Paskutiniai Europoje drevininkai
Len­kų fo­tog­ra­fo Krzysz­to­fo Hej­ke par­oda „Pas­ku­ti­niai ma­no su­tik­ti Eu­ro­pos dre­vi­niai bi­ti­nin­kai“ jau ro­dy­ta Vil­niu­je, Kau­ne (Ta­do Iva­naus­ko zoo­lo­gi­jos mu­zie­ju­je). Į Mer­ki­nę fo­tog­ra­fi­jos at­ke­lia­vo ne­at­si­tik­ti­nai – tik ke­liuo­se Dzū­ki­jos kai­muo­se ši se­no­vi­nė bi­ti­nin­ka­vi­mo tra­di­ci­ja dar puo­se­lė­ja­ma.

Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro vadovas Algimantas Černiauskas, išvydęs šio fotografo užfiksuotus paskutinius Europos bitininkus drevininkus Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, panoro fotografijomis pradžiuginti ir merkiniškius bei į Merkinę užsukančius svečius. Tuo labiau kad K. Hejke nuotraukose užfiksuotas ir Dzūkijos nacionalinio parko bitininkas Romas Norkūnas. Lenkijos kultūros institutas Vilniuje susisiekė su darbų autoriumi, ir šis maloniai sutiko savo nuotraukas Merkinėje eksponuoti iki kovo 26 dienos.

Krzysztofas Hejke: „Sugrįžimas prie žmogaus ir bičių santykių ištakų, prie šaknų yra užburiantis.“

„Pažiūrėkite į XVI amžiaus drevinės bitininkystės žemėlapį, jame išskirti trys svarbūs šio amato miestai – Vilnius, Kaunas ir Merkinė. Neatsitiktinai ir paroda apkeliavo šiuos buvusius drevininkų centrus. Simboliška, gražu, – sakė A. Černiauskas. – Be to, Merkinė stovi karališkame kelyje Vilnius – Krokuva, tai karalaičių Jogailaičių kelias.“

Lenkai mokėsi iš mūsų

Kaip pasakojo A. Černiauskas, paskutinius Europos drevininkus įamžinęs lenkų fotografas išmaišė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos žemes ir pirmasis Europoje išleido leidinį apie drevinę bitininkystę. „Lenkijoje dar visai neseniai drevinė bitininkystė buvo išnykusi. Lenkai mokėsi iš mūsų, atkūrė šį amatą, įsteigė Lenkijos drevinės bitininkystės broliją, o drevinę bitininkystę 2016 metais įtraukė į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Lietuvos drevinė bitininkystė tokio statuso, deja, dar neturi“, – aiškino A. Černiauskas.

Profesorius K. Hejke – žinomas lenkų fotografas, operatorius, Lodzės kino mokyklos dėstytojas, keliautojas, kelionių į kalnus dokumentininkas. Savo darbus yra eksponavęs per 140 asmeninių parodų Lenkijoje ir už jos ribų. Pastaruosius keliolika metų keliavo po Vidurio ir Rytų Europą rinkdamas informaciją ir fotografuodamas drevinės bitininkystės entuziastus, gyvenančius Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. „Svarbiausia, kad jis ne tik fiksavo drevinės bitininkystės atstovus, bet ir siekė atkurti šį amatą Lenkijoje“, – teigė A. Černiauskas.

K. Hejke fotografijose pasakojama apie nykstančią Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos žemių tradiciją bei seniausią bitininkystės rūšį – drevinę bitininkystę, kai bitės buvo laikomos išskaptuotose medžių drevėse. Projekto idėja – išsaugoti atmintį apie paskutinius tradicinės bitininkystės entuziastus bei parodyti jaunųjų jų sekėjų veiklą populiarinant vadinamąją neodrevinę bitininkystę ir pastaruoju metu madingą miesto bitininkystę. K. Hejke ne tik fotografuoja drevininkus, jis domisi ir bičių gyvenimu. Parodos autorius stebi bites naujausia nuotolinės stebėsenos technika – naudoja termovizines kameras, kokiomis NASA naudojasi Marse.

Kaip savo albume „Paskutiniai mano sutikti Europos drevininkai“ rašo parodos autorius, drevininkų tradicijos buvo panašios ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Abi valstybės turėjo ne tik bendrus drevininkų įstatymus, bet dažnai ir bendrus miškus, vienodus bitininkavimo metodus. „Viduramžiais teisę į drevę ir jos turinį gaudavo kiekvienas, kuris ją pirmas miške surasdavo, – rašo K. Hejke. – Vėliau dreves imta ženklinti medžių kamienuose įbrėžiant simbolinius ženklus. Toks asmeninis ženklas rodė nuosavybę ir suteikdavo drevininkui teisę kopinėti medų net pardavus mišką. Drevininkų teisės buvo kodifikuotos Lietuvos Statutuose (1529 – 1588), galiojusiuose ir Lenkijoje.“

Vienintelė ekspozicija Lietuvoje

„Galime pasigirti, kad Dzūkijos nacionaliniame parke, Musteikos kaime, turime vienintelę Lietuvoje drevinės bitininkystės ekspoziciją, kurioje pasakojama visa bitininkavimo evoliucija: kaip žmogus stengėsi bites nukelti iš drevių ir įkurdinti aviliuose šalia savo namų. Dabar mūsų bitininkas R. Norkūnas vėl jas stengiasi grąžinti į medžius, – pasakojo A. Černiauskas. – Jis ir Valentas Svirnelis iš Zervynų kaimo vieninteliai Lietuvoje turi geinius ir moka jais naudotis (lipti į medį prie bičių drevių).“

„Lietuvos žinių“ kalbintas R. Norkūnas teigė, kad dar visai neseniai taip bitininkauti mokėjo keli žmonės iš Marcinkonių, Mančiagirės, Musteikos, Lynežerio. R. Norkūnas šiuo metu Musteikoje prižiūri 20 bičių šeimų. Kaip aiškino bitininkas, drevėse bitutės suneša nepalyginti mažiau medaus nei šiuolaikiniuose aviliuose. „Iš drevės galima iškopti maždaug 2 kg medaus, o iš avilio – ir iki 100 kg, – sakė bitininkas. – Senoji drevinė bitininkystė netokia produktyvi, kaip šiuolaikinė.“ Tačiau ji Dzūkijoje puoselėjama ne dėl ekonominės naudos, o siekiant priminti žmonėms senovinį amatą. „Sugrįžimas prie žmogaus ir bičių santykių ištakų, prie šaknų yra užburiantis, – savo albume rašo K. Hejke. – Už senojo amato atgimimą reikia dėkoti žmonėms, besilaikantiems gražios nuostatos, kad bites gali prižiūrėti tik teisingas ir doras žmogus. Jie aistringai tarnauja senajai tradicijai, bet naudojasi ir šiuolaikiniais metodais bei prietaisais.“

Strateginė žaliava

Rodydamas švedų istoriko, kartografo Olauso Magnuso XVI amžiuje sudarytą žemėlapį, kuriame išskirtos drevinės bitininkystės vietos, A. Černiauskas pasakojo: „Kam reikalingas medus, visiems žinoma, tačiau kai paklausiu lankytojų apie vašką, tai visi dažniausiai mini žvakes. Na, taip, Vilniuje tankiausiai visoje Europoje viename hektare buvo vienuolynų. Žvakių reikėjo. Tačiau kad vaškas – sunkiosios karinės pramonės žaliava, žino nedaugelis. Pasirodo, iš vaško buvo daromos varpų, patrankų ir sviedinių liejimo formos.“