Pavakario skaitiniai. Du svarbiausi Henry Fordo principai
„Ma­no idė­jos es­mė – iš­lai­du­mas ir go­du­mas už­ker­ta ke­lią su­teik­ti ge­ras pa­slau­gas. Ir iš­lai­du­mas, ir go­du­mas yra ne­rei­ka­lin­gi da­ly­kai. Nuo­sto­lių daž­niau­siai at­si­ran­da ar­ba dėl ne­ži­no­ji­mo, ką rei­kia da­ry­ti, ar­ba dėl ne­at­sar­gu­mo dir­bant. Go­du­mas – pa­pras­čiau­sias trum­pa­re­giš­ku­mas“, – lei­dyk­la „Brie­dis“ pri­sta­to nau­ją se­ri­ją „Ti­ta­nai“ ir pir­mą­ją jos kny­gą – au­to­mo­bi­lių kom­pa­ni­jos „Ford Mo­tor Com­pa­ny“ įkū­rė­jo Hen­ry For­do au­to­biog­ra­fi­ją „Ma­no gy­ve­ni­mas ir veik­la“ (ver­tė Ri­ma Če­liaus­kai­tė). 

Čia jis pasakoja, kaip ėmė gaminti automobilius, atskleidžia verslo kūrimo patirtį, kuri jam padėjo ne tik tapti turtingu ir įtakingu žmogumi, bet ir pelnyti didelę verslo kolegų, daugybės paprastų amerikiečių pagarbą.

H. Fordas gimė 1863 m. Detroito apylinkėse, emigrantų iš Airijos šeimoje. Jis anksti susidomėjo mechanika, tačiau ūkininkas tėvas netikėjo sūnaus pašaukimu ir spaudė jį sekti savo pėdomis. Būdamas vos trylikos metų paauglys savarankiškai sutaisė laikrodį, sulaukęs 17-kos metė mokyklą ir įsidarbino pameistriu vienoje Detroito įmonių. Tačiau menkos eilinio inžinieriaus pareigos jo nedomino. H. Fordas svajojo apie pasaulį pakeisiančius funkcionalius ir patikimus variklius, užgimstančią perspektyvios transporto priemonės – automobilio – erą.

Varganoje Baglio gatvėje išsinuomojęs pašiūrę, laisvalaikiu ir net naktimis konstravo pirmąją savo 4 arklio galių benzinu varomą brikelę, kuri visuomenei buvo pristatyta 1893 m. Kadangi įmonė, kurioje dirbo H. Fordas, jo darbais ir atradimais nesusidomėjo ir net pasiūlė užsiimti naudingesne veikla, mechanikas nusprendė imtis nuosavo verslo. Tai buvo kompanijos „Ford Motor Company“ pirmieji žingsniai ir jos įkūrėjo kelio į pasaulinę šovę pradžia.

Henry Fordas

Per kelis dešimtmečius mažytė bendrovė tapo ištisa pramonės imperija, gaminančia ne tik automobilius, bet ir traktorius, valdančia geležinkelius, turinčia savo laivus ir ligonines. H. Fordas nuodugniai pasakoja, kaip viso to pasiekė.

Visą gyvenimą H. Fordas laikėsi principo, kad verslas turi būti sąžiningas, o nuoširdus rūpestis darbuotojais – viena pagrindinių sėkmės formulių. Jis teigė, kad paslaugos visuomenei yra svarbiau nei pelnas, o teikiant kokybiškas paslaugas, pelno atsiranda savaime. „Jei žmogus užsidirbo duonos, jis turi teisę į tą duoną“, – rašė H. Fordas. Knygoje nagrinėjami verslo organizavimo, atsakingo požiūrio į produkto kokybę, darbuotojams priimtinų darbo sąlygų sukūrimo klausimai, todėl ji gali būti pelnytai vadinama modernaus požiūrio į verslą vadovėliu.

„Ford T“ surinkimo linija.

Autorius nesibaido ir platesnių pamąstymų ne tik buitinio, bet ir valstybinio lygmens temomis. Rusijoje užgimusį bolševizmą H. Fordas jau tada, XX a. pirmojoje pusėje, vadino niekada efektyviai neveiksiančia, todėl anksčiau ar vėliau žlugsiančia, nenatūralia ir amoralia, visišku neišmanymu paremta sistema. Ir jis buvo teisus!

H. Fordo knyga labai aktuali ir mūsų dienomis. Joje naudingos informacijos ras ir verslininkas, ir istorijos mėgėjas, ir smalsus skaitytojas. Pateikiame knygos „Mano gyvenimas ir veikla“:

„Neįmanoma pavaizduoti visos mūsų gamybos plėtros palengva, nenagrinėjant techninių procesų. Net nežinau, ar tai apskritai įmanoma, nes beveik kasdien nutinka kas nors nauja ir visko užfiksuoti neįmanoma. Pakalbėsiu apie kelias naujoves. Iš jų pavyks ne tik susidaryti šiokią tokią nuomonę, kas nutiks, kai pasaulis imsis tinkamos gamybos, bet ir suprasti, kaip smarkiai permokame už daiktus, o uždarbio gauname mažiau nei turėtume. Tai itin plati tyrinėjimų sritis. „Ford Motor Company“ pasiekė dar tiek nedaug.

Forduose yra apie penkis tūkstančius detalių, įskaitant varžtus, veržles ir visa kita. Kai kurios jų gana didelės, kitos – bemaž laikrodžio detalių dydžio. Rinkdami pirmuosius automobilius, paprasčiausiai juos rinkome čia pat ant grindų, o darbininkai reikiamus daiktus atnešdavo lygiai taip pat kaip statydami namą. Kai patys ėmėme gaminti detales, savaime suprantama, jų gamybai turėjome įkurti tam tikrus fabriko skyrius, bet paprastai nedidelės detalės gamybos operacijas atlikdavo vienas darbininkas. Spartus gamybos augimas privertė kurti naujus gamybos planus, kad darbininkai netrukdytų vienas kitam. Darbininkas, neturintis aiškaus plano, daugiau laiko praleidžia vaikščiodamas pasiimti medžiagų ir įrankių nei dirbdamas ir gauna mažą atlyginimą, nes pasivaikščiojimas atlyginamas menkai!

Pirmą žingsnį surinkimo linijos link žengėme, kai darbą ėmėme tiekti darbininkams, o ne patys žmonės eidavo prie darbo. Visi mūsų veiksmai grindžiami dviem svarbiausiais principais: darbininkas niekada neturi žengti daugiau nei vieno žingsnio, jei to įmanoma išvengti, ir neturi lankstytis.

Surinkimo taisyklės yra tokios:

1. Išdėliok įrankius ir surikiuok darbininkus tokia eilės tvarka, kaip vyksta darbas, kad kiekviena detalė surenkant nukeliautų kuo trumpesnį kelią.

2. Naudokis konvejeriu ar kitokio tipo priemone, kad darbininkas, baigęs operaciją, detalę numestų visada į tą pačią vietą, kuri turi būti kuo patogesnė. Jei įmanoma, detalę reikia nugabenti iki kito darbininko.

3. Naudok surinkimo linijas, kuriomis surinktos detalės gabenamos patogiais atstumais.

Pritaikius šias taisykles, darbininkui reikia mažiau mąstyti ir judėti. Jeigu įmanoma, jis gamina tik vieną daiktą vienu judesiu. Važiuoklės surinkimas su mechanika nesusijusio žmogaus požiūriu yra įdomiausia ir turbūt žinomiausia operacija. Vienu metu tai buvo nepaprastai svarbus darbas. Dabar mes išsiunčiame detales surinkti paskirstymo centruose.

Maždaug 1913 metų balandžio 1-ąją išbandėme pirmąją surinkimo liniją – surinkome smagračio magnetą. Iš pradžių bandymus atlikome nedideliu mastu: jei rasdavome geresnį būdą, viską pakeisdavome. Tačiau, prieš imdamiesi radikalių pakeitimų, turėjome tvirtai įsitikinti, kad naujasis būdas geresnis už senąjį.

Regis, tai buvo pirmasis įrengtas konvejeris. Idėja paimta iš Čikagos mėsininkų, kurie naudodavosi lubiniais bėgiais ruošdami jautienos skerdieną. Anksčiau smagračio magnetą rinkdavome įprastai. Vienas darbininkas darydavo visą darbą ir per devynių valandų darbo dieną pagamindavo 35–40 detalių, vienai iš jų skirdamas maždaug 20 minučių. Tai, ką jis darydavo vienas, suskirstėme į 29 operacijas; taip surinkimo laikas sutrumpėjo iki 13 minučių 10 sekundžių. 1914 metais surinkimo liniją paaukštinome aštuoniais coliais (20 cm), ir laikas sutrumpėjo iki 7 minučių.

Dar vėliau eksperimentavome su greičiu, kokiu turėtų judėti detalės, ir laiką pavyko sumažinti iki 5 minučių. Trumpai tariant, išėjo štai kas: pasitelkus mokslinius metodus, vienas darbininkas dabar geba nudirbti keturių žmonių darbą, kaip būdavo dar visai neseniai. Toji surinkimo linija padėjo ištobulinti šį metodą, ir jį dabar naudojame visur. Variklį anksčiau rinkdavo vienas žmogus, o dabar darbą suskirstėme į 84 operacijas – tie darbininkai nudirba triskart daugiau darbo. Netrukus tuos pačius metodus pritaikėme ir važiuoklei.

Geriausias laikas, kokio pasiekėme vienoje vietoje rinkdami važiuoklę, vidutiniškai buvo 12 valandų 28 minutės vienai važiuoklei. Ją mėginome traukti virve ir gerve 250 pėdų (76 m) ilgio linija. Šeši surinkėjai eidavo kartu su važiuokle, o detales imdavo iš krūvų, sukrautų palei liniją. Šis bandymas sutrumpino laiką iki 5 valandų 50 minučių vienai važiuoklei. 1914 metų pradžioje surinkimo liniją įrengėme aukščiau. Laikėmės tokios tvarkos, kad darbininkams nereikėtų lankstytis. Viena linija buvo įrengta 26 3 (68 cm), kita – 24 1 colių (62 cm) aukštyje, kad tiktų įvairaus ūgio darbininkams. Juosmens lygyje įrengtas darbinis paviršius ir darbų pasiskirstymas sumažino judesių skaičių, o važiuoklės surinkimo laikas sutrumpėjo iki 1 valandos 33 minučių. Tada tokioje linijoje buvo surenkamos tik važiuoklės. Kėbulas surenkamas garsiojoje Johno R. gatvėje, kuri driekiasi pro mūsų Hailand Parko gamyklas. Tokioje linijoje dabar jau surenkamas visas automobilis.“

Knygą galite įsigyti ČIA