Pavakario skaitiniai. Kaip tapau latvių legionieriu
Lei­dyk­la „Brie­dis“ pri­sta­to se­ri­jos „II pa­sau­li­nis ka­ras“ nau­jie­ną – Vis­val­džio Lācio kny­gą „Lat­vių le­gio­nas“  (ver­tė Ro­kas Sin­ke­vi­čius). Va­sa­rio 23 d. au­to­rius sve­čiuo­sis Vil­niaus kny­gų mu­gė­je ir 12 val. 1.3 sa­lė­je pri­sta­tys sa­vo kny­gą.

Mus su artimiausiais kaimynais latviais sieja bendra baltiška kultūra, gimininga kalba, panaši tautosaka. Nors esame giminės, apie latvių ir jų šalies istoriją, taip pat XX a. pirmosios pusės įvykius žinome nepakankamai. Latviai, lygiai kaip lietuviai, patyrė sovietų ir nacių okupacijas, tačiau kai kurie tų metų įvykiai kaimynams klostėsi kiek kitaip.

Buvęs Latvijos legiono karys, istorikas, publicistas, Saeimos narys Visvaldis Lācis šioje knygoje pasakoja apie vokiečių okupacijos laikotarpiu suburtą Latvių SS legioną. Po vos metus trukusios, kruvinų žaizdų Latvijos kūne palikusios pirmosios sovietų okupacijos, vadinamos Baisiaisiais metais, istoriškai vokiečiams niekada nesimpatizavę latviai pasitiko Vermachtą, kaip išvaduotojus nuo trėmimais ir žudynėmis jų kraštą niokojusio stalinistinio maro. Tačiau netrukus vokiečiai, kaip ir visi okupantai, griebdamiesi šantažo ir grasinimų, savo karo mašinai pradėjo reikalauti vis daugiau gyvosios jėgos.

Mes norėjome apginti savo tėvynę nuo antrosios sovietų okupacijos ir buvo nesvarbu, ar latvius vadina Vermachto daliniais, SS daliniais, pasienio pulkais ar policijos batalionais.

Latviams, kaip ir jų kaimynams estams bei lietuviams, iškilo dilema: kovoti petys petin kartu su vokiečiais ar, atmetus nacių administracijos mobilizacinius reikalavimus, sulaukti griežtų represijų? Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, kur antinacinės nuotaikos buvo kur kas stipresnės, pavyko suburti tautinius legionus. V. Lācis pripažįsta, kad SS divizijų nesutikę formuoti lietuviai pasielgė teisingai, nes išsaugojo daugybę gyvybių ir potencialą pokario partizaninei kovai. Vietinės rinktinės vadas generolas Povilas Plechavičius griežtai atsisakė, kad jo vyrai taptų SS policijos kariais. Autorius apgailestauja, „kad latviai, deja, neturėjo tokių žmonių kaip lietuviai, kurie būtų mokėję politiką panaudoti savo Tėvynės labui“.

Knygoje V. Lācis aptaria visas pagrindines priežastis, paskatinusias jaunus latvius stoti į formuojamas SS kariuomenės divizijas, taip pat akcentuoja, kad didelė dalis legionierių buvo mobilizuoti priverstinai. Daugelis per sovietų okupaciją prarado artimuosius ir siekė atkeršyti, kiti tikėjo, kad kaudamiesi kartu su vokiečiais jie stabdo prie Latvijos vėl artėjančią Raudonąją armiją, sėjusią žudynes, plėšimus ir prievartavimus.

Į Legioną stojo pačios įvairiausios socialinės padėties ir profesijų žmonės: kaimo ūkininkai, gamyklų darbininkai, garsūs sportininkai, inteligentijos atstovai, taip pat gydytojai, mokytojai, tarpukario Latvijos kariuomenės karininkai ir puskarininkiai. Leningrado, Volchovo, Vidžemės frontuose kovęsi vyrai, kurių daugelis buvo sužeisti ar žuvo mūšiuose, kariavo ne už Trečiąjį reichą, kuriam nejautė jokių simpatijų, o už Latviją. Daugeliui legionierių nacių idėjos buvo svetimos, jie įtariai, o kartais net ir priešiškai žvelgė į vokiečius. Nemaža dalis karininkų puoselėjo viltis, kad sovietams ir naciams galutinai išsekus, latviams kartu su komunizmo grėsmę pasauliui supratusių Vakarų sąjungininkų pagalba pavyks atkurti nepriklausomybę.

Knygos "Latvių legionas" autorius – legionierius V. Lācis.

Deja, toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Raudonasis tvanas vėl užtvindė Latviją. Į nelaisvę pakliuvusius legionierius sovietai vertino kaip „tarybinės tėvynės“ išdavikus, todėl dažniausiai šaudė vietoje. Kremliaus propaganda pradėjo formuoti legionierių – idėjinių „fašistų“, beginklių gyventojų žudikų ir marodierių įvaizdį, nors Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje SS kariuomenės divizijose tarnavę latviai ir estai, ypač priverstinai mobilizuoti, nevertinti nei kaip karo nusikaltėliai, nei kaip nacių kolaborantai. V. Lācis savo knygoje griežtai paneigia dabartinei Rusijai patogius mitus, kad legionieriai buvo SS organizacijos nariai, jog vykdė šmeižikiškai jiems priskiriamus tariamus ar svetimus nusikaltimus. Skaitytojai knygoje ras atsakymus į daugelį svarbių klausimų.

V. Lācis – unikali asmenybė. 2014 m. jis tapo Latvijos mokslų akademijos nariu. Autorius iki šiol gina savo paties ir kovų bendražygių garbę nuo nepelnytų užgauliojimų ir kaltinimų, jo tekstai nuolat publikuojami Latvijos spaudoje. Nors 2019 m. kovą jam sukaks 95-eri, V. Lācis aktyviai sportuoja ir dalyvauja bėgimo maratonuose.

19-ojo policijos bataliono rikiuotė Rygoje. 1942 m. balandis.

Pateikiama knygos „Latvių legionas“ ištrauką:

Kad parodyčiau šį bendrą įsiliejimą į Latvių legioną, papasakosiu apie savo karo kelius. Augau ne tik tautiškai, valstybiškai nusiteikusioje šeimoje, bet ir patriotiškai mąstančioje giminėje, tad iškart po Baisiųjų metų masinių trėmimų ir netrukus atskleistų komunistų žvėriškų nusikaltimų, kai buvo atkasti masiniai palaidojimai, septyniolikos metų amžiaus, pats suklastojęs dokumentą, kad būčiau metais vyresnis, savanoriškai užsirašiau į 1-ąjį Rygos pagalbinės policijos batalioną.

Batalione buvo keturios kuopos. Tokie kaip aš jauni vaikinai, dar netarnavę Latvijos kariuomenėje (į privalomąją karinę tarnybą Latvijoje šaukdavo tik pilnamečius, pagal to meto įstatymą dvidešimt vienerių metų amžiaus), buvome paskirti į kapitono Rūdolfo Kociņio vadovaujamą kuopą, tada kareivinėse Abrenes gatvėje išėjome intensyvų naujokų apmokymų kursą.

Po kelių mėnesių pirmieji pagalbinės policijos batalionų daliniai pradėti siųsti į rytus, tačiau mano motina, susirūpinusi dėl savo vienintelio sūnaus likimo, atėjusi į štabą Annas gatvėje, surengė ten nemažą skandalą dėl to, kad į frontą siunčiami vaikai, tad man teko nusivilkti naują, švarią, žalią Latvijos kariuomenės uniformą ir vykti namo.

1943 m. kovą, kai vykstant pirmajai mobilizacijos bangai pašaukti 1919–1924 m. gimę jaunuoliai, mane, turbūt dėl to, kad jau 1941 m. buvau praėjęs intensyvų apmokymų kursą, išsiuntė ne į naujai kuriamus Latvių legiono dalinius, o į Buolderają, kur buvusiose Latvijos kariuomenės pionierių pulko kareivinėse jau veikė policijos batalionų instruktorių kuopa, taip pat būrio vadų kursai. Po maždaug keturių mėnesių, baigęs instruktorių kuopos kursus, gavau kapralo laipsnį ir likau ten pat instruktorių kuopoje mokyti būsimo srauto, kuriame eiliniai ir grandiniai, atsiųsti iš policijos batalionų dalinių, buvo ruošiami būti kapralais.

1944 m. pavasarį mane komandiravo į būrio vadų kursus ten pat Buolderajoje, 1944 m. vasaros pabaigoje juos baigiau ir tapau viršila, dar net negavęs kovos krikšto. Ten pat netoli pionierių pulko kareivinių, kuriose veikė šie du kursai ir buvo įsikūręs 226-asis E (Ersatz – vok. rezervo) policijos batalionas, pirmosios respublikos laikais pastatytame mokyklos pastate buvo apgyvendintas Latvių legiono šauktinių dalinys. Atsimenu, su kokiu pavydu mes, policijos dalinių kariai, margi, apvilkti įvairiomis vokiečių Vermachto ir policijos dalinių uniformomis, nunešiotais, ištaukuotais „mundurais“, žiūrėjome į tikruosius legionierius, vienodomis išvaizdžiomis naujomis SS uniformomis apsivilkusius ir tvirtais batais apsiavusius, marširuojančius rikiuotėje arba vaikštančius Buolderajos gatvėmis.

Keli iš jų, labiausiai išpuikę, žvelgė į mus lyg į paukščių baidykles. Pionierių pulko kareivinėse taip pat kalbėdavomės apie tai, kaip būtų galima „išmauti“ į Latvių legioną. Apie tokius politinio turinio niuansus kaip būsimi sunkūs kaltinimai tarnavusiems latvių „Waffen SS“ legione 1943 m. nė vienas latvių karys nekalbėjo ir nesidomėjo.

Mes norėjome apginti savo tėvynę nuo antrosios sovietų okupacijos ir buvo nesvarbu, ar latvius vadina Vermachto daliniais, SS daliniais, pasienio pulkais ar policijos batalionais. Taip pat reikia pabrėžti tuometinių latvių politikų ir aukštesniųjų karininkų toliaregiškumo stoką šiuo klausimu. Jie jau tuo metu turėjo žinoti, turėjo suvokti politinį skirtumą tarp pavadinimų SS ir Vermachtas, ir daryti viską, kas įmanoma, kad latvių kariai būtų laikomi Vokietijos ginkluotųjų pajėgų, tai yra Vermachto, dalimi. Mes, instruktoriai ir eiliniai, manau, ir daugelis žemesniųjų karininkų apie šį politinio turinio skirtumą pavadinimuose nieko nežinojome.

Plakatas, raginantis stoti į Latvių legioną: „Apginsime savo gimtinę nuo bolševizmo.“

Prieš pat Rygai patenkant į bolševikų rankas, vokiečiai skubiai stengėsi išmontuoti tas Rygos gamyklas, kurios dar, puolančios rusų armijos pabūklų griausmui aidint, gamino kokias nors vokiečių kariuomenei reikalingas karines medžiagas. Jose iki paskutinių akimirkų darbavosi ir nepakeičiami (unabkömmlich) specialistai su vadinamosiomis UK kortelėmis – amatininkai, projektuotojai, inžinieriai ir t. t. Būtent tada, kai baigiau būrio vadų kursus, vokiečiai paskutinę akimirką prieš palikdami Rygą mobilizavo apie 300–400 šių nepakeičiamų specialistų. Jie išsiųsti į Sužų dvarą Kyšezero rytiniame krante ir iš jų suformuotas 217-asis policijos batalionas. Jiems apmokyti į Sužų dvarą buvo išsiųsti aštuoni „šviežiai iškepti“ būrių vadai, tarp jų ir aš. Žinoma, nauji šauktiniai, kaip priskirti 217-ajam policijos batalionui, buvo aprengti policijos uniformomis. Trumpai, skubiai, elementariai apmokius šiuos tikrai inteligentiškus jaunus žmones, batalionas, apginkluotas tik vokiškais šautuvais, pėsčiomis nužygiavo maršrutu Sužų dvaras – Vecmilgravis – Rygos centriniai prospektai –

Pardaugava – Rygos jūros pakrantė – Cėrės ir Zentenės apylinkės – Talsai – Dundaga – Ventspilis. Ventspilyje batalionui įsakyta lipti į didelį transportinį laivą, o spalio 13-ąją, kai krito Ryga, laivas įplaukė į Dancigo (dab. Gdansko) uostą. Tą labai šiltą, sausą, beveik be lietaus rudenį pėsčiomis einant nuo Kyšezero iki Ventspilio man nutiko nedidelė bėda.

Žygiuodamas įsidūriau vienos rankos plaštaką ir pirštą, į žaizdą pateko nešvarumų. Į Dancigo krantą išlipau su smarkiai ištinusia plaštaka ir aukšta temperatūra. Mane paguldė į karo ligoninę, žaizdą prapjovė, išvalė ir jau po kelių dienų išsiuntė į mano dalinį, kuris jau buvo dislokuotas Torunėje ir jos apylinkėse.

Po palyginti lengvo sužeidimo prie Remtės Kaulačių malūno sulaukiau karo pabaigos Talsų karo ligoninėje.

Tačiau išleisdami iš karo ligoninės, netikėtai nudžiugindami, mane aprengė visiškai nauja 15-osios latvių „Waffen SS“ divizijos uniforma. Labai didžiavausi ir džiaugiausi, žvelgdamas į 15-osios divizijos uniforminio švarko apykaklės dešinėje pusėje spindinčią latvių saulytę. Kai priimdamas naujus drabužius sandėlyje paklausiau, kodėl mane rengia SS švarku, gavau atsakymą, kad mano galutinai nutrintą policininko uniformą vis tiek reikia pakeisti ir kad vyksiu į savo dalinį, kuris dabar įtrauktas į 15-ąją diviziją kaip Feld-Ersatz Depo, lauko rezervo dalinys 15-ajai divizijai.

Štai taip aš, ir ne tik aš, bet daug tūkstančių buvusių policijos batalionų ir pasieniečių dalinių karių per vieną akimirką visi tapome legionieriais. Su šia uniforma 1945 m. sausį iš Torunės savanoriškai išvykau dešimčiai dienų atostogų į Kuržemę, ketindamas praleisti akivaizdžiai paskutines karo savaites arba mėnesius tėvynėje, kad ir koks likimas manęs lauktų, tada nuvykau į Kuržemės gynėjų – 19-osios divizijos 44-ąjį pulką. Po palyginti lengvo sužeidimo prie Remtės Kaulačių malūno sulaukiau karo pabaigos Talsų karo ligoninėje.

Knygą galite įsigyti ČIA