Petras Leonas – galėjęs būti prezidentu
Vil­nie­tis Vy­tau­tas Leo­nas dar pui­kiai pri­si­me­na pir­mą­jį Lie­tu­vos tei­sin­gu­mo mi­nis­trą Pe­trą Leo­ną (1864–1938), dir­bu­sį pir­mo­jo­je – Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro ir an­tro­jo­je – My­ko­lo Sle­že­vi­čiaus vy­riau­sy­bė­se 1918–1919 me­tais. „Tai ma­no se­ne­lio bro­lis. Jis man bu­vo kaip se­ne­lis, taip jį aš ir va­di­nau. Pri­si­me­nu, kaip su tė­vu va­žiuo­da­vo­me pas jį į sve­čius, kaip jis mus vai­šin­da­vo ar­ba­ta ir sal­dai­niais. Bu­vo la­bai ma­lo­nus, ra­mus žmo­gus, o kai mi­rė, man bu­vo try­li­ka me­tų“, – pa­sa­ko­jo Vy­tau­tas.

Ministrų kabinetai Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje gana dažnai keitėsi. Trečiojoje – Prano Dovydaičio Vyriausybėje, kuri gyvavo tik mėnesį, P. Leono nebuvo. Kai į ministro pirmininko pareigas 1919 metų balandžio 12 dieną grįžo M. Sleževičius, vidaus reikalų ministras buvo P. Leonas.

Petras – bene garsiausias iš gausios Leonų giminės, todėl „Lietuvos žinių“ pašnekovas Vytautas prisimena ne tik jį patį, bet ir tai, ką tėvas Kazys pasakojo apie šį garsų giminės teisininką. Kaune yra išlikęs namas, kur gyveno P. Leonas (K. Donelaičio g. 70), ant pastato sienos pakabinta atminimo lenta, šiame mieste yra jo vardo gatvė.

„Senelio brolio pavyzdžio įkvėptas aš irgi norėjau studijuoti teisę. Tačiau buvo kiti laikai, supratau, kad tuo metu teisėjas būdavo priklausomas nuo partijos sekretoriaus valios, todėl pasirinkau neutralią žemės ūkio inžinieriaus specialybę“, – pasakojo 93-ejų Vytautas.

Vieni – Leonai, kiti – Leonavičiai

Toje giminėje būta daug painiavos dėl pavardžių: vieni buvo Leonai, kiti – Leonavičiai. Kaip žinoma, tada buvo madinga pavardes sulenkinti, todėl kai kurie iš Leonų yra tapę Leonavičiais. Juokingiausia, pasak Vytauto, kad kai Petrą ir jo vyresnį broliuką Joną krikštijo tą pačią dieną, vargonininkas Petrui užrašė Leono pavardę, o Jonui – Leonavičiaus (Leonovicz). „Ilgai į tai nebuvo kreipiama dėmesio, bet kai reikėjo eiti į mokyklą, iš klebono parsinešė metrikus. Žiūri, ogi užrašytos skirtingos pavardės“, – pasakojo Vytautas.

Petras taip ir augo turėdamas kitokią pavardę nei jo tėvas Silvestras Leonavičius. Vėliau tarpukario spaudoje buvo rašyta, kad Petras pats susilietuvino pavardę. Tačiau šis savo prisiminimuose paaiškino, kad toks nuopelnas jam priskiriamas nepelnytai. Nors tuo metu, kaip pažymi buvęs trijų vyriausybių ministras, Lietuvos bažnyčiose, klebonijose, raštinėse lenkiškumas buvo giliai įleidęs šaknis, tačiau jis pavardės nekeitė, viską išsprendė likimas. „Tai nutiko dėl metrikus rašiusio asmens neatidumo ar kitos priežasties“, – prisiminimuose rašė Petras.

Leonavičių šeima buvo didelė: Leskavos kaime (Marijampolės apskrityje), be pagranduko Petro, augo Silvestras, Antanas, Laurynas, Baltramiejus (mūsų pašnekovo senelis), Stanislovas, Magdalena, Ona, Jonas, Katerina, dar du vaikai mirė kūdikystėje. Visi Petro broliai ir seserys buvo Leonavičiai. Tačiau vėliau, kai Petras rašydavo apie savo tėvus ar garsų vyriausiąjį brolį kunigą Silvestrą, jų pavardes pakeisdavo į lietuviškas Leonų. Galbūt tai buvo ir Jono Jablonskio, su kuriuo susipažino dar Marijampolės gimnazijoje, įtaka.

J. Jablonskio pamokos

Kai 1876 metais P. Leonas pradėjo lankyti Marijampolės gimnaziją, apie to meto kalbų vartojimą prisiminimuose rašė: „Mūsų apylinkės žmonės gėrėjosi savo tarme, laikydavo ją gražiausia. Marijampolė buvo labai lenkiškas miestas, gimnazistai už gimnazijos sienų dažniausiai girdėdavo lenkų kalbą ir patys lenkiškai kalbėdavo dažniau nei rusiškai, – tik ne lietuviškai (...). Nors gimnazijos viršūnėlė ir direktorius buvo rusai, gimnazistai iš papratimo ir tradicijos tarpusavyje kalbėjo lenkiškai.“ Tačiau tuo metu jau buvo pradėjusios busti ir kitokios nuotaikos: mokiniai jautėsi įžeisti, kai vienas mokytojas lenkas išjuokė lietuvių kalbą, esą tai „čigonų kalba“. O kai nuo 1882 metų į gimnaziją mokytojauti atėjo Petras Kriaučiūnas, mada kalbėti lenkiškai tarp lietuvių ėmė nykti.

Petras Leonas: „Atsisakęs kandidatuoti į prezidentus, dabar laikau savą klaidą padaręs ne savo naudos atžvilgiu, bet krašto reikalų atžvilgiu. Tikiuosi, kad valstybės valdymas būtų ėjęs tikros, sveikos demokratijos keliu.“

Kartą į gimnaziją, į lietuvių kalbos pamoką atėjo Jonas Basanavičius, tuometinis Maskvos universiteto studentas. Jis padeklamavo ištrauką iš Antano Baranausko „Anykščių šilelio“, kalbėjo apie nepaprastą lietuvių kalbos grožį. Taip pamažu lietuvių kalba pradėjo skintis kelią gimnazijoje. Ją baigus, brolis kunigas Silvestras ir tėvai P. Leoną kalbino stoti į kunigų seminariją, jis nesutiko, sakė neturįs pašaukimo.1884 metais įstojo į Maskvos universitetą.

„Mano tėvas yra pasakojęs šią istoriją: kai Petras išvyko studijuoti į Maskvos universitetą, ten jau studijavo būsimas garsus kalbininkas J. Jablonskis. Jiedu buvo pažįstami, baigę Marijampolės gimnaziją. J. Jablonskis pakvietė P. Leoną apsistoti jo išsinuomotame bute. Kai J. Jablonskis pamatė, kad Petras savo broliui Silvestrui laišką rašo lenkiškai (su kunigu taip buvo įpratęs susirašinėti), paklausė, ar šis nemoka rašyti lietuviškai. Petras mokėjo. Tada J. Jablonskis pasakė: „Tai ir rašyk lietuviškai. Jei dar kartą pamatysiu, kad rašai lenkiškai, galėsi kraustytis gyventi kur nori.“ Nuo to laiko Petras laiškus rašė lietuviškai. Gimtąja kalba jam atsakydavo ir brolis Silvestras“, – pasakojo V. Leonas.

"Mano senelio brolis Petras Leonas, pirmasis teisingumo ministras, buvo vadinamas Lietuvos sąžine", - pabrėžė Vytautas Leonas.Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Beje, „Lietuvos žinių“ pašnekovas pridūrė, kad jis ir jo tėvas savo pavardes iš Leonavičių seniai atsikeitė į Leonų. „Tačiau mūsų giminėje iki šiol yra ir Leonų, ir Leonavičių. Pavyzdžiui, prisiminimus, dokumentus, istorinius įrašus surinkęs ir knygą apie P. Leoną „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“ (2002) išleidęs Juozas Leonavičius, Kauno technologijos universiteto profesorius, – taip pat mūsų giminaitis“, – sakė Vytautas.

Kai kam „Aušra“ nepatiko

Maskvoje lietuvius studentus jau pasiekdavo Mažojoje Lietuvoje J. Basanavičiaus pradėtas redaguoti lietuviškas žurnalas „Aušra“, inteligentijai padaręs didelę įtaką. Pamėgo „Aušrą“ ir P. Leonas, jaudinosi dėl kunigų išpuolių prieš ją. Prisiminimuose yra pažymėjęs, kad „Aušra“ buvo nepalankiai kunigų sutikta dėl naujoviško ir išskirtinai pasaulietiško turinio. „Bešviesdama „Aušra“ kartais leido, kunigų akimis, per aštrius spindulius, tai jie ir visai pabūgo jos, ėmė neapkęsti, šaukti, kad tai – bedieviškas laikraštis, kai kur net iš sakyklos griežtai peikti“, – rašė P. Leonas. Jo nuomone, dėl to, kad kunigai „Aušrą“ nedraugiškai sutiko, ji ėmė nykti, kol 1886 metais visai užgeso.

Kaip rašė P. Leonas, tada, dar būdami studentai, jie suprato, kad reikia ieškoti palankiai nusiteikusių kunigų (jie galėjo paremti) ir steigti naują leidinį. Radus kunigų pritarimą, 1887 metais Tilžėje pradėta leisti „Šviesa“, joje savo straipsnius spausdino ir P. Leonas (slapyvardžiu Liūtas), ir kiti Maskvoje studijuojantys lietuviai.

1888 metų vasarą Marijampolėje įvyko pirmas lietuvių inteligentų, daugiausia studentų, susirinkimas. Iš Maskvos atvyko P. Leonas, Kazys Grinius, iš Varšuvos – Vincas Kudirka. Nors P. Leonas anksčiau jį buvo matęs Marijampolės gimnazijoje, tačiau tada abu nesusipažino. „Apie V. Kudirką gimnazijoje sklido gandai, kad iš Seinų kunigų seminarijos jis buvo pavarytas dėl romantiško susirašinėjimo su panelėmis“, – prisiminimuose yra rašęs P. Leonas.

Ketvirtojoje - Mykolo Sleževičiaus Vyriausybėje Petras Leonas (sėdi trečias iš kairės) - vidaus reikalų ministras. Jo žentas, Vasario 16-osios akto signataras Steponas Kairys (sėdi antras iš dešinės) - tiekimo ir maitinimo ministras. 1919 metai. archyvai.lt nuotrauka

Susirinkusių jaunuolių grupelė svarstė apie naujo laikraščio leidimą. „Rudenį iš V. Kudirkos gavome pilną laikraščio vardą ir prospektą. „Varpas“ buvo pavadintas „politišku, literatūrišku ir mokslišku laikraščiu“. J. Jablonskis ištaisė – „literatūros, politikos ir mokslo laikraštis“. Pirmasis numeris išėjo 1889 metų sausį“, – prisiminimuose rašė P. Leonas, „Varpui“ siųsdavęs ir savo straipsnius.

Grįžimas į Lietuvą

Studijuodamas Maskvoje Petras parengė jau anksčiau veikusios Lietuvių studentų draugijos statutą, 1886–1889 metais pirmininkavo šiai draugijai. Baigęs studijas (Lietuva tada dar įėjo į carinės Rusijos imperijos sudėtį), dirbti buvo išsiųstas į Turkmėnistaną. Taškente, Samarkande, Naujajame Margelane teismo tardytoju, teisėju, prokuroro padėjėju dirbo 13 metų. Į Lietuvą grįžo 1906-aisiais. „Apsigyvenęs Kaune radau šiokią tokią lietuvių visuomenę, tikriau sakant, lietuvių apgyventos teritorijos centre, Kaune, buvo maža lietuvių kolonija, kurios visuomeninis gyvenimas jau buvo užsimezgęs“, – rašė P. Leonas.

1907 metų pavasarį vyko rinkimai į antrąją Rusijos Valstybės Dūmą. Kadangi Petras Lietuvoje ilgai negyveno, dalyvauti rinkimuose negalėjo, tačiau vienas klebonas jam pranešė, kad Suvalkijos, kur jis buvo žinomas žmogus, lietuviai rengiasi jį rinkti į Valstybės Dūmą nuo Suvalkijos gubernijos. P. Leonas sutiko ir buvo išrinktas kartu su J. Basanavičiumi, Andriumi Bulota. Šioje Dūmoje, kuri dirbo 100 dienų ir turėjo 53 posėdžius, P. Leonas iškėlė klausimą dėl rusų mokyklų Lietuvoje ir pasisakė prieš bausmes dėl slapto lietuvių vaikų mokymo gimtąja kalba. P. Leonas reikalavo atkurti Vilniaus universitetą, o su A. Bulota kartu pasisakė prieš lenkų atstovų sumanymą įtraukti Suvalkų kraštą į projektuojamosios Lenkijos autonomijos teritorinį vienetą.

Petras Leonas nuo pirmųjų nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos dienų įsitraukė į valstybės kūrimo darbą.

Rengiant pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą, kuris įvyko 1907 metų rugsėjį, aktyviai dalyvavo P. Leonas ir jo žmona Celina Marcinkevičiūtė-Leonienė. Suvažiavimo pirmininke buvo išrinkta Gabrielė Petkevičaitė, vicepirmininkėmis – C. Leonienė ir Marija Petkevičaitė. Moterų paprašytas, kaip teisės patarėjas suvažiavime dalyvavo ir P. Leonas.

Pirmojo pasaulinio karo metais P. Leonas aktyviai veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje, buvo išrinktas draugijos komiteto nariu. Jam buvo pasiūlyta būti šios draugijos centro komiteto įgaliotiniu Maskvoje. P. Leonas sutiko ir išvyko į Maskvą. Čia jis priiminėjo pabėgėlius, rūpinosi jų apgyvendinimu, padėdavo susirasti darbą, šelpdavo.

Iš Maskvos grįžti į Lietuvą P. Leonas pradėjo rengtis 1918 metų pavasarį, jau paskelbus Vasario 16-osios aktą. Lietuvių vyriausiosios tarybos Rusijoje vicepirmininkas M. Sleževičius 1918 metų balandžio 19 dieną parašė raštą, kuriame prašė vokiečių, lietuvių ir rusų valdžių bei visuomenės įstaigų suteikti P. Leono šeimai pagalbą ir padėti atvykti į Vilnių. Balandžio 25 dieną Petrapilio apygardos komisaras ir komendantas išdavė P. Leonui ir jo šeimai leidimą pereiti sieną ir pervažiuoti demarkacijos liniją.

Darbavosi trijose vyriausybėse

Turėdamas didelę teisininko patirtį, P. Leonas užsiėmė Lietuvos valstybės atkūrimo darbu. Kai 1918 metais lapkričio 11 dieną buvo sudaryta pirmoji Lietuvos Vyriausybė, 55 metų P. Leonas tapo teisingumo ministru. Tuo metu A. Voldemaro sudarytoje Vyriausybėje buvo tik šeši ministrai: užsienio reikalų, o vėliau ir krašto apsaugos ministro pareigas ėjo pats A. Voldemaras, teisingumo – P. Leonas, vidaus reikalų – Vladas Stašinskas, žemės ūkio ir valstybės turtų – Juozas Tūbelis, finansų, prekybos ir pramonės – Martynas Yčas, Švietimo ministerijos valdytoju paskirtas Jonas Yčas.

1919 metų sausio 9 dieną ministrų kabinetas priėmė Teisingumo ministerijos parengtą įstatymą dėl Lietuvos pilietybės ir laikinojo Lietuvos notariato sutvarkymo. Per kelis mėnesius atkurtoje valstybėje sugebėta parengti teisingumo pamatus. Įdomu pažymėti, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai nuo seno Lietuvoje gyveno, kurie patys čia gyvena, taip pat jų vaikai, kurie nors ir negyveno Lietuvoje, bet grįžo čia gyventi. Lietuvos piliečiais pagal įstatymą nebuvo laikomi asmenys, kurie Lietuvoje turėjo nuolatinį darbą, bet kurių darbas buvo vien tarnavimas Rusijai, t. y. rusų valdininkai.

Ši Vyriausybė dirbo tik pusantro mėnesio. Teisingumo ministro pareigas P. Leonas ėjo ir antrojoje – M. Sleževičiaus sudarytoje Vyriausybėje. Ketvirtojoje – taip pat M. Sleževičiaus sudarytoje Vyriausybėje P. Leonas buvo vidaus reikalų ministras, o jo žentas (dukros Onos vyras) – Nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys – tiekimo ir susisiekimo ministras.

1919 metų vasarą politinė situacija buvo nelengva. Iš Seinų pasitraukus vokiečiams, šį kraštą norėjo prisijungti ir Lietuva, ir Lenkija. Nors per jį buvo nubrėžta vadinamoji Fošo linija, teritoriją padalijusi abiem šalims, nė viena jų su tuo nesutiko, tarp lietuvių ir lenkų vyko kovos. Į Seinus atvykęs M. Sleževičius atmetė lenkų reikalavimus. Tuo metu Lenkijos kariniai daliniai rengė sukilimą prieš M. Sleževičiaus Vyriausybę. Sąmokslininkų vadai buvo areštuoti, sukilimas neįvyko. P. Leonas dalyvavo teismo procese, pasakė dvi kalbas, jose sukilimo organizatorių veiklą įvertino kaip nusikaltimą ir prašė teismą patenkinti civilinį ieškinį Lietuvos valstybės naudai.

1919 metų spalį P. Leonas atsisakė siūlomų vidaus reikalų ministro pareigų sudaromoje Ernesto Galvanausko Vyriausybėje ir grįžo prie advokato darbo.

Atsisakė kandidatuoti į prezidentus

Didelį autoritetą turinčio P. Leono kandidatūra į Lietuvos prezidento postą kelis kartus buvo svarstyta tuometinių partijų, o 1920 metais jam buvo pasiūlyta kandidatuoti į prezidentus. „Ministras pirmininkas K. Grinius atėjo pas mane ir siūlė būti Respublikos prezidentu. Jis tikino, kad jeigu aš sutiksiu, tai iš 120 balsų gausiu ne mažiau kaip 96 (tuo metu Lietuvos prezidentą ne tauta rinko, o jį skirdavo Steigiamasis Seimas)“, – prisiminimuose rašė P. Leonas.

Pasiūlymo kandidatuoti į prezidentus jis atsisakė motyvuodamas sunkiomis šeiminėmis sąlygomis. Prisiminimuose P. Leonas yra užsiminęs, kad nuo kandidatavimo į prezidentus jį bandė atkalbėti Antano Smetonos žmonos Sofijos brolis Romanas Chadakauskas. „Prieš Didįjį karą jis buvo mano, advokato, padėjėjas. Atėjęs įkalbinėjo, kad aš nesutikčiau būti prezidentu. Aš supratau to asmens veiksmus, – rašė P. Leonas. – A. Smetona, siekdamas ateityje prezidento vietos, bijojo, kad aš, patekęs į prezidento vietą, netapčiau populiaresnis visuomenėje ir kariuomenėje.“ Po keliolikos metų P. Leonas parašė: „Dabar laikau savą klaidą padaręs ne savo naudos atžvilgiu, bet krašto reikalų atžvilgiu. Tikiuosi, kad valstybės valdymas būtų ėjęs tikros, sveikos demokratijos dėsniu.“

1922 metais Kaune įkūrus Lietuvos universitetą, jis vadintas ir Kauno universitetu, profesorius P. Leonas išrinktas Teisių fakulteto dekanu. Šioms pareigoms jis buvo renkamas iki 1933 metų. Apie jo darbą organizuojant fakulteto veiklą vėliau prisiminimuose rašė profesorius Vaclovas Biržiška: „Teisių fakultetą teko kurti absoliučiai iš nieko. Nebuvo ne tik pasiruošusių tam darbui dėstytojų, nebuvo jokių programų, knygų, parengtos terminologijos. Ir visgi buvo sukurta aukštoji teisių bei ekonomijos mokslų mokykla, kuri šiandien prilygsta kitų kraštų tolygioms mokykloms ir kuri išleido apie 1000 teisininkų bei ekonomistų, sudarančių dabartiniu metu mūsų teismų bei administracijos kadrų pagrindą. Tame darbe P. Leonui priklauso dideli nuopelnai.“

1919 metų sausio 9 dieną buvo priimtas pirmasis Pilietybės įstatymas, kurį parengė Petro Leono vadovaujama Teisingumo ministerija.

Profesorius Mykolas Romeris 1932 metų „Lietuvos studento“ laikraštyje P. Leoną yra pavadinęs Lietuvos teisės ir teisingumo apaštalu. Dar jis buvo vadinamas ir Lietuvos sąžine.

Nepalaidotas 20 metų

P. Leonas turėjo penkis vaikus – Vytautą, Joną, Oną, Juozą, Algirdą. Dukra Ona rūpinosi 1938 metų gegužės 12 dieną mirusio tėvo paskutinės valios išpildymu. Jo pageidavimas buvo palaikus sudeginti ir pelenus išbarstyti virš Lietuvos. Kaip teigė Vytautas, P. Leono tėvai buvo labai religingi, toks pats ilgai buvo ir jis, tačiau iš Maskvos jau grįžo laisvesnių pažiūrų, su kunigais jo nuomonė buvo susikirtusi dėl leidinio „Aušra“, tad profesorius nevengdavo paprieštarauti nusistovėjusiai Bažnyčios nuomonei. Todėl nereikėtų stebėtis moderniu tiems laikams jo pageidavimu. Apskritai kremavimas tais laikais Lietuvoje buvo kone sensacija. Tai buvo įteisinta tik 1932 metais, o pirmas krematoriumas Kauno universiteto Medicinos fakultete pastatytas 1936 metais. Daugelis garsių to meto menininkų ir mokslininkų savo testamentuose jau įrašydavo prašymą sudeginti jų palaikus.

1919-ųjų spalio 5 diena. Iš kairės: ministras be portfelio Jokūbas Šernas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Aleksandras Stulginskis, krašto apsaugos ministras Antanas Merkys, prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, vidaus reikalų ministras Petras Leonas, susisiekimo ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis.

1938 metų gegužės 15 dienos „Lietuvos žinių“ numeryje, rašinyje apie P. Leono laidotuves, buvo pažymima, kad tądien daugelis įstaigų ir privačių namų savininkų iškėlė gedulo vėliavas, o karstą išnešus iš profesoriaus namų K. Donelaičio gatvėje suskambo priešais esančio Karo muziejaus Laisvės varpas. Tūkstantinė žmonių minia karstą atlydėjo iki Medicinos fakulteto, ten paskutinį kartą atsisveikinta su velioniu. Vėliau „Lietuvos žinios“ dar penkias dienas spausdino atsisveikinimo su P. Leonu kalbas.

„P. Leono dukra advokatė O. Leonaitė-Kairienė tėvo prašymą įvykdė, tačiau pelenų neišbarstė, urnoje juos laikė namuose“, – pasakojo V. Leonas. Iš Onos prisiminimų žinoma, kad ji norėjusi palaikus palaidoti, tačiau katalikų tikėjimas kremavimo tuo metu nepripažino, tad nebuvo duota leidimo tėvo palaikus palaidoti katalikų kapinėse.

1944 metais, baimindamasis areštų, Onos vyras S. Kairys pasitraukė į Vokietiją, įsitraukė į VLIK'o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) veiklą, porą metų buvo jo pirmininku. „Taip pat žinau, kad jauniausias P. Leono sūnus šaulys Algirdas su žmona ir sūnumis 1944 metais išvyko į Vakarų Europą, vėliau į JAV, jo vaikai tapo karo lakūnais“, – pasakojo V. Leonas.

Kai MGB išsiaiškino, kad į Vakarus pasitraukęs Onos vyras – VLIK'o vicepirmininkas, buvo duotas įsakymas suimti O. Leonaitę-Kairienę. Kadangi su ja gyveno ir jos brolis Vytautas, 1948 metais jie abu buvo suimti ir ištremti į Sibirą, Irkutsko sritį. Ten išsivežė urną su tėvo palaikais ir aštuonerius metus ją saugojo. „Į Lietuvą Ona grįžo 1956 metais, mirė 1958-aisiais, dar spėjusi tėvo palaikus palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Tad šiemet sukanka 80 metų nuo P. Leono mirties ir 60 metų, kai jis buvo palaidotas“, – sakė V. Leonas.