Partizanų Lietuva: keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą (VII dalis)
Vi­sos ke­lio­nės tu­ri pra­džią ir pa­bai­gą, kaip ir vi­si pa­sa­ko­ji­mai. Še­šių pa­sa­ko­ji­mų cik­le kvie­tė­me skai­ty­to­jus ke­liau­ti par­ti­za­nų va­dų pra­min­tu ke­liu į 1949 m. va­sa­rį įvy­ku­sį par­ti­za­nų va­dų su­si­ti­ki­mą. Kvie­tė­me pa­žin­ti, su­pras­ti ir ža­vė­tis tais, ku­riuos į prie­kį ve­dė vie­nas vie­nin­te­lis tiks­las – lais­va de­mo­kra­ti­nė Lie­tu­va.

Paskutiniajame tekste pasidalinsime įžvalgomis ir mintimis kaip, kur ir kada, kokiomis aplinkybėmis įvyko garsiausias vadų susitikimas.

Žilvino Montvydo nuotr.

1949 m. vasarį įvykęs visos Lietuvos partizanų vadų susitikimas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įkūrimas, Susitikimo dalyvių – Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo narių – pasirašyta Deklaracija yra ypatingos reikšmės XX a. Lietuvos istorijos įvykis. Netrukus po Susitikimo atsišaukimai su Deklaracijos tekstu išplito visoje Lietuvoje. Atgimimo pradžioje svarbiausias partizaninio karo dokumentas vėl prisimintas, 1996 m. pirmą kartą publikuotas, o 1999 m. pripažintas Lietuvos Respublikos teisės aktu.

Derindamas su susitikimais ir pasitarimais, jo laikosi Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jo kelionės aprašyme rašoma: „Šių visų susitikimų metu vyko neoficialūs posėdžiai...“, „Prasidėjo neoficialūs posėdžiai, kurie užtruko dvi dienas. Tuose pasitarimuose dalyvavo...“.

Jau ne kartą viešose ir uždarose diskusijose keltas klausimas, kaip vadinti 1949 m. vasarį įvykusį svarbiausią partizanų vadų susitikimą. Išlikusiuose jo dokumentuose vartojamas posėdžių terminas. Derindamas su susitikimais ir pasitarimais, jo laikosi Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jo kelionės aprašyme rašoma: „Šių visų susitikimų metu vyko neoficialūs posėdžiai...“, „Prasidėjo neoficialūs posėdžiai, kurie užtruko dvi dienas. Tuose pasitarimuose dalyvavo...“. Vladas Mišeikis-Tarzanas ant istorinių nuotraukų, darytų kelionėje į susitikimą, rašė sąskrydis, plg.: „Pietų Sriti lydint į saskridi. 1949-II-4“. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje mini susitikimą. Jono Žemaičio-Vytauto tardymo protokoluose rašoma совещание, o A. Ramanausko – pasitarimas. Atkūrus Nepriklausomybę istorinėje literatūroje įsitvirtino naujas pavadinimas suvažiavimas, kuris teksto autorių keičiamas į neutralų ir kartu istorinį susitikimą. Tikėtina, kad partizanai suvažiavimo termino galėjo nevartoti sąmoningai, kadangi iš esmės tuo pačiu metu, vasario 15 d. Vilniuje prasidėjo Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) VI suvažiavimas, apie kurį, laisvės kovotojai, neabejotinai žinojo.

Būrių, rinktinių, apygardų vadų susitikimai buvo rengiami gana dažnai, tačiau 1949 m. vasario susitikimas į istoriją įrašytas didžiosiomis raidėmis – prie Vakarų ir Rytų Lietuvos atstovų prisijungė iš Pietų Lietuvos atvykę A. Ramanauskas ir Aleksandras Grybinas-Faustas. Įvykęs Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio pavadinimo pakeitimas bei Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ir jo Tarybos – aukščiausio tautos politinio organo – įkūrimas ženklina aukščiausią partizaninio karo metų pakilimą, tai aiškiai suprato partizanų vadai – susitikimo dalyviai ir laisvės kovotojai visoje Lietuvoje: „Po ilgų kovos metų, sudėjus daugybę aukų, pagaliau pasiektas visų kovojančių dalinių susivienijimas. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis visoje Lietuvoje!“ – 1949 m. balandį savo dienoraštyje rašė L. Baliukevičius.

Apie 1949 m. vasario susitikimo eigą, pradžią ir trukmę byloja jo metu įvykusių posėdžių protokolai, saugomi J. Žemaičio baudžiamojoje byloje ir su tam tikromis išlygomis – 2005 m. Miknių sodyboje Minaičiuose surasti Prisikėlimo apygardos vadovybės finansinės apskaitos dokumentai. Tardymo protokoluose pirmasis apie susitikimą, remdamasis namo grįžtančiais Pietų Lietuvos partizanų vadais, 1949 m. rugpjūčio 5 d. papasakojo palaužtas, netrukus po to saugumo agentu tapęs Kęstučio apygardos štabo viršininkas Robertas Gedvilas-Remigijus. Anot jo parodymų, Vanagas, Faustas ir Zigmas (vienas iš Kardo slapyvardžių) pasakojo kartu su Vyriausiosios partizanų vadovybės štabo nariais praleidę aštuonias dienas, parengę ir patvirtinę LLKS statutą, programą, parengę ir priėmę Deklaraciją bei kreipimąsi.

Antrasis šaltinis, kuriame kalbama apie susitikimą – 1950 m. birželio 14 d. palūžusios, netrukus po to saugumo agente tapusios ryšininkės Marytės Pranevičiūtės-Vaivos tardymo protokolas. Jame aprašyta, kaip vykdydama Danio (vienas iš Leonardo Vilhelmo Grigonio slapyvardžių) pavedimus, ryšininkė iš Bernočių į Jaugėlus (iš tiesų Daujočius) atlydėjo Pietų ir Vakarų Lietuvos atstovus, paskui kartu su Arūnu išėjo į Gudesius pasitikti J. Žemaičio ir jį su Valerijonu Daukša-Vėju taip pat atvedė į Jaugėlus.

Per 1952 m. birželio 18 d. tardymą apie susitikimą užsimena A. Ramanauską ir A. Grybiną saugojęs Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Jankauskas-Demonas. Jis nurodo, kad lydėjo vadus į LLKS pasitarimą, tačiau tikslių vietų pavadinimų nežino, nes jos jam buvusios svetimos. 1954 m. vasario 25 d. tardymo protokolo duomenimis, susitikime J. Jankauskas nedalyvavo, o kartu su Urbonu Dailide-Tauru buvo paliktas kaime netoli nuo Šaukoto, kur grįžtančių A. Ramanausko ir A. Grybino jie laukė apie tris savaites.

Toliau sekant įvykių chronologiją, 1953 m. vasarą parodymus davė J. Žemaitis. Jis tardomas daugelį kartų davė, tiesa, neretai prieštaringus parodymus apie susitikimo pradžią, trukmę ir eigą.

Paskutinis 1956 m. pabaigoje-1957 m. pradžioje, tai yra praėjus daugiau kaip septyneriems metams po istorinių įvykių, apie susitikimą tardomas pasakojo A. Ramanauskas. Antai ištrauka iš 1956 m. gruodžio 29 d. protokolo: „1949 m. vasario mėnesio pradžioje aš, „Faustas“ ir „Kardas“, keturių kilometrų atstume nuo Radviliškio susitikome su „Vytautu“, „Žadgaila“ ir „Užpaliu“. Einant į susitikimą aš „Taurą“ ir „Demoną“ palikau laukti mūsų toje gaujoje, kur mes buvome iki susitikimo su „Vytautu“, bet kas vadovavo tai gaujai aš dabar neprisimenu. Po to mes beveik visą naktį ėjome ir atėjome į „UŽPALIO“ bunkerį, kuris buvo vieno vienkiemio klėtyje, bet to vienkiemio šeimininko pavardės aš nežinau, o taip pat nežinau ir vietovės, kur buvo tas vienkiemis. Ten ir vyko pasitarimas kelias dienas. Pasitarime dalyvavo: laikinai einantis „BDPS“ prezidiumo pirmininko pareigas – „VYTAUTAS“, „Algimanto“, „Didžiosios Kovos“ ir „Vytauto“ apygardų atstovas – „MERAINIS“, „BDPS“ prezidiumo sekretorius – „Žadgaila“ ir aš, „Faustas“ ir „Kardas“.“.

Žodžiu, pasakojimais ir prisiminimais susitikimo eigą po Nepriklausomybės atkūrimo liudijo Prisikėlimo apygardos vado adjutantas Viktoras Šniuolis-Vytvytis, taip pat partizanų ryšininkė iš Minaičių Teresė Mikniūtė-Grigaliūnienė, jos jaunesnioji sesuo Julijona Mikniūtė-Petrėtienė, partizanų rėmėjai iš Balandiškio – Stanislava Sajutė-Kemzūrienė ir jos brolis Konstantinas Sajus.

Ankstesniame tekste vadų kelionę pabaigėme Radviliškio apylinkėse Daujočių kaime Kemeklio sodyboje, kur pirmą kartą susitiko būsimieji signatarai, tad susitikimo pradžia laikytina 1949 m. vasario 1 d. arba naktį iš vasario 1 į 2 d. ir iki vasario 20 arba 22 d. tęsėsi Pašušvio krašte, dviejose Prisikėlimo apygardos štabo būstinėse – Vandenyne ir Ramovėje. Remdamiesi tiesioginiais ir netiesioginiais duomenimis Vandenynas siejamas su Sajų sodyba Balandiškio kaime. Ramovė, kitaip vadinama Romuva, tapatinama su Miknių sodyba Minaičių kaime, kur partizanų vadai atkeliavo vasario 6 d. vakare. Neatmestina, kad abi šios būstinės susitikimo dalyvių ir juos saugojusių partizanų galėjo būti naudojamos vienu metu. Tokią prielaidą, jog Susitikimo dalyviai tuo pačiu metu dirbo keliose vietose – Minaičių Ramovėje ir Balandiškio Vandenyne – sutvirtino 1952 m. partizanų spaudoje paskelbtas Juozo Šibailos-Merainio straipsnis. Jame istorinių įvykių dalyvis ne tik pakiliai papasakojo apie 1949 m. vasario 16-osios šventę „lietuviškoj ramovėj“, bet nusakė ir Susitikimo darbo pobūdį: „Dirbom p a s i s k i r s t ę komisijomis. Bendruose posėdžiuose komisijų darbus sutikslinę, juos tvirtindavome“.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į išlikusias ūkines apyskaitas. 1949 m. vasario 24-ąją, tai yra diena anksčiau, nei Prisikėlimo apygardos štabo Ūkio skyrius atsiskaitė su Stanislovu Mikniumi – Ramovės šeimininku, kitaip Gailučiu (sumokėti 265 rubliai), buvo apmokėtos Vandenyno šeimininko išlaidos – 125 rubliai „už išlaikymą“. Vandenyno ir Ramovės šeimininkams Prisikėlimo apygardos vadovybės apmokėtos išlaikymo išlaidos rodo, jog 1949 m. vasarį apygardos štabo nariams ir susitikimo dalyviams prieglobstį suteikė dviejų sodybų, kuriose buvo įrengtos štabo būstinės, šeimininkai. Palyginimui, apie 1949–1950 m. Prisikėlimo apygardos vadovybės dokumentai fiksuoja Romuvos ir Būstinės pavadinimus (pastaroji įrengta 1949 m. gegužę), taigi dviejų būstinių modeliu Prisikėlimo apygardos vadovybė rėmėsi ir susitikimo metu, ir jam pasibaigus. Dvigubai didesnė Ramovės išlaidų suma gali būti siejama su didesniu partizanų, arba didesniu jų čia praleistų dienų skaičiumi.

Visos kelionės metu partizanų vadai laikėsi ypatingos konspiracijos. Jos nebuvo atsisakyta ir susitikus, todėl nenuostabu, kad tiksli kelias savaites vykusių pasitarimų istorinė rekonstrukcija išlieka sudėtinga, esant galimybėms ir naujiems duomenims turi būti tikslinama. Nelieka abejonių tik dėl jų svarbos, kurių reikšmę patvirtina išlikęs vasario 11–17 d. posėdžio protokolas. Aktyvios diskusijos primena tikrų tikriausią darbą vardan laisvos demokratinės Lietuvos, vardan mūsų – tų, kurie turime teisę gyventi laisvoje šalyje. Būtent šiame posėdžių protokole buvo pabrėžta, kad „tauta šį kančios laiką per LLKS turi paversti savo didybės amžiumi“.

1949 m. vasario 16 d. paskelbta Deklaracija sujungė 1918-ųjų Lietuvą su miškuose laisvę vis dar saugančiais laisvės kovotojais. O kartu ir nutiesė tiltą į 1990-uosius. 1950 m. pogrindžio spaudoje pasirodė tekstas pavadinimu „Dvi Vasario 16-tosios“, kuriame Kęstučio apygardos partizanas Miškinis į skaitytojus kreipėsi tokiais žodžiais: „Broliai ir sesės! 1918 ir 1949 metų vasario 16-tosios – tai dvi brangios ir labai reikšmingos mūsų tautai datos. Tai mūsų praeitis ir dabartis, tai mūsų kelio į ateitį rodyklės! Mūsų tautos garbinga praeitis buvo 1918 m. nepriklausomybės atgavimo akstinu, nes toji praeitis gaivališka jėga stūmė tautą į atkaklią kovą už savo laisvę, ta pati praeitis gaivina, ugdo ir neleidžia nusiminti mus ir šiandien. Ta pati mūsų tautos garbinga praeitis sujungė mus ir 1949 m. į vieningą LLKS, nes tik vienybėje ir vienos vadovybės vadovaujama lietuvių tauta teatgavo laisvę praeity, tik vienybėje ir suglaudę gretas, per aukas ir pasišventimą atgausime mes laisvę ir ateity. Mūsų tautos kova dėl laisvės, jos kruvinos aukos nebuvo ir nebus veltui! Tik vienybėje, drąsos ir pasitikėjimo savo vyr. vadovybe!“

Tad siekis pakartoti partizanų vadų kelionę į 1949 m. susitikimą nebuvo tik mėgėjiškas pasivaikščiojimas. Penketą metų trukę istoriniai Vyriausiosios vadovybės tyrimai šiandien leidžia kalbėti apie 26 istorinę vertę turinčias vietas, kuriose keliaudami į susitikimą lankėsi būsimieji 1949 m. signatarai. Tai stovyklos ir bunkeriai, ryšių punktai ir rėmėjų sodybos. Per jas ir daugelį kitų svarbių istorinių, archeologinių, mitologinių vietų nusidriekė „Partizanų Lietuvos“ daugiaetapis žygis. Prasidėjęs rugsėjo 15 d. jis tęsėsi kas antrą šeštadienį ir jau visai netrukus bus baigtas.

Jei norite kartu saugoti laisvės kovų atmintį, sužinoti dar nežinomų ir negirdėtų pasakojimų apie partizanus, jų ryšininkus bei rėmėjus, visa širdimi dainuoti partizanų dainas – kviečiame jungtis prie mūsų. Jau daugiau nei keli tūkstančiai žygeivių iš visos Lietuvos įveikė 11 žygio etapų, liko tik vienas. Nerimauji, ar sugebėsi įveikti kelias dešimtis kilometrų? Mūsų jauniausiajai žygeivei 3 m., vyriausiajam – 76 m. Paskutinysis šventinis žygis vyks vasario 16 d. Minaičių – Paberžių – Balandiškio (Radviliškio r.) apylinkėse.

Daugiau apie žygį ir registracija Facebook paskyroje „Partizanų Lietuva“. Taip pat galima teirautis el. pašto adresu partizanu.lietuva@gmail.com.

Projektą organizuoja Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis, žygius kuruoja Pėsčiųjų žygių asociacija, Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos Šiaulių rinktinė ir žygeivių klubas „X kilometras“. Projektą globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Projektą remia UAB „Mokas iT“, UAB „Manjana“, prof. dr. Algis Mickūnas, pavieniai žmonės ir geri diedukai (taip partizanai savo ūkinėse apyskaitose įvardindavo nežinomais norinčius likti rėmėjus). Projekto bičiuliai Lietuvos kariuomenė, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos policija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, leidykla „Versmė“.