Partizanų Lietuva: keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą (VI dalis)
Tę­sia­me par­ti­za­nų va­dų ke­lio­nės į 1949 m. va­sa­rį įvy­ku­sį Su­si­ti­ki­mą pa­sa­ko­ji­mą ir jau vi­sai pri­ar­tė­ja­me prie is­to­ri­nio įvy­kio, ku­ris kiek­vie­nam sa­vo ša­lies is­to­ri­ją ger­bian­čiam, o pro­tė­vių žy­giuo­se įkvė­pi­mo ieš­kan­čiam ga­li bū­ti at­ra­mos taš­kas.

Praėjusiame tekste kelionę baigėme Tytuvėnų apylinkėse, kur Pietų Lietuvos atstovai kartu su Vakarų Lietuvos srities štabo viršininku Vytautu Gužu buvo priimti erdvioje Pumpurų miško žeminėje. Kelionėje vadus toliau lydėjo patikima ir jau daugiau nei savaitė kartu su vadais praleidusi ryšininkė Joana Dijokaitė-Žara. Vertingi J. Dijokaitės prisiminimai apie kelionės sąlygas, tačiau bendrai įsivaizdavimą papildo ir tokios detalės kaip gamtos reiškiniai. Antai žinoma, kad sausio 14–16 d. švietė pilnatis, keliavimo sąlygos, matyt, buvo sudėtingos. Į oro sąlygas, mėnulio fazes ar kitus gamtos reiškinius partizanai ne kartą buvo atkreipę dėmesį ne tik savo asmeniniuose dokumentuose (dienoraščiuose, laiškuose), bet tai atsispindėdavo ir oficialiuose raštuose.

Vargu ar kada bus galima atsekti tikslią vadų kelionę, kiekvieną jų aplankytą bunkerį ar rėmėjų sodybą, tačiau šiandien žinoma, kad po ilgos, dar rudenį prasidėjusio Pietų Lietuvos vadų kelionės, jie vėl buvo pastebėti Spičių viensiedyje Salomis vadinamoje kaimo dalyje, prie Polekėlės (dab. Radviliškio r.). Čia buvo Prisikėlimo apygardos Varpo rinktinė Patrankos rajono vado Leono Caporkaus-Donelaičio bei šio rajono štabo Organizacinio skyriaus viršininko Alberto Pumpučio-Galijoto veikimo rajonas. Patekusi į jų erdvę, Dijokaitė lydimus vadus pavedė Prisikėlimo apygardos partizanų globai ir traukiniu, matyt, iš Čiutelių geležinkelio stoties sugrįžo į Viduklę.

Šiuos partizanų vadų atkartos tyrimus teksto autoriai po mažą kruopelytę, važiuodami iš kaimo į kaimą, eidami iš vienos bylos į kitą, pasakojimą rinko dar 2013 m. Tuomet vis dar buvo gyvų liudininkų ir su jų pagalba bei padidintu atidumu ir kritiškumu, buvo galima nustatyti vietas, rėmėjus, kurie leido priartėti prie Susitikimo išvakarių pasakojimo pilnumo. 1949 m. sausį A. Pumputis Spičiuose, pas Alfonsą Čiapą-Mažiuką (jo namuose veikė ryšių punktas, parolis „Žiedas – Žydi“) mėnesiui apgyvendino Prisikėlimo apygardos vadovybės ryšininkę Veroniką Radzevičiūtę. Nors visiškai menka užuomina, tačiau tardoma ji papasakojo, kad A. Čiapo namuose du kartus matė J. Dijokaitę, kurią vadino Žara, su ja buvo šeši partizanai. Jų tarpe ryšininkė pažino A. Pumputį ir L. Caporkų, kuris buvo vedęs V. Radzevičiūtės seserį Aleksandrą. Vėliau akistatoje J. Dijokaitė išsigynė V. Radzevičiūtės nepažįstanti, o po Nepriklausomybės atkūrimo džiaugėsi, kad V. Radzevičiūtė nenumanė tikrojo jos apsilankymo tikslo ir prisiminė partizanų vadų vakarienę, kurios metu A. Pumputis kėlė stiklinę naminės degtinės į svečių sveikatą, o vadai sugėdindami A. Pumputį gerti atsisakė.

A. Čiapas tardomas pasakojo tą patį – su J. Dijokaite jo namuose svečiavosi A. Pumputis, L. Caporkus ir keturi nepažįstami partizanai. Svečiai vaišinosi kaimyno, ryšininko Broniaus Toleikio-Bičiulio atneštu alumi, vėliau su juo ir išėjo. Dėmesį atkreipia tai, jog du skirtingu metu tardomi kaltinamieji (1950 m. vasarį V. Radzevičiūtė ir tų pačių metų kovą – A. Čiapas) J. Dijokaitės ir partizanų vadų apsilankymą datuoja 1949 m. vasariu bei mini keturis nepažįstamus partizanus, vietoje penkių. Kyla klausimas, į kurį sunku šiandien atsakyti, kur tuo metu buvo V. Gužas.

Žygio akimirka. Žilvino Montvydo nuotrauka

Su J. Dijokaitės kelionės pabaiga sutampantys įvykiai Spičiuose liudija, jog partizanų vadus kelionės pabaigoje, matyt ir Susitikimo dienomis, saugojo L. Caporkaus partizanai. 1948 m. pabaigoje – 1949 m. pradžioje trylikos L. Caporkaus partizanų būrys laikėsi Šiaulėnų ir Grinkiškio valsčių miškeliuose, taip pat Mūrų miške į vakarus ir Mumšilyje – į rytus nuo Šiaulėnų. Spičiai, Gudesiai ir aplinkiniai kaimai pateko į L. Caporkaus vadovaujamos Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Gedimino rajono teritoriją.

Bebaigiančius kelionę į Susitikimą Pietų ir Vakarų partizanų vadus Bernočių kaime Petro Vaitiekūno sodyboje Leonardo Vilhelmo Grigonio pavedimu sutiko iš Radviliškio atėjusi ryšininkė Marytė Pranevičiūtė-Vaiva. Žemės ūkio akademijos III kurso studentė buvo kilusi iš Pušiniškių, užaugusi Dvarninkuose, gerai žinojo apylinkę. Susitikimo vieta nuo Bernočių buvo už maždaug penkių kilometrų, kuriuos M. Pranevičiūtės vedami partizanai tiesiausiu keliu per naktį įveikė. Dieną pailsėjusi, pavakariais M. Pranevičiūtė, vedama Lauryno Mingėlo-Džiugo, išėjo į Gudesius pas ryšininką Petrą Tomkų. Netrukus čia iš Einoraičių, lydimas Valerijono Daukšos-Vėjo, galbūt pakeliui sustodamas, atėjo Jonas Žemaitis-Vytautas. M. Pranevičiūtės žodžiais, nuo Gudesių sirgdamas J. Žemaitis ėjo lėtai, todėl L. Mingėlui pasiūlius, pakeliui visi užsuko į netoli nuo Nirtaičių, tarp pelkių įsikūrusią Štankelio sodybą. Dieną pailsėję, kelionę partizanai 1949 m. vasario 1-ąją arba naktį iš vasario 1-osios į 2-ąją baigė Kemeklio sodyboje Jaugėlų kaime, kur jų laukė visi kiti Susitikimo dalyviai. Toks J. Žemaičio atvykimas į Susitikimą su Pietų Lietuvos vadų atstovais įsitvirtinęs istorinėje literatūroje, tačiau lauko tyrimų metu labai greitai tapo aišku, kad Kemeklis Jaugėluose niekada negyvenęs. Tad kur buvo istorinė vieta, kurioje J. Žemaitis net „6 valandas tardė svečius“?

Remiantis Žemės valdymo departamento fonde saugomais Radviliškio ir Šiaulėnų valsčių žemės planais bei vietos gyventojų liudijimais, Kazimiero Kemeklio sodybos vieta lokalizuota už 2,5 km į šiaurę nuo Jaugėlų, buvusiame Daujočių kaime, pakelyje iš Dvarninkų į Radviliškį. Tai būta didelės sodybos (dvarelio), kurios šeimininkas valdė 20 ha žemės, o Emilija Kemeklienė – žmona ar brolienė – dar beveik 39 ha. K. Kemeklis rėmė partizanus, po gyvenamu namu buvo bunkeris. Remiantis Onos Martinaitytės-Šaukštelienės iš Kaneivaičių pasakojimais, atrodo jau 1949-ųjų vasarą K. Kemeklis buvo nušautas partizanų tykojusio stribo Kutuko, kuris už tai gavo piniginį atlygį.

Netoliese gyvenusiai partizanų rėmėjai Onai Sirusienei iš atminties iškilo šie su K. Kemekliu ir jo gyvenamąja vieta susiję prisiminimai:

– Ar Jums girdėta, kur gyveno Kemeklis?

– Kaip čia dabar, už... ant Radviliškia Kemeklis (...).

Per pelkes, vadindavos, kelias, tai va tenai. Kemeklis, dar kas ten gyvena (...). A! Tai pirma buvo klampynė, dabar tai keliai geriausia padaryti, va šitai, o taip tai Pelkėm ir vadindavo tą kelią. Va, Pelkės, va šitai. Klampynė tokia, va, šunkelis toks būdava, va, bet jau nuo mūsų, nuo Dvarninkų po tiesumais murkdydavos ten, ar pėsti kad eidavom. Tai ten (...).

A! Tai dabar aš galvoju, palauk, Kemeklis – nu tai ten buva bunkerys. | Rodos, kad pas Kemeklį. Viens, tai žinau, kad tenai buva. Kada kolūkis buva jau, ir daugiau ten tą... tas... ar jį nušovė, ar jis į mišką išėjęs buva. Man rodos, kad Kemeklis pavardė, matai, nuo mūsų, ten nuo Sirusa [Dvarninkų kaimo gyventojo-ryšininko – Aut.] ne per daug toli, biškį toliau. Ir daugiau. Jau kolūkis susitvėręs buva, ir pavarė padvadas – tą turtą parvežt. Tai man atroda, kad Kemeklis, buva. Mano sesuo [Elena Dambrauskienė – Aut.] važiavo, skaitas, arklius sukinkė ir liepė šiaudus, bulves... tai daugiau sesuo parvažiavus (o jau švogerys [Antanas Dambrauskas – Aut.] mūsų buvo paimts [areštuotas 1949 m. – Aut.], va šitai, jau kai tas sakė, jau krikštą buvom gaven) nu ir parvažiavo, aš sesers klausinėju. „Gi, sako, ir taip pat – bunkerys buvęs, saka, kaip pas mumį“ [Prisikėlimo apygardos štabo būstinė – Aut.]. Aha. Bet išgriauta, išdraskyta va šita, rusų (...).

Pabrėžtina, kad lokalizuota visos Lietuvos partizanų vadų susitikimo vieta pas Daujočių ūkininką K. Kemeklį jungia Vyriausiosios vadovybės kūrimo ir 1949 m. Susitikimo pasakojimus: Kaneivaičiuose, po Juozo Martinaičio gyvenamuoju namu įrengtą trečiąjį Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį – Vyriausiosios vadovybės būstinę, kur Susitikimo išvakarėse gyveno Juozas Šibaila-Diedukas, V. Daukša ir Juozas Martinaitis-Jurginas, nuo K. Kemeklio sodybos skyrė vos kilometras! Tad svarbiausios partizaninio karo istorijos vietos 1948 m. liepą – 1949 m. sausį išsidėstė Šiaulių-Radviliškio apylinkėse, maždaug 12 km ruože. Vakaruose, Einoraičių kaime, būta J. Žemaičio ir Petro Bartkaus-Žadgailos būstinės. Dvarninkuose iki 1948 m. rudens kartu su J. Šibaila telkėsi Prisikėlimo apygardos vadovybės nariai.

Būstinė Kaneivaičiuose buvo atsarginė arba, galbūt, paskirta Pietų Lietuvos srities atstovams, kurių kelionė pas Vyriausiosios vadovybės narius užtruko iki pat 1949 m. sausio pabaigos. Ryšių įgaliotinės Eleonoros Grigalavičiūtės sulaikymas ir po jo sekę 1948 m. gruodžio – 1949 m. sausio įvykiai partizanus privertė keisti planus, laikytis padidinto atsargumo. Tai gali padėti atsakyti į klausimą, kodėl J. Žemaitis iš Einoraičių į Susitikimo vietą Daujočiuose keliavo aplinkui, iš pietų pusės lenkdamas Dvarninkus. Dėl tos pačios priežasties – siekiant užtikrinti partizanų vadų saugumą – matyt, buvo nuspręsta Susitikimą iš Daujočių perkelti tolyn, į naująsias Prisikėlimo apygardos štabo būstines Pašušvio apylinkėse, kur aštuoni vadai surengė istorijon aukso raidėmis įrašytus pasitarimus, priėmė svarbiausius partizaninio karo dokumentus ir tvirtai pareiškė, kad Lietuvos laisvė bei nepriklausomybė yra pagrindinis ir vienintelis jų tikslas.

Žygio akimirka. Žilvino Montvydo nuotrauka

Siekis pakartoti partizanų vadų kelionę į 1949 m. susitikimą nėra tik mėgėjiškas pasivaikščiojimas. Penketą metų trukę istoriniai Vyriausiosios vadovybės tyrimai šiandien leidžia kalbėti apie 26 istorinę vertę turinčias vietas, kuriose keliaudami į susitikimą lankėsi būsimieji 1949 m. signatarai. Tai stovyklos ir bunkeriai, ryšių punktai ir rėmėjų sodybos. Per jas ir daugelį kitų svarbių istorinių, archeologinių, mitologinių vietų nusidriekė „Partizanų Lietuvos“ daugiaetapis žygis. Prasidėjęs rugsėjo 15 d. jis kas antrą šeštadienį tęsis iki 2019 m. vasario 16 d.

Jei norite kartu saugoti laisvės kovų atmintį, sužinoti dar nežinomų ir negirdėtų pasakojimų apie partizanus, jų ryšininkus bei rėmėjus, visa širdimi dainuoti partizanų dainas – kviečiame jungtis prie mūsų. Jau daugiau nei keli tūkstančiai žygeivių iš visos Lietuvos įveikė 10 žygio etapų, liko paskutinieji du. Nerimauji, ar sugebėsi įveikti kelias dešimtis kilometrų? Mūsų jauniausiajai žygeivei 3 m., vyriausiajam – 76 m. Vienuoliktasis žygis Šiaulėnai/Acokavai – Radviliškis vyks vasario 2 d.

Daugiau apie žygį ir registracija Facebook paskyroje „Partizanų Lietuva“. Taip pat galima teirautis el. pašto adresu partizanu.lietuva@gmail.com.

Projektą organizuoja Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis, žygius kuruoja Pėsčiųjų žygių asociacija, Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos Šiaulių rinktinė ir žygeivių klubas „X kilometras“. Projektą globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Projektą remia UAB „Mokas iT“, UAB „Manjana“, prof. dr. Algis Mickūnas, pavieniai žmonės ir geri diedukai (taip partizanai savo ūkinėse apyskaitose įvardindavo nežinomais norinčius likti rėmėjus). Projekto bičiuliai Lietuvos kariuomenė, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos policija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Radviliškio rajonų savivaldybės, leidykla „Versmė“.