Partizanų Lietuva: keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą
Pra­ėju­sią sa­vai­tę Lie­tu­va gar­bin­gai at­sis­vei­ki­no su par­ti­za­nų va­do Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go pa­lai­kais. No­ri­si ti­kė­ti, kad ši di­džiu­lė mi­nia, ku­ri da­ly­va­vo lai­do­tu­vė­se ar įvy­kius ste­bė­jo te­le­vi­zi­jos ekra­nuo­se, lais­vės ko­vų is­to­ri­ją iš­gy­ve­no ne kaip vie­na­die­nį vals­ty­bi­nio mas­to reiš­ki­nį, bet ne­at­sie­ja­mą sa­vo is­to­ri­nės at­min­ties da­lį.

Rimtis, susikaupimas, pagarba lydėjo pasisakymus ir pasakojimus apie A. Ramanausko gyvenimo kelią, sunkias tardymo akimirkas, tačiau šiandien kiek nuošaly paliekant laisvės kovotojų kankinystės ir aukos istorijas, norisi atsigręžti į jų pamatinį siekį – Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tikslas, kurio siekė tūkstančiai vyrų ir moterų, buvo lydimas pergalės ir pralaimėjimo, džiugesio ir liūdesio, bendrystės ir išdavystės, tačiau svarbiausia – tikėjimo tuo, ką ir dėl ko darai.

Penketą metų trukę istoriniai Vyriausiosios vadovybės tyrimai šiandien leidžia kalbėti apie 26 istorinę vertę turinčias vietas, kuriose keliaudami į susitikimą lankėsi būsimieji 1949 m. signatarai.

2019 m. vasario 16 d. minėsime 70-ąsias Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau – LLKS) įkūrimo ir Deklaracijos pasirašymo metines. 1949-ųjų žiema buvo svarbus ir esminis lūžis visoje Lietuvos partizaninio karo istorijoje. Vieni jį gali laikyti tik simboliniu veiksmu, kiti svarbiu teisiniu reiškiniu, tačiau kelias į Deklaracijos pasirašymą, jo turinys ir idėja verčia mus vėl ir vėl sugrįžti prie giluminės laisvės kovų istorijos. Sujungę jėgas ir pasirašę šiandien teisinį valstybinio lygmens statusą turinį dokumentą, partizanų valdžia visiems laikams pasiekė politinę pergalę prieš okupantą. To, kas įvyko 1949-ųjų vasarį, nepaneigė nei paskutinis sulaikytas laisvės kovų dalyvis, nei žuvęs partizanas.

Partizanų vadų susitikimo istorija, Vyriausiosios vadovybės vienijimo raida tarsi detektyvas, prie kurio priartėti įmanoma tik po truputį dėliojant išsibarsčiusią dėlionę. Ilgą jo kelią atskirais etapais galima sekti nuo partizaninio karo pradžios. Vienijimo iniciatyva ėjo iš vienų rankų į kitas, tačiau šiuo tekstu norisi kalbėti apie paskutinįjį centralizacijos etapą, kuris buvo pajėgus apjungti kone visą Lietuvą.

1948 m. birželio 19 d. Vakarų Lietuvos srities ir apygardų vadų pasitarime nuspręsta vieningą partizanų vadovybę toliau kurti remiantis ir jos ideologiniu pagrindu laikyti tuomet jau žuvusio partizanų vado Juozo Kasperavičiaus-Visvydo nuostatomis, kurios buvo išsakytos kreipiantis į 1947 m. sausio 15–16 d. partizanų vadų susitikimo dalyvius. Laisvės kovos sąjūdžio laikinuoju pirmininku išrinktas srities vadas Jonas Žemaitis. Pirmąjį įsakymą organizacijos nariams birželio 20-ąją jis pasirašė didžiojo kunigaikščio Vytauto vardu ir tuo aiškiai parodė savo autoritetą bei galią.

1948 m. naktį iš liepos 26 į 27 d. J. Žemaitis atvyko į Dukto mišką, kuriame kryžiavosi Šiaulių, Padubysio ir Radviliškio valsčiai. 5–7 km atstumu nuo Dukto artimas ir ištikimas J. Žemaičiui partizanas, Prisikėlimo apygardos vadas Petras Bartkus-Mažrimas jau buvo pasirūpinęs bunkeriais rėmėjų sodybose, gerai išvystyta ryšių sistema. Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimui ir veiklai numatyta vietovė atitiko ir kitas labai svarbias sąlygas: tik už dešimt kilometrų nuo miško buvo Šiauliai, kur partizanai tikėjosi rasti miesto inteligentų, antisovietinio pogrindžio organizacijų narių pagalbą ir materialinę paramą; už penkių kilometrų veikė Šilėnų geležinkelio stotis, iš jos traukiniai vyko visomis pagrindinėmis Lietuvos kryptimis (iš viso net šešiomis!).

Juozas Šibaila-Diedukas, Ešerys, Gludutis, Merainis (1905-1953).

Tuo pačiu metu savo požiūrį į Vyriausiąją vadovybę suformulavo Rytų Lietuvos srities partizanai – „tai negali būti jokia politinė ar karinė organizacija, bet tik tautos vadovas į nepriklausomą ir pilnai laisvą gyvenimą“ – ir išrinko du atstovus į šią vadovybę. Spalio mėnesį antroje pusėje srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas Juozas Šibaila-Diedukas pasiekė Dukto mišką ir susitiko su J. Žemaičiu. Istoriografijoje šių dviejų vadų kelionei skirta labai nedaug dėmesio, tačiau nors jų kelias, lyginant su A. Ramanausku, buvo kiek trumpesnis ir saugesniu keliauti metų laiku, tačiau nebuvo nė kiek mažiau pavojingas.

Aukštaitijos atstovai savo kelionę Leliūnų apylinkėse pradėjo 1948 m. rugsėjį. Nors daugelis jų, o ir Pietų Lietuvos atstovų, lankytų vietų liks visam laikui neįminta paslaptimi (vargu ar kitaip susitikimą būtų pavykę surengti taip sėkmingai), bent jau apytiksles jų kelionės vietas galime sekti. Žinoma, kad rugsėjį lydimi Rytų Lietuvos srities štabo Ryšių skyriaus viršininko Albino Kubiliaus-Eimučio partizanų vadai atvyko į Pajuostinio miške buvusią stovykla, vadintą Komercine. Netrukus jų kelias nusidriekė vakarų kryptimi.

1948 m. spalio 1 ar 2 d. į Gitėnų miške buvusį ryšių punktą J. Kimštą ir J. Šibailą atvedė vadus visą kelionę lydėjusi ryšininkė Izabelė Vilimaitė-Stirna. Keliautojus nuo Kaupiniškių (prieš tai lankyto ryšių punkto partizanų rėmėjų Kontrimavičių sodyboje) lydėjo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Kęstučio būrio vadas Juozas Valonis-Merkys ir partizanai Klajūnas su Uosiu. Gitėnų miško ryšių punktas veikė ir kaip pašto dėžutė (netoliese, miško kelių kryžkelėje, buvo kryžius, prie kurio į žemę buvo užkasama šaudmens tūta su laišku), ir kaip susitikimų vieta. Atėjusysis sakydavo parolį „Rytas“, pasitinkantysis – „Aušta“. I. Vilimaitę pasitiko Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės vadas, taip pat einantis apygardos štabo viršininko pareigas Jonas Vitautas Česnakavičius-Daujotas, su adjutantu Algirdu Meškausku-Vanagaičiu. Atsakomybė rūpintis tolesne J. Kimšto ir J. Šibailos kelione teko naujajam Žaliosios rinktinės vadui, kaip teigiama, buvusiam Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakulteto studentui Jonui Januševičiui-Rakšniui.

Projekto žygių ir renginių akimirka.

1948 m. spalio viduryje J. Januševičius pas Prisikėlimo apygardos erdvėje veikusios Lietuvos Žaliosios rinktinės vadą P. Masilaitį-Girią atvedė J. Kimštą ir J. Šibailą. I. Vilimaitė buvo spėjusi sutvarkyti kitus reikalus ir iš Dukto į Radvilionių mišką atvedė Prisikėlimo apygardos vadovybės narius. Viktoro Šniuolio-Vytvyčio atminimų bloknote spalio 18 d. liko toks J. Kimšto įrašas pažinčiai prisiminti: „Pavojuose praminti Tavo takai bus kelrodžiu per amžius vaikų vaikam.“ Iš Radvilionių Rytų Lietuvos srities atstovai tęsė kelionę ir ją dar spalį sėkmingai baigė.

Lapkričio 10–12 d. atviroje Dukto miško stovykloje įvyko istorinis partizanų vadų posėdis. Tolesnei veiklai buvo priimtas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (toliau – BDPS) pavadinimas, laikinai – su nedideliais pataisymais – statutas ir vadovybės schema. J. Žemaitis buvo išrinktas vyriausiuoju ginkluotų pajėgų vadu ir laikinai ėjo BDPS prezidiumo pirmininko pareigas. Šias laišku buvo pasiūlyta užimti Tauragėje legaliai gyvenančiam Lietuvos kariuomenės pulkininkui Dominykui Steponaičiui. Atkurtam „minimalios sudėties BDPS prezidiumui“ taip pat priklausė prezidiumo sekretorius P. Bartkus, Vyriausiojo ginkluotų pajėgų štabo (VGPŠ) viršininkas J. Kimštas ir vietoje Politinio sektoriaus įkurtos Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila. J. Kimštas išvykdamas su užduotimi, Vyriausiosios vadovybės narius paliko prasidėjus 1948 m. žiemai. J. Šibaila apsigyveno Prisikėlimo apygardos štabo būstinėje Dambrauskų sodyboje Dvarninkuose.

Tomis pačiomis dienomis J. Žemaičio siunta (1948 m. pavasario ir vasario laikotarpio dokumentai su laiškais) pagaliau pasiekė Dainavos apygardos vadą, A. Ramanauską – įgaliotą Pietų Lietuvos srities atstovą. Jis skubiai išvyko pas J. Žemaitį, pakeliui su savim paimdamas Tauro apygardos vadą, mokytoją Aleksandrą Grybiną-Faustą ir įgaliotą Vakarų Lietuvos srities atstovą, buhalterį, Vietinės rinktinės karį savanorį Vytautą Gužą, tačiau apie jų kelionę papasakosime vėlesniuose tekstuose.

Šių metų rugsėjį startavęs projektas „Partizanų Lietuva“ yra būtent apie tai. Apie žmones, kurie pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, tuomet kai partizaninis karas buvo netekęs didelės dalies savo kovotojų, rėmėjai ištremti arba suvaryti į kolchozus, nenustojo tikėti laisve (jei ne sau, tai ateities kartoms). Jie siekė palikti laisvės kovų pasakojimą kaip teisėtą kovą už savo šalies nepriklausomybę.

Siekis pakartoti partizanų vadų kelionę į 1949 m. susitikimą nėra tik mėgėjiškas pasivaikščiojimas. Penketą metų trukę istoriniai Vyriausiosios vadovybės tyrimai šiandien leidžia kalbėti apie 26 istorinę vertę turinčias vietas, kuriose keliaudami į susitikimą lankėsi būsimieji 1949 m. signatarai. Tai stovyklos ir bunkeriai, ryšių punktai ir rėmėjų sodybos. Per jas ir daugelį kitų svarbių istorinių, archeologinių, mitologinių vietų nusidriekė „Partizanų Lietuvos“ daugiaetapis žygis. Prasidėjęs rugsėjo 15 d. jis kas antrą šeštadienį tęsis iki 2019 m. vasario 16 d.

Jei norite kartu saugoti laisvės kovų atmintį, sužinoti dar nežinomų ir negirdėtų pasakojimų apie partizanus, jų ryšininkus bei rėmėjus, visa širdimi dainuoti partizanų dainas – kviečiame jungtis prie mūsų. Keletas šimtų žygeivių iš visos Lietuvos aukštai iškeltomis vėliavomis ir galvomis jau įveikė du etapus Aukštaitijoje. Nerimauji, ar sugebėsi įveikti kelias dešimtis kilometrų? Mūsų jauniausieji žygeiviai 3 m., vyriausieji – 73 m. Trečiasis žygis Smilgiai (Panevėžio r.) – Alksniupiai (Radviliškio r.) vyks spalio 13 d. Šiam žygiui įprasminti parengtas ir išleistas leidinys „Keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą“. Daugiau apie žygį ir registracija į jį „Facebook“ paskyroje „Partizanų Lietuva“. Taip pat galima teirautis el. pašto adresu partizanu.lietuva@gmail.com.

Projektą organizuoja Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis, žygius kuruoja Pėsčiųjų žygių asociacija, Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos Šiaulių rinktinė ir žygeivių klubas „X kilometras“. Projektą globoja prezidentė Dalia Grybauskaitė. Projektą remia UAB „Mokas iT“, UAB „Manjana“, prof. dr. Algis Mickūnas ir geri diedukai (taip partizanai savo ūkinėse apyskaitose įvardindavo nežinomais norinčius likti rėmėjus).