Partizanų Lietuva: keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą (II dalis)
Par­ti­za­nų Lie­tu­va, o tiks­liau žy­gei­viai ke­liau­da­mi par­ti­za­nų va­dų žy­gi­ke­liais, tę­sia ke­lio­nę. Aukš­tai­ti­jos at­sto­vai Juo­zas Ši­bai­la-Me­rai­nis ir Jo­nas Kimš­tas-Žal­gi­ris jau Duk­to apy­lin­kė­se bū­si­mo Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio Pir­mi­nin­ko Jo­no Že­mai­čio ži­nio­je. Ne­tru­kus, lap­kri­čio vi­du­ry­je pra­si­dės Bend­ro de­mo­kra­ti­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo są­jū­džio po­sė­dis, ryš­ki ir ženk­li įžan­ga į 1949 m. va­sa­rio mė­ne­sį įvy­ku­sį par­ti­za­nų va­dų su­si­ti­ki­mą.

1948 m. spalio 20 d., taigi tuo pačiu metu, kai organizacinius klausimus sprendė Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų atstovai Radviliškio apylinkėse, už daugiau nei 100 kilometrų posėdžiaujantys Tauro ir Dainavos apygardų vadai apsisprendė sudaryti bendrą Pietų Lietuvos partizanų srities vadovybę ir įgalioti posėdyje nedalyvaujantį Adolfą Ramanauską-Vanagą atstovauti Pietų Lietuvos sričiai Vyriausiojoje Lietuvos partizanų vadovybėje. Iš šio susitikimo su naujausiomis žiniomis į Kalesninkų miške buvusį bunkerį atvyko Dzūkų rinktinės vadas Sergijus Staniškis-Litas. Dainavos apygardos vado adjutantas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas Šarūno rinktinę vizituojančiam A. Ramanauskui pasiuntė, jo paties žodžiais, ekstra laišką. Lapkričio 10 d. sugrįžęs į Kalesninkų miške buvusią vadavietę, A. Ramanauskas surado Dainavos apygardos štabą pagaliau pasiekusią J. Žemaičio siuntą (1948 m. pavasario ir vasaros laikotarpio dokumentai su laiškais), kurioje atsispindėjo Šiaurės rytų bei Vakarų Lietuvoje atliktas partizanų vadovybės kūrimo darbas. Neatidėliojant buvo surengtas posėdis, kurio metu A. Ramanauskas savo pareigas pavedė tuomet Šarūno rinktinės vado pareigas ėjusiam Benediktui Labenskui-Kariūnui, o pats po keleto dienų nieko nelaukdamas išvyko.

1956 m. gruodžio 28 d. tardytojai taip užrašė A. Ramanausko lietuvių kalba duotus parodymus šiuo klausimu:

„1948 m. rudenį aš, būdamas tuo laiku Dainavos partizanų apygardos vadas, inspektavau įeinančius į tą apygardą partizanų junginius ir į savo pastovią vietą grįžau 1948 m. spalio mėn. <...>. Grįžtant pas save pakelyje prie Nemuno sutiko mane Vyturys ir pranešė man, kad aš greičiau grįžčiau, nes man reikės eiti į Žemaitiją. Kada aš grįžau į vadavietės bunkerį, <...> ten gautame, laike mano nebuvimo, pašte aš radau Lito [Sergijaus Staniškio] man atsiųstą Lito su naujai išrinktu Tauro apygardos vadu Faustu pasitarimo protokolo nuorašą <...>. Tuo protokolu aš ir buvau įgaliotas laikinai pildyti Pietų srities vado pareigas ir tuo pačiu laiku man buvo siūloma nedelsiant eiti į Žemaitiją ir susitikti su t e n esančiais Vakarų ir Rytų Lietuvos sričių vadais. Prie to protokolo buvo prijungta keletas laiškų, kuriuos gavo Tauro apygardos vadovybė iš Vytauto <...>.

Gavęs tuos dokumentus aš nuvykau pas Litą, kad pasikeisti [pasikeisčiau] su juo nuomonėmis <...>. Litas davė man suprasti, kad jis pats norėjo užimti Pietų srities vado postą ir pasakė, kad jis buvo prieš mano kandidatūrą, bet Faustas nenorėjo sutikti su Lito paskyrimu ir nutarė įpareigoti mane laikinai eiti Pietų srities vado pareigas. Aš pasiūliau Litui, kad jis eitų į Žemaitiją vietoje manęs, bet jis atsisakė, pasiremdamas blogu[a] sveikatos stoviu [būkle] ir pareiškė, kad jis skaito [mano], kad ten turiu eiti aš <...>.

Įspūdžiai iš susitikimo su S. Staniškiu, kuris tuo metu gyveno Punios šile buvusiame bunkeryje, pasiekia ir iš A. Ramanausko rašytos ataskaitos sugrįžus po susitikimo:

Žygio akimirka / Ievos Stachovaitės nuotrauka

„1948 m. lapkričio mėn. 14 d. Dainavos apygardos vadas Vanagas buvo jau Dzūkų rinktinės Punios kunigaikščio Margio tėvūnijos vado vadavietėje, kurioje tuo metu sužeistas gydėsi Dainavos apygardos štabo Organizacinio skyriaus vadas Rimvydas [Jurgis Krikščiūnas]. Ten pat buvo sutiktas ir Dzūkų rinktinės vadas Litas, ir Dzūkų rinktinės vado adjutantas Balandis [Vincas Ambrazevičius]. Vadavietėje įvyko posėdis, kurio metu oficialiai ir galutinai buvo susitarta dėl Dainavos apygardos vado Vanago išvykimo.“

Netrukus buvo paliktas dar vienas įrašas: „1948 m. lapkričio mėn. 15 d. laikinai einantis Pietų Lietuvos srities vado pareigas Vanagas iškeliavo iš Dainavos apygardos erdvės“. Ilga ir sudėtinga kelionė prasidėjo. Nors nėra žinoma, kas tiksliai A. Ramanauską lydėjo iki Tauro apygardos ribų, tačiau patekęs į gretimą apygardą, Vanagas buvo pasitiktas Geležinio Vilko rinktinės vado Juozo Baltrušaičio-Tigro, tuomet turėjusio du ar tris bunkerius Pagirėlių kaimo apylinkėse. Vienas jų, kur trumpam galėjo apsilankyti A. Ramanauskas buvo partizanų rėmėjos Onos Siaurusevičienės sodyboje. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad praėjus trims dienoms po susitikimo, A. Ramanauskas J. Baltrušaičio, rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininko Albino Švedo-Radasto, Rikiuotės skyriaus viršininko Jono Valentos-Čempiono, štabo specialiųjų pareigūnų Stasio Marčiulyno-Lapino ir Jono Ulevičiaus-Ainio, buvo palydėtas tolyn, į Žalgirio rinktinę, kurioje sutiko Tauro apygardos vadą mokytoją Aleksandrą Grybiną-Faustą ir tuomet jau kartu leidosi Žemaitijos kryptimi, pakeliui su savim paimdami įgaliotą Vakarų Lietuvos srities atstovą, buhalterį, Vietinės rinktinės karį savanorį Vytautą Gužą-Kardą, tačiau apie jų kelionę papasakosime vėlesniuose tekstuose.

Siekis pakartoti partizanų vadų kelionę į 1949 m. vasarį įvykusį susitikimą nėra tik mėgėjiškas pasivaikščiojimas. Penketą metų trukę istoriniai Vyriausiosios partizanų vadovybės tyrimai šiandien leidžia kalbėti apie 26 istorinę vertę turinčias vietas, kuriose keliaudami į susitikimą lankėsi būsimieji 1949 m. signatarai. Tai stovyklos ir bunkeriai, ryšių punktai ir rėmėjų sodybos, kurios visų mūsų dėmesį patraukia dėl kitokio laisvės kovų pasakojimo. Pasiaukojimas ir atsidavimas šioje istorijos dalyje įgauna kitas spalvas, o dėmesys kreipiamas į įkvepiančius jų pasakojimus. Nuo pasiaukojimo už Tėvynės laisvę žūties akimirką, atsigręžiama į pasiaukojimą darant didelius ir prasmingus žygius siekiant šalies nepriklausomybės. A. Ramanausko kelionė pačiu nepalankiausiu keliavimui metu, rudenį, žiemą ir pavasarį užtruko pusę metų. Prastos oro sąlygos (jas 1948 m. spalio pabaigoje vaizdingai savo dienoraštyje aprašo L. Baliukevičius), lietus ir šaltis nepalaužė ryžto keliauti pirmyn nežinomais keliais. Partizaninio karo sąlygomis pusės metų kelionė buvo be galo ilgas laikas. Neveltui vėliau V. Gužas laiške rašys, kad jo būrio vyrai buvo praradę viltį sulaukti grįžtančių vadų. Tuomet ilgesnė nežinia pirmiausia buvo siejama su bendražygių žūtimi svetimame krašte.

Per šias ir daugelį kitų svarbių istorinių, archeologinių, mitologinių vietų nusidriekė „Partizanų Lietuvos“ daugiaetapis žygis. Einame jau pramintais ir dar nežinomais laisvės kovotojų keliais. Kalbamės apie partizanų vadus ir eilinius kovotojus, apie ryšininkus ir rėmėjus, nes jų gausa, jų buvimas kone kiekviename Lietuvos kaime buvo tikroji atsvara sovietinės okupacijos propagandai. Šie žmonės visi kartu sukūrė stebuklą, kurį šiandien įvardiname beveik dešimtmetį trukusiu partizaniniu karu su daug kartų gausesniu priešu. XX amžiaus vidurio istorija parodė, kaip neįmanoma tampa įmanomu.

Partizanų Lietuvos žygis prasidėjo rugsėjo 15 d. ir kas antrą šeštadienį tęsis iki 2019 m. vasario 16 d. Jei norite prisiliesti prie laisvės kovų istorijos, aplankyti ją menančias vietas ir išgirsti kartais sunkiai paaiškinamus, bet įkvepiančius pasakojimus – kviečiame jungtis prie mūsų. Jau didelis būrys žygeivių iš visos Lietuvos įveikė keturis partizanų vadų žygikelius ir nekantriai laukia penktojo. Nerimauji ar sugebėsi įveikti kelias dešimtis kilometrų? Mūsų jauniausieji žygeiviai 3 m., vyriausieji – 73 m. Penktasis žygis vyks lapkričio 10 d. žygikeliu Čiudiškiai – Šilavotas (Prienų r.), apie 20 km. Ši atkarpa skirta keliaujantiems su pasakojimais ir dainomis po Partizanų Lietuvos vėliava. Keliaujantys sparčiau ir savarankiškai gali rinktis 33 km trasą, kuri ves maršrutu Šilavotas – Čiudiškiai – Šilavotas. Visų būsimų signatarų žygiui įprasminti parengtas ir išleistas leidinys „Keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą“.

Taip pat projektas Partizanų Lietuva kviečia į vietos bendruomenei bei rajono svečiams skirtą kultūrinį vakarą lapkričio 9 d. 18 val. Veiverių kultūros ir laisvalaikio centre Skriaudžiuose. Esami ir buvę Naujosios Akmenės Talentų klubo nariai, jauni žmonės, savo meilę Lietuvai išreikš muzikinio spektaklio „Prašau, mylėkit mano Lietuvą“ (rež. Violeta Serbintienė) metu. Renginys nemokamas, maloniai kviečiame dalyvauti.

Daugiau apie kultūrinį renginį, žygį ir registracija į jį Facebook paskyroje „Partizanų Lietuva“. Taip pat galima teirautis el. pašto adresu partizanu.lietuva@gmail.com.

Projektą organizuoja Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis, žygius kuruoja Pėsčiųjų žygių asociacija, Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos Šiaulių rinktinė ir žygeivių klubas „X kilometras“. Projektą globoja prezidentė Dalia Grybauskaitė. Projektą remia UAB „Mokas iT“, UAB „Manjana“, prof. dr. Algis Mickūnas ir geri diedukai (taip partizanai savo ūkinėse apyskaitose įvardindavo nežinomais norinčius likti rėmėjus). Projekto bičiuliai Lietuvos kariuomenė, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos policija , Prienų rajono savivaldybė ir leidykla „Versmė“.