Partizanų Lietuva: keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą (III dalis)
Pir­ma­sis žie­mos snie­gas su­tei­kia ne­ma­žai džiaugs­mo vai­kams ir gro­žio akims, kai į vi­są tai žvel­gi pro šil­tų na­mų lan­gus. Į žie­mą vi­sai ki­taip žvel­gė mū­sų lais­vės ko­vo­to­jai: šal­tis, iš­au­gęs pa­vo­jus dėl pa­lik­tų pėd­sa­kų, su­dė­tin­gos są­ly­gos ap­si­rū­pin­ti mais­tu. Jau 1945 m. spa­lio 9 d. LLA Že­mai­čių le­gio­no va­das Jo­nas Se­maš­ka-Lie­pa iš­lei­do nu­ro­dy­mą dėl pa­si­ruo­ši­mo žie­mo­ji­mui. Ja­me ra­šo­ma, kad šta­bas tu­ri įsi­reng­ti slėp­tu­ves pas ma­ža­že­mius vals­tie­čius, kuo­pos-bū­riai – pas ma­žai įtar­ti­nus vals­tie­čius. No­rin­tys gy­ven­ti miš­ke, tu­ri įsi­reng­ti ge­rai už­mas­kuo­tą ap­šil­do­mą bun­ke­rį ir iš anks­to pa­si­rū­pin­ti mais­to pro­duk­tais. Pa­na­šaus tu­ri­nio įsa­ky­mai bu­vo lei­džia­mi ir ki­to­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se vi­su par­ti­za­ni­nio ka­ro lai­ko­tar­piu. Ir vi­sa tai tam, kad kuo ma­žiau bū­tų ju­dė­ji­mo lais­vės ko­vo­to­jams ne­pa­lan­kiu me­tų lai­ku.

Dažniausiai tokie nurodymai buvo vykdomi imantis papildomų atsargumo priemonių, tačiau visai ką kitą regime žvelgdami į partizanų vadų kelionę, prasidėjusią 1948 m. rudenį ir pasibaigusią 1949 m. balandį. Pati svarbiausia ir reikšmingiausia partizaninio karo kelionė vyko lygiai prieš 70 metų. Anuomet vadų pramintais keliais norisi keliauti ir šiandien, tokiu būdu saugant mūsų istorinę atmintį.

Jau ankstesniuose tekstuose rašėme apie Juozo Šibailos-Dieduko ir Jono Kimšto-Žalgirio atvykimą į Dukto apylinkes pas tuo metu partizanavusį Joną Žemaitį-Vytautą. Rašėme jau ir apie Adolfo Ramanausko-Vanago išvykimą į Vyriausiosios partizanų vadovybės pasitarimą. Šiuo tekstu tęsiame istorinę kelionę Tauro apygardos ribose, iš Geležinio Vilko rinktinės patenkame į Žalgirio rinktinės erdvę, kur kviečiame stabtelėti ties Ardzijauskų kaimu, sunykusia partizanų rėmėjų Petro ir Adelės Laurinaičių sodyba. Šioje šeimoje augo būsimieji rėmėjai ir ryšininkai Marcelė, slapyvardžiu Saulutė, Justinas ir Anelė. Matyt, nuo 1947 m. vasaros iki 1949 m. pavasario, kada Laurinaičiai buvo areštuoti ar priversti pasitraukti iš namų, visi Tauro apygardos vadai – Antanas Baltūsis-Žvejys, Jonas Aleščikas-Rymantas, Aleksandras Grybinas-Faustas ir Viktoras Vitkauskas-Saidokas – šiuose namuose rengdavo susitikimus, gaudavo ir siųsdavo laiškus rinktinių vadams, Dainavos apygardos vadovybei.

Iš to meto, kai ėjo Tauro apygardos štabo Ryšių poskyrio viršininko pareigas (iki 1948 m. balandžio 4 d.), Laurinaičių namus žinojo ir lankė Juozas Baltrušaitis-Tigras, į istorinį susitikimą lydėjęs A. Ramanauską. 1948 m. žiemą netoli Laurinaičių sodybos, 1–1,5 km atstumu, būta ir Žalgirio rinktinės vado būstinės, kurioje A. Ramanauskas susitiko su jos šeimininku V. Vitkausku, rinktinės štabo Organizacinio skyriaus viršininku Feliksu Žindžiumi-Tigru ir Tauro apygardos vadu A. Grybinu. Kur tiksliai būta šio bunkerio, kol kas nėra žinoma. Žalgirio rinktinės vado būstinė A. Ramanausko susitikimui su A. Grybinu galėjo būti pasirinkta neatsitiktinai. Naujasis Tauro apygardos vadas savo pareigas buvo perėmęs gana neseniai, nes tik prieš keletą mėnesių buvo žuvęs J. Aleščikas, ankstesnis apygardos vadas. Tikėtina, kad A. Grybinas savo štabo dar nebuvo galutinai suformavęs ir rėmėsi Žalgirio rinktinės vadovybe.

Gedimino Petrausko nuotrauka

Žinoma, kad A. Ramanauskas ir A. Grybinas Žalgirio rinktinės būstinėje gruodžio pirmoje pusėje praleidžia apie 10 dienų. Apsistojimą V. Vitkausko bunkeryje sustiprina atrodytų menka, bet reikšminga pastaba 1957 m. A. Ramanausko tardymo protokole. Paklaustas apie partizanų archyve saugomą komunistinio veikėjo bylą, tardomasis atsakė: „Tokių bylų vedimą praktikavo Tauro apygardoje. Aš vykdamas pas Vytautą [Joną Žemaitį] 1948 m. buvau apsistojęs pas Tauro apygardos vadeivą Saidoką [V. Vitkauską]. Saidokas tada mane supažindino su jo vedama dokumentacija. Šalia kitų dokumentų, aš pastebėjau ir šią bylą ir paprašiau pas Saidoką, kad jis duotų vieną pavyzdį man susipažinimui. Šį pavyzdį aš rodžiau Vytautui, kad sužinoti jo nuomonę“.

Artėjant 1948 m. Kalėdoms kelionė buvo tęsiama, A. Ramanauskas ir A. Grybinas lydimi adjutanto Prano Runo-Algirdo pasibeldė į Viktoro Naubūraičio, dažnai vadinamo tiesiog Naubūru namus Pajotinio kaime. Brolis Pranas, slapyvardžiu Tarzanas, partizanavo, tad laisvės kovotojai į šią sodybą dažnai užsukdavo; be to, 1948 m. rudenį – 1949 m. pavasarį čia vedė ryšių grandinė iš Kęstučio apygardos. Pas V. Naubūraitį prie Pietų Lietuvos partizanų vadų kelionei į Žemaitiją prisijungė iš šių apylinkių kilę ir, matyt, čia žiemoti ketinę Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo pareigūnai: Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Jankauskas-Demonas ir Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė.

Iš Naubūraičio partizanai patraukė pas Jurgį Būdininką, gyvenusį netoliese Mozūriškių kaime. Tai dar vienas vyresnio amžiaus vietos partizanų rėmėjas. J. Būdininko namuose kovotojai pabuvo parą, gal ilgiau. Čia jų iš kitapus Nemuno, Naubariškų ar Jakaičių kaimo į šiaurę nuo Skirsnemunės, atėjo Vytautas Pažereckas. Vėliau saugumo tardomas J. Jankauskas minėjo slapyvardį Liūtas, nors istorinėje literatūroje V. Pažereckas žinomas kaip ryšininkas Skautas arba Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas Mindaugas – į jų gretas įstojo 1949 m. pavasarį. Iš Mozūriškių keliautojai išėjo į Pakalniškius prie Gelgaudiškio, užsuko pas Joną Sabą ar Juozą Bakševičių. Kalėdų išvakarėse keltininkas Jonas Mencas ledų sangrūda juos pervedė į dešinįjį Nemuno krantą, kur pateko į nepažįstamą Žemaitijos partizanų erdvę. Tačiau kaip Pietų Lietuvos atstovų kelionė tęsėsi 1948–1949 m. sandūroje, aprašysime kituose savo tekstuose.

Siekis pakartoti partizanų vadų kelionę į 1949 m. susitikimą nėra tik mėgėjiškas pasivaikščiojimas. Penketą metų trukę istoriniai Vyriausiosios vadovybės tyrimai šiandien leidžia kalbėti apie 26 istorinę vertę turinčias vietas, kuriose keliaudami į susitikimą lankėsi būsimieji 1949 m. signatarai. Tai stovyklos ir bunkeriai, ryšių punktai ir rėmėjų sodybos. Per jas ir daugelį kitų svarbių istorinių, archeologinių, mitologinių vietų nusidriekė „Partizanų Lietuvos“ daugiaetapis žygis. Prasidėjęs rugsėjo 15 d. jis kas antrą šeštadienį tęsis iki 2019 m. vasario 16 d.

Gedimino Petrausko nuotrauka

Jei norite kartu saugoti laisvės kovų atmintį, sužinoti dar nežinomų ir negirdėtų pasakojimų apie partizanus, jų ryšininkus bei rėmėjus, visa širdimi dainuoti partizanų dainas – kviečiame jungtis prie mūsų. Net tūkstantis žygeivių iš visos Lietuvos aukštai iškeltomis vėliavomis ir galvomis jau įveikė pusę kelio, 6 žygio etapus Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Nerimauji, ar sugebėsi įveikti kelias dešimtis kilometrų? Mūsų jauniausiems žygeiviams 3 m., vyriausiajam – 76 m. Septintasis žygis Lukšiai – Gelgaudiškis (Šakių r.) vyks gruodžio 8 d. Visam 12 etapų žygiui įprasminti parengtas ir išleistas leidinys „Keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą“.

Po žygio projektas „Partizanų Lietuva“ kviečia į Gelgaudiškio kultūros centrą, kuriame skambės Jono Sakalausko ir styginių kvarteto „Bass arco“ muzikinė programa „Kilo jie sakalais“. Renginys nemokamas.

Daugiau apie kultūrinį renginį, žygį ir registracija į jį – Facebook paskyroje „Partizanų Lietuva“. Taip pat galima teirautis el. pašto adresu partizanu.lietuva@gmail.com.

Projektą organizuoja Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis, žygius kuruoja Pėsčiųjų žygių asociacija, Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos Šiaulių rinktinė ir žygeivių klubas „X kilometras“. Projektą globoja prezidentė Dalia Grybauskaitė. Projektą remia UAB „Mokas iT“, UAB „Manjana“, prof. dr. Algis Mickūnas ir geri diedukai (taip partizanai savo ūkinėse apyskaitose įvardindavo nežinomais norinčius likti rėmėjus). Projekto bičiuliai Lietuvos kariuomenė, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos policija, Šakių rajono savivaldybė ir leidykla „Versmė“.