau kaip vienus metus, alga – 100 markių per mėnesį, o išlaikomai šeimai mokama papildomai 50 markių per mėnesį; sužeistiems, nebegalintiems dirbti ir žuvusių karių šeimoms Vyriausybė užtikrino pragyvenimą. Atvykstantis į tarnybą savanoris privalėjo turėti gerus batus, šiltų drabužių, baltinių pamainą ir maisto penkioms dienoms.

Kitas svarbus veiksnys, kuris leido paspartinti kariuomenės kūrimą, buvo M. Sleževičiaus susitarimas dėl 10 mln. markių kredito, netrukus A. Smetonui ir Martynui Yčui pavyko susitarti dėl 100 mln. markių paskolos. Skatinama ir Antantės valstybių, Vokietija ėmėsi padėti lietuviams, o ne vien kaišiojo pagalius į ratus. 1919 metų sausio 11 dieną M. Sleževičius jau pranešė Vyriausybei, kad atsišaukimas ir vokiečių parama duoda rezultatų: gauta ginklų, artilerijos, bet ir toliau stigo avalynės ir aprangos. Dar vienas svarbus mobilizuojantis veiksnys buvo ir pažadas aprūpinti karius savanorius žeme, o tai buvo beveik kiekvieno lietuvio svajonė – turėti žemės, kurią galėtų dirbti. Dėl to buvo apsispręsta dar 1919 metų pradžioje, tačiau tik liepos mėnesį atitinkamas nutarimas buvo priimtas ir paskelbtas viešai. Netrukus buvo paskelbta karininkų, karo valdininkų ir puskarininkių mobilizacija, įsteigta Karo mokykla. Kariuomenės organizavimo variklis įsisuko ir apėmė visą Lietuvą, ne tik Kauną.

Papildymo iš Amerikos viltis

Kalbant apie Lietuvos kariuomenės pirmuosius žingsnius, derėtų papasakoti ir dar vieną istoriją: kaip buvo organizuojami kariai savanoriai tarp JAV lietuvių. Dar 1917–1918 metais Amerikos lietuvių bendruomenės ėmė svarstyti idėją, kad derėtų organizuoti lietuvių Amerikoje pulkus, kurie galėtų būti siunčiami į Lietuvą. Kadangi tuo metu Pirmasis pasaulinis karas dar nebuvo pasibaigęs, nemaža dalis JAV kariuomenėje tarnavusių lietuvių buvo atsidūrę Prancūzijoje, ties frontu, todėl panašaus pobūdžio agitacinis darbas vyko ir Vakarų Europoje.

Nors pavienių pritarimo balsų ir buvo net tarp užsienio šalių diplomatų, bet nei JAV, nei Prancūzijos, nei Didžiosios Britanijos vadovybės nesutiko prisidėti prie tokios avantiūros: lietuviai, tarnavę JAV kariuomenėje, visų pirma buvo laikomi JAV piliečiais. Niekas nebuvo suinteresuotas jų paleisti į kraštą, kuris tuo metu turėjo asocijuotis su visiška nežinomybe – nei nepriklausomas, nei priklausomas, nei carinė Rusija, nei bolševikų teritorija, nei Lenkija (JAV Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik 1922 metais).

Vis dėlto 1919 metais JAV buvo įkurta Lietuvos laisvės sargų organizacija, siekianti parūpinti savanorių, kurie vyktų į Lietuvą ir dalyvautų Nepriklausomybės kovose. Vienas pirmųjų organizacijos aktyvistų buvo iš JAV kariuomenės grįžęs Jonas Milius. Organizacijos platinamuose atsišaukimuose buvo rašoma: „Užbaikime kalbas, uždarykime gražių pageidavimų šaltinius: jie laisvės Lietuvai neišgaus. Bet tverkimės kieto plieno kardo ir parodykime mūsų tautos priešams, kad lietuviai už savo laisvę nesigaili galvų pakloti.“ Buvo rengiami ir kariniai mokymai, mankštos, pratybos, pasisiūtos lietuvių karių uniformos.

Tačiau ir šiai organizacijai nepavyko įgyvendinti siektų tikslų. Apčiuopiamų rezultatų čia tebuvo 1920 metų sausio 1 dieną Lietuvą pasiekusi karininkų grupė ir po pusmečio – kelios dešimtys savanorių, tarp kurių buvo ir būsimasis „Lituanicos“ pilotas ir krepšinio Lietuvoje pionierius Steponas Darius.

Nors akcija ir nebuvo sėkminga, ji buvo išnaudojama propagandos tikslais: lenkų spauda 1919 metais rašė, kad net 75 tūkst. lietuvių kilmės kareivių yra pasirengę atvykti į Lietuvą. Lietuvių spauda dažniausiai rašė apie kur kas mažesnius skaičius – 10–15 tūkstančių. Tai teoriškai buvo įgyvendinama, bet praktiškai tam reikėjo ir finansavimo savanorių kelionei, ir palankesnių Vakarų valstybių sprendimų, ir daugiau Lietuvos politikų ryžto. Net ir Versalio taikos konferencijos metu, bendraudamas su užsienio diplomatais, šią kortą, bandydamas sustiprinti Lietuvos pozicijas, naudojo ir A. Voldemaras.

Ne tuometinio premjero Augustino Voldemaro, o jį pakeitusio Mykolo Sleževičiaus nuopelnai istoriografijoje dažniausiai įvardijami kaip esminiai kuriant Lietuvos kariuomenę.

Pirmieji rezultatai ir problemos

Net ir be tūkstančių JAV lietuvių Lietuvos kariuomenės pajėgos sparčiai augo. Per dvejus metus ginkluotosiose pajėgose atsidūrė per 45 tūkst. vyrų, kurie stovėjo valstybės avangarde Nepriklausomybės kovų metais.

Iššūkių kariuomenei buvo be galo daug: trūko patirties, laiko, pasirengimo, stigo karininkų. Efektyviai ir masiškai kariuomenė imta organizuoti priešui (bolševikams) jau užėmus dalį Lietuvos teritorijos. Todėl neretai į pirmus mūšius eita be jokio karinio pasirengimo, tik su daina, kurią S. Raštikis užrašė atsiminimuose: „Tupi miške bolševiks, bolševiks / O jo pilvas yra diks, yra diks / O kaip mišką mes prijosim, bolševikus iškaposim.“ Pirmajame organizavimo etape labai stigo ginklų, dažnai savanoriai juos pirkdavo iš savo kišenės, vėliau situaciją kiek pataisė po mūšių susirinkti ginklai ir amunicija.

Nors kalbant apie Nepriklausomybės kovas dažniausiai omenyje turimi bolševikai, bermontininkai ir lenkai, nederėtų pamiršti ir kito svarbaus žaidėjo – vokiečių okupacinės valdžios. Ji, siekdama išsaugoti pozicijas Lietuvoje, taip pat trukdė kovą: neužleisdavo kareivinių, reikiamų patalpų, terorizavo krašto gyventojus. Be to, dažnai į lietuvius žiūrėta iš aukšto, o kai lietuviai pasijausdavo įžeisti, galėjo kilti kruvinų konfliktų – vien dėl garbės ir orumo. Štai dar vienas epizodas iš S. Raštikio atsiminimų: „Keliu ėjo Kauno link keli vokiečių kareiviai. Vieni iš jų kariškai pasveikino priešaky jojantį mūsų bataliono vadą karininką Škirpą. Bet vienas nesisveikino. Bataliono vado sulaikytas, jis neatsistojo „ramiai“ ir atsakinėjo labai nenoromis. Kar. Škirpa, labai supykęs, raitas, su botagu rankose, šoko ant to vokiečio ir iš pradžių lietuviškai, o paskui vokiškai pradėjo taip jį barti ir šaukti, kad mes manėm, jog jis, jei ne užmuš, tai tikrai apkuls tą vokietį.“

Būta ir daugybės drausmės problemų: pasitaikydavo nepagrįstų represijų, civilių žmonių sušaudymo, kylančio iš savivalės, šie klausimai būdavo sprendžiami valstybės lygmeniu, Vyriausybei formuojant įvairias komisijas. Štai „Vyriausybės žinių“ 1919 metų 8-ojo numerio pirmajame puslapyje rašoma: „Visuomenėje randasi neramumo dėl kai kurių milicijos ir kariuomenės asmenų, kurie (...) yra pavartoję į suimamuosius ir net suimtuosius piliečius kūno bausmę. Šiuo Vyriausybė dar kartą pakartoja, kad ji griežčiausiai užgynusi bet bykokį tyčiojimąsi iš suimtųjų ir suimamųjų ir vartojimą kūno bausmės bykokiomis aplinkybėmis.“ Net Povilui Plechavičiui vėliau mėginta kelti bylą už pernelyg didelį savavaliavimą Žemaitijoje (tiesa, iš pradžių jis veikė tik su savisaugos būriu, į kariuomenę įstojo kiek vėliau). Jis buvo išteisintas, tačiau jo lakoniški žodžiai teisme negali palikti abejingų: „Gerbiamasis Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte.“

Išties Nepriklausomybės kovos, kaip ir bet kuris kitas karas, buvo žiaurus ir pareikalavo daugybės aukų, tačiau ką tik susikūrusi kariuomenė tą egzaminą išlaikė: pasibaigus ginkluotiems konfliktams, galėjo būti tęsiamas Nepriklausomos valstybės kūrimas.