Partizanai broliai Kemekliai
Lie­tu­vo­je yra aps­tu pa­vyz­džių, kai 1944-ai­siais ir vė­les­niais me­tais, pra­si­dė­jus ir tę­sian­tis par­ti­za­ni­niam Lie­tu­vių pa­sip­rie­ši­ni­mui prieš so­vie­tų oku­pan­tus, į ža­liu­kų gre­tas sto­jo iš­ti­sos šei­mos – vi­si, ga­lin­tys lai­ky­ti gink­lą, ne­abe­jin­gi sa­vo tau­tos ir vals­ty­bės li­ki­mui. Tarp to­kių šei­mų bu­vo ir Ke­mek­liai iš Ro­kiš­kio aps­kri­ties, Jū­žin­tų vals­čiaus, Šar­kių kai­mo. Ke­tu­ri bro­liai, pa­li­kę sa­vo na­mus, dar­bus, gy­ve­ni­mo pla­nus ir švie­sias sva­jo­nes, iš­ėjo bū­tent ko­vo­ti – dėl sa­vo ir ki­tų šei­mų, na­mų ir at­ei­ties. Pra­ėju­siais me­tais mi­nė­jo­me vie­no iš bro­lių Ke­mek­lių-  Al­gi­man­to apy­gar­dos Ku­ni­gaikš­čio Mar­gio rink­ti­nės va­do Juo­zo Ke­mek­lio-Ro­ko gi­mi­mo 100-ąsias me­ti­nes.

Kemeklių giminė nuo seno buvo įsikūrusi Rokiškio apskrities Jūžintų valsčiaus Šarkių kaime. Būsimų partizanų brolių Kemeklių tėvas Juozas su žmona Emilija (mergautinė pavardė – Šaduikytė) užaugino šešis vaikus – keturis sūnus ir dvi dukras. Šeima turėjo 30 ha žemės, kuri, nors ir nelabai buvo tinkama ūkininkauti, dėl šeimininkų darbštumo ir sumanumo galėjo išmaitinti gausią šeimą. Šeimoje buvo ugdoma meilė Tėvynei ir Dievui, siekiama žinių ir mokslo. Visi keturi Juozo Kemeklio sūnūs – Pranas, Juozas, Jonas ir Petras (išvardinti pagal amžių – nuo vyriausiojo iki jauniau-siojo) 1944–1945 m. įstojo į partizanų gretas kovoti su sovietiniais okupantais. Kiek vėliau, svarstydami ateities planus, broliai nusprendė, kad vyresnieji liks partizanų gretose iki galo, o jaunesnieji broliai Jonas (gimęs 1920 m.) ir Petras (g. 1923 m.) Kemekliai bandys prasimušti į legalų gyvenimą. Jonas 1946 m. legalizavosi, o Petras, suklasto-jęs dokumentus, stojo mokytis į Kauno medicinos mokyklą. Vyresnieji broliai liko miške ir kovojo iki žūties.

◆ ◆ ◆

Vyriausias iš brolių Kemeklių Pranas gimė 1907 m. gruodžio 2 d. Jūžintų valsčiaus Šarkių kaime. Baigęs pradžios mokyklą, du metus mokėsi Užpalių progimnazijoje, vėliau dirbo tėvų ūkyje. Buvo aktyvus visuomenininkas, tautosakos rinkėjas, Jaunalietuvių sąjungos Duokiškio skyriaus vadas. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulke, 1939 m. pradėjo dirbti Duokiškio kooperatyvo parduotuvės vedėju. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, kooperatyvas buvo nacionalizuotas, o Pranas Kemeklis atleistas iš parduotuvės vedėjo pareigų.

Prasidėjus karui ir Birželio sukilimui, įsiliejo į Duokiškio sukilėlių eiles. Frontui praėjus, sugrįžo į tėvų ūkį. 1944 m. sugrįžus sovietams ir pradėjus mobilizuoti vyrus į Raudonąją armiją, ėmė slapstytis, paskui įsitraukė į Kušlių miške pradėjusią veikti partizanų Gedimino rinktinę, veikusią Užpalių, Svėdasų, Kamajų ir Jūžintų valsčiuose. Tarp laisvės kovotojų išsiskyrė amžiumi ir patirtimi, todėl, ko gero, neatsitiktinai gavo Tėvo slapyvardį.

Lietuvos kariuomenės karys Pranas Kemeklis – Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko husaras (1939 m.) ir Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės „Ąžuolo“ partizanų būrio vadas (1949 m.)

Po daugybės bendražygių žūčių, partizanų struktūrų reorganizacijų ir pertvarkymų 1948 m. P. Kemeklis-Tėvas ėmė vadovauti „Ąžuolo“ partizanų būriui, šias pareigas perėmęs iš brolio Juozo Kemeklio-Roko, kuris tapo Kunigaikščio Margio (partizanai dokumentuose šią rinktinę vadino K. Margio arba tiesiog Margio vardu, todėl toliau tekste ir mes naudojame Margio vardą, – aut. past.) rinktinės vadu. Netrukus P. Kemeklis-Tėvas buvo paskirtas Margio rinktinės štabo rikiuotės skyriaus viršininku, kartu jis ėjo ir būrio vado pareigas.

P. Kemeklis-Tėvas, išduotas MGB agentų „Rožės“ ir „Varno“, žuvo 1949 m. birželio 16 d. Utenos apskrities Užpalių valsčiaus Remeikių kaimo apylinkėse. Kartu su juo žuvo ir du bendražygiai – Pranas Veleniškis-Demokratas ir Albinas Merkys-Neptūnas.

Šioje operacijoje dalyvavo 180 MGB kariuomenės kareivių, čekistų operatyvininkų ir stribų. Partizanų likvidavimo operacijai vadovavo MGB Utenos apskrities viršininko pavaduotojas kpt. Sokolovas, MGB Rokiškio apskrities 2N skyriaus viršininko pavaduotojas vyr. ltn. Butovas, MGB Užpalių valsčiaus viršininkas ltn. Jelisejevas ir 137-ojo šaulių pulko vadas mjr. Seniakinas. P. Kemeklio-Tėvo jauniausias brolis Petras Kemeklis savo prisiminimuose „Gyvenimo prošvaistė“ taip aprašė brolio Prano mirtį:

„<...> vėliau viskas paaiškėjo, kad buvo išduotas bunkeris, kuriame slapstėsi mano brolis Pranas su savo draugais, kurie dar bandė miškais pasitraukti, bet ne visiems pasisekė. Tolokai atsitraukus nuo bunkerio vietos brolis užšoko ant kitos apsupimo linijos ir buvo sužeistas. Tai pastebėję reikalavo jį pasiduoti, bet jis nusprendė gyvas nepasiduoti ir granata susisprogdino Gražiškių miške. Neišvengė pražūties ir jo bendražygis Veleniškis, kuris suskubo įsiropšti į tankų beržą, bet jo nelaimei, po tuo beržu kaip tik kareiviai sustojo ir jam nervai neišlaikė. Jis iš automato patraukė į tuos kareivius, bet greit ir pats iškrito iš beržo nušautas.“

2001 m. P. Kemekliui pripažintas (po mirties) teisinis kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2001 m. spalio 15 d. įsakymu Pranui Kemekliui-Tėvui buvo suteiktas (po mirties) vyresniojo leitenanto laipsnis.

◆ ◆ ◆

Antrasis iš brolių Juozas Kemeklis gimė 1918 m. birželio 8 d. Šarkių kaime. 1934 m. baigęs Poškonių pradžios mokyklą rudenį jis įstojo į Rokiškio apskrities Salų žemės ūkio žemesniąją mokyklą, ją baigęs, 1936 m. pradėjo mokytis Šiaulių apskrities Gruzdžių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos Veterinarijos skyriuje. 1939 m. ten jam suteikta veterinaro kvalifikacija. Gamybinę praktiką atliko pas Ukmergės apskrities veterinarijos gydytoją. Gyvendamas Ukmergėje tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu. Netrukus buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tarnybą atliko Kupiškyje 318-ajame artilerijos pulke. Atgavus Vilnių, pulkas buvo perkeltas į sostinę. Tarnaudamas kariuomenėje, jis baigė Puskarininkių mokyklą, jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis.

1940 m., Sovietų Sąjungai (SSRS) okupavus Lietuvą, kartu su visais tarnybos draugais buvo inkorporuotas į Raudonosios armijos sudėtį. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, tarnavo Pabradėje. Evakuojant kariuomenę į SSRS gilumą, pabėgo ir tik po mėnesio sugrįžo į tėviškę. Vokiečių okupacijos metais dirbo veterinaru Svėdasuose (Rokiškio apskritis). Čia susipažino su miestelio vietiniu jaunimu ir įsitraukė į pogrindinę antinacinę veiklą. Slapta platino pogrindžio literatūrą – laikraštėlius „Į Laisvę“, „Nepriklausoma Lietuva“. Jau 1943 m. rudenį, vokiečiams pareikalavus vykti į Rytų frontą, tarnybą apleido ir išvyko į tėviškę, kur sulaukė antrosios sovietų okupacijos, nors buvo planavęs pasitraukti į Vakarus.

Juozas Kemeklis, Algimanto apygardos Kunigaikščio Margiopartizanų rinktinės vadas (1949 m.) ir Šaulių sąjungos narys (1939 m.)

Vokiečių okupacijos pabaigoje broliai Kemekliai gimtinėje ėmė slapstytis nuo įvairių mobilizacijų ir prievolių. Kaip rašė jaunesnysis brolis Petras, „<…> kiek vėliau prie mūsų prisidėjo ir brolis Juozas, kuris dirbo Svėdasuose veterinaru. Pasirodo, vokiečiams ir tokie specialistai reikalingi fronte, tai sumanė ir jį pasikviesti. Tik šis veterinaras tokios kelionės atsisakė, atsisakė ir savojo posto, nes dabar reikia vokiečių vengti, slapstytis. Ir galop, 1944 m. pradžioje tokia pat pasekmė ištiko ir vyriausiąjį brolį Praną, kuris tarnavo policijoje Kamajuose, vėliau Skapiškyje. Mat artėjant frontui, Vilniaus krašte labai suaktyvėjo raudonieji ir lenkų partizanai, todėl buvo steigiami policijos atsparos punktai. <...> Pranas gavęs paskyrimą vykti į Eišiškes atsparos punktan, savo senąją tarnybą apleido ir papildė mūsų gretas. Taip štai, norom nenorom, susidarė šeimyninė trejukė – visi atbėgėliai, visi vokiečių paieškomi.

Tačiau, kadangi fronte vokiečiams reikalai pakrypo į blogąją pusę, tai jau niekas per daug uoliai tų pabėgėlių neieškojo, o savo policija tuo labiau, nes visi dabar artėjant frontui galvojo kaip patiems pasielgti ir kur dingti.

Taip štai kartą birželio gale ir susėdom visa šeimyna pasitarti, kaip čia toliau reiks pasielgti. Juk mums abu okupantai raudonas ir rudas gerai pažįstami, o, be to, mažai kuo vienas nuo kito skiriasi. Tik raudonasis kiek baisesnis, gal dėl savo tos raudonos spalvos ir darbų, pažymėtų tokiu pat raudonu krauju. Pasvarstę pagaliau lyg tai sutarėm, kad du vyresnieji broliai bandys traukti į Vakarus, kaip turintieji kokių tai kalčių prieš raudonąjį okupantą, o mes jaunesnieji, pasiliksime namie, kaip jau bus, taip bus“.

1944 m., vasarai persiritus į antrą-ją pusę, Juozas Kemeklis vis dėlto nusprendęs pasilikti Lietuvoje – kartu su kitais šaukiamojo amžiaus apylinkių vyrais slapstėsi nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją. Vienas visus sukrėtęs įvykis lėmė tai, kad vyrai nusprendė pasyvų slapstymąsi keisti į ginkluotąją kovą – tų pačių 1944-ųjų spalį Raudonosios armijos kareivio be jokios priežasties buvo nušautas Šarkių kaimo gyventojas Jonas Šukys (g. 1917 m.). Siekdamas apsaugoti gyventojus nuo sovietų teroro, Juozas Kemeklis iš Šarkių kaimo ir jo apylinkių vyrų subūrė „Ąžuolo“ partizanų būrį, kuriam pats ėmė vadovauti. Pasirinko Roko slapyvardį. Jo pavaduotoju buvo Antanas Petronis-Perkūnsargis. „Ąžuolo“ būrys 1945 m. gegužės mėnesį tapo Lietuvos partizanų sąjungos (LPS) Gedimino rinktinės (vadovavo mjr. Vytautas Jasinevičius-Kęstutis, – aut. past.) dalimi. Gedimino rinktinei priklausė vienuolika partizanų būrių, daugiausia veikusių Užpalių, Jūžintų, Kamajų ir Svėdasų valsčiuose.

J. Kemeklio-Roko vadovaujamą „Ąžuolo“ būrį sudarė per 30 partizanų; buvo ginkluoti šautuvais, pistoletais, turėjo keletą kulkosvaidžių. 1945 m. rugpjūtį Kaniūkų šilelyje susitelkė keli partizanų būriai ir planavo užimti Užpalių miestelį. Tačiau puolimo diena sutapo su turgaus diena, todėl buvo sunku viską išlaikyti paslaptyje. Įvyko tik nedidelis susišaudymas šalia šilelio esančiame kaime, partizanai nukovė du stribus ir pasitraukė, nes pastariesiems į pagalbą skubėjo NKVD kariuomenės dalinys.

1946 m., žuvus Gedimino rinktinės štabo nariams, partizanai liko be vadovybės; jiems buvo pasiūlyta įsilieti į Vytauto apygardą. Jau 1946 m. rudenį buvo galutinai suderinta, kad buvę LPS Gedimino rinktinės būriai pereis į 3-iosios Lietuvos laisvės armijos (LLA) Vytauto apygardos Šarūno rinktinės sudėtį.

Partizaninio pasipriešinimo centralizacija Lietuvoje stiprėjo. 1947 m. gegužės 1 d. buvo įkurta Algimanto apygarda. Ją sudarė trys rinktinės. Viena iš jų – Kunigaikščio Margio – įkurta 1948 m. „Ąžuolo“ būrio pagrindu. Rinktinės vadu paskirtas Juozas Kemeklis. Jo, kaip rinktinės vado, pasirinktas partizaninis slapyvardis Rimtutis. Rinktinę sudarė trys kuopos: Tumo-Vaižganto, Gedimino, Dariaus ir Girėno. Kuopos veikė Rokiškio, Utenos ir Anykščių rajonuose. Rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rimtutis, be kita ko, dar ir redagavo Algimanto apygardos laikraštį „Partizanų kova“. Viename jo pasirašytų dokumentų skelbiama: „Nuo 1948 metų birželio 15 d. apskrityje „N“ ima veikti „K. Margio“ rinktinė. Pradėdamas vykdyti man patikėtas pareigas rinktinės vado, kreipiuosi į Jus, mano kovos draugai, linkiu sėkmės ir ištvermės, kaip kovoje, taip ir organizaciniame darbe su amžinu tautos priešu <...>“

Apie rinktinės susidarymą netrukus iš agentų ir iš įvairiu laiku žuvusių partizanų paimtų dokumentų sužinojo Rokiškio apskrities MGB skyrius, kuris apie tai informavo MGB ministeriją Vilniuje. Pradedama agentūrinė byla „Rinktiniai“.

1949-ieji Algimanto apygardai buvo kupini netekčių. Iš tuo metu apygardoje aktyviai veikusių maždaug 100 kovotojų žuvo 48. Kaip tyčia prieš tai Juozas Kemeklis-Rimtutis Margio rinktinės štabą iš Vygėlių kaimo perkėlė į Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Drobčiūnų mišką. Šalia esančioje Šimonių girioje veikė Algimanto apygardos ir Šarūno rinktinės štabų bunkeriai. 1949 m. lapkričio 1–2 d. bunkeriai Šimonių girioje ir Drobčiūnų miške buvo sunaikinti sovietų represinių organizacijų, dalis partizanų žuvo kovodami, kiti buvo suimti. J. Kemekliui-Rimtučiui pavyko pasinaudoti iš bunkerio vedančiu atsarginiu tuneliu ir pasitraukti.

Juozas Kemeklis-Rimtutis – Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės vadas (kairėje) ir jo adjutantas, rinktinės štabo viršininkas Balys Žukauskas-Žaibas. Fotografuota 1950 m.

Vis dėlto po šių netekčių J. Kemeklis nepasimetė, stengėsi susisiekti su likusiais bendražygiais ir toliau tęsti kovą. Tai patvirtina jo 1949 m. gruodžio 1 d. parašytas laiškas rinktinės Informacijos skyriaus viršininkui Broniui Narbutui-Radvilai, kuriame informuojama apie rinktinės štabo bunkerio sunaikinimą, žuvusius partizanus, rašomųjų mašinėlių, šapirografo, rinktinės antspaudo ir rinktinės dokumentų patekimą priešui. Tą pačią dieną apie tai pranešama ir Alaušo būrio vadui Pranui Pašiliui-Žaibui. Laiške taip pat prašoma parūpinti rašomąją mašinėlę, šapiro-grafą ir t. t.: „<...> Lapkričio 2 d. įvyko skaudus smūgis mūsų organizacijai, nes tą dieną 10 val. ryto išgirdome vaikščiojimą virš bunkerio, o tai buvo išdavimas, bunkerį išdavė kovotojas „Vilkas“. Jį turbūt pažinote, kuris gyvas pateko į priešų rankas. Kokiu būdu jis pateko nieko nežinoma, kadangi susi-tikti su to krašto partizanais neteko.

Bunkeryje buvo 8 žmonės ir kovėsi dvi valandas...

Man pabėgus matomai jie irgi bandė bėgti, bet pateko tiesiog į kulkosvaidžio ugnį ir buvo nukauti. Taip iš aštuonių likau tik aš vienas gyvas. Žuvo šie broliai: „Rūkas“, „Viesulas“, „Tigras“, „Eimutis“, „Ąžuolas“, „Caras“ ir „Šarūnas“. <...>

Šiandieną jau vis tik apsitvarkiau ir pradedu dirbti, nors trūksta rašomosios mašinėlės. Radio jau įsigijau ir klausau žinių. Vieta darbui atrodo nebloga, tiktai tam trūksta priemonių. Tačiau galvoju, kad kovos broliai padės man ir vėl galėsiu tęsti darbą. O pavasarį, gal ir mums patekės laisvės rytas ir tam privalome būti pasiruošę, kad mūsų priešai gautų tai, ko užsitarnavo per šešis okupacijos metus.

Linkiu Jums viso geriausio ir sėkmės kovoje. Laukiu nuo Jūsų to, kas man būtinai reikalinga.“

Tačiau laiškai ir informacija apie naujus rinktinės štabo narius pateko į MGB rankas. Prasidėjo naujos partizanų žūtys. 1949 m. gruodžio 4 d. Vaiskūnų kaime MGB kariuomenė apsupo keturis Margio rinktinės partizanus. Kovodami žuvo rinktinės štabo viršininkas Bronius Stasiškis-Sūkurys, Dariaus ir Girėno kuopos vadas Feliksas Stasiškis-Smūgis ir dar du partizanai. Šios netektys beveik visiškai sunaikino Algimanto apygardą.

Nors 1950 m. prie ankstesnių netekčių prisidėjo naujų, Juozas Kemeklis didelėmis pastangomis atkūrė rinktinės štabą, štabo viršininku paskyrė Balį Žukauską-Žaibą.

Laikinojo Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vado Broniaus Kalyčio-Liutauro 1950 m. lapkričio 25 d. įsakymu, iš likusių gyvų Algimanto apygardai priklausiusių Margio ir Šarūno rinktinių partizanų įkurta Tumo Vaižganto rinktinė, įeinanti į Vytauto apygardos sudėtį. Rinktinės vadu paskirtas Juozas Kemeklis. Jis vėl pakeitė slapyvardį ir buvo vadinamas Granitu. 1951 m. gegužės mėnesį jis papildomai ėjo dar ir Vytauto apygardos štabo viršininko pareigas ir atitinkamus dokumentus pasirašydavo slapyvardžiu Augustinaitis. Nagrinėjant MGB bylas tampa akivaizdu, kad slapyvardžių keitimas gerokai supainiojo MGB žinias, nes viename iš dokumentų jie rašė: „1951 m. sausio mėnesį iš buvusių Algimanto apygardos Šarūno ir Margio rinktinių organizuota Vaižganto rinktinė, pavaldi Vytauto apygardos štabui. Vaižganto rinktinės vadu paskirtas Juozas Kemeklis-Rokas. Į šios rinktinės štabą įeina:

1) štabo viršininkas – „banditas“ slapyvardžiais Tigras, Aidas;

2) štabo adjutantas – „banditas“ Žukauskas slapyvardžiu Žaibas;

3) „banditinių“ formuočių viršininkas – „banditas“ slapyvardžiu Rimtutis.“ (Čia reikia atkreipti dėmesį, kad Rimtutis yra vienas iš Juozo Kemeklio slapyvardžių, kas rodo, kad „banditinių formuočio viršininko“ MGB neidentifikuoja kaip Juozo Kemeklio, kuris įvardinamas Vaižganto rinktinės vadu. Reiškia MGB susidarė įspūdį, kad rajone veikia daugiau partizanų, nei iš tikro. – Aut. past.)

1951 m. birželio pabaigoje – liepos pradžioje J. Kemeklis-Granitas Šimonių girioje surengė pasitarimą, kuriame dalyvavo 30 partizanų; buvo aptarti organizaciniai klausimai. 1951 m. rudenį kartu su Vytauto apygardos vadu B. Kalyčiu-Liutauru vizitavo partizanų būrius. Tai buvo paskutinė apygardos vizitacija. Partizanų gretos nuolatos retėjo, į jų vadovybę buvo infiltruojami MGB agentai, todėl štabo pareigūnai primygtinai reikalavo nebepriimti į būrius naujų partizanų.

Daugėjo areštų, šantažo, grasinimų, taip pat ir vilionių. Suimti partizanai dėl grasinimų, šantažo, baimės, noro išsaugoti savo gyvybę sutikdavo tapti MGB agentais smogikais. Ta nelemta grandinė pasipildydavo vis naujais žiedais. O veiksmas vystėsi daug greičiau, nei galima būtų tikėtis: 1951 m. lapkričio 17 d. agentų smogikų prižiūrimas suimtas partizanas Stasys Petronis-Klajūnas (vėliau agentas smogikas Mažytis) padeda suimti Alfonsą Radzevičių-Tarzaną.

MGB patalpose Tarzanas greitai „lūžta“. Jis atseit jau anksčiau norėjęs legalizuotis, išpirkti kaltes, o dabar tam atsiradusi tinkama proga. Todėl jau lapkričio 20 d. A. Radzevičius vėl rengiasi karišką mundurą, ima į rankas ginklą (tiesa, nupjautu dužikliu) ir lydimas naujųjų „draugų“ išvyksta į Molėtų miš-kus medžioti Vytauto apygardos vado Broniaus Kalyčio-Siaubo. Ištisą mėnesį jie klaidžiojo po Molėtų miškus, per ryšininkus siuntinėjo laiškus. Galiausiai gruodžio 20 d. A. Radzevičius, dabar jau MGB agentas smogikas „Alfa“ gavo Siaubo raštelį, kad galima susitikti Aveliškio kaime pas Joną Braukštų. Netoli kaimo, pamiškėje, smogikus pasitiko ne apygardos vadas, o jo bendražygis Mykolas Urbonas-Liepa. Laisvės kovotojai puikiai žinojo apie MGB klastą, susijusią su agentais smogikais, todėl imdavosi visų įmanomų atsargumo priemonių. Todėl ir šiuo atveju Liepa nerodė jokių šiltų jausmų ar bent mažiausio pasitikėjimo. Pirmiausia nuskambėjo jo įsakymas: „Tarzanas išeina į priekį! Kiti pasilieka vietoje, žingsnis pirmyn, atgal ar į šalį – šaudau be įspėjimo!“

Deja, šis atsargumas teigiamų rezultatų nedavė. Kiek vėliau Liepos ir Siaubo budrumą užliūliavo agentų smogikų grupės ginklų patikra: „Ginkluotė trofėjinė, šoviniai seni, tokių čekistai iš tolo kratosi“, – ši mintis, o ir apsimestinis agentų smogikų nerūpestingumas, galutinai panaikino įtarumą... Po kelių akimirkų B. Kalytis-Siaubas ir M. Urbonas-Liepa buvo suimti ir surišti.

Varant suimtuosius, vienas iš smogikų pastebėjo, jog Liepa ir Siaubas bando atsirišti už nugaros surištas rankas. Už nugarų partizanai buvo pasislėpę kotais žemyn parištas vokiškas granatas, kurių agentai smogikai nepastebėjo. Abu kotų dangteliai beveik atsukti... Deja, suimtiesiems nebuvo lemta netgi didvyriškai numirti.

Liepai ir Siaubui palaužti buvo taikomos įvairiausios fizinio smurto ir psichologinės įtaigos priemonės. Siaubas žinojo, kad J. Kemeklis-Granitas ir Juliaus Čipinio-Garso vadovaujami Erškėčio kuopos kovotojai yra apsistoję pusiaukelėje tarp Molėtų ir Utenos, kažkurioje pelkėje tarp Vidžiūnų ir Pelenių, tačiau tikslią vietą žinojo ir parodyti galėjo tik Liepa. Suimtuosius, deja, MGB pavyko palaužti...

Bet saugumiečius dar spaudė ir laikas. Iš dar vieno suimto partizano jie buvo išgavę žinias, kad J. Kemeklis-Rokas pelkės saloje įrengtoje stovykloje yra apsistojęs laikinai, dėl prastos sveikatos jis negali ten žiemoti. Buvo veikiama nedelsiant. Operacijos laikas – naktis – taip pat pasirinktas neatsitiktinai. Iš Siaubo čekistai žinojo, jog naktį palapinė nesaugoma ir, vedant Liepai, buvo galima nepastebimai prie jos prisėlinti.

Šeimyninė Kemeklių nuotrauka. Sėdi (iš kairės) Pranas, Kazimiera ir Juozas. Stovi Jonas. Nuotraukoje nėra jauniausiojo brolio Petro ir sesers Veronikos. Fotografuota 1940 m. Užpaliuose.

1951 m. gruodį, naktį iš 22-osios į 23-iąją, Karvelių miškų masyve tarp Pelenių ir Vidžiūnų kaimų plytinčios pelkės saloje įrengtoje partizanų stovykloje žuvo Vytauto apygardos štabo viršininkas ir Tumo Vaižganto rinktinės vadas J. Kemeklis-Granitas, Erškėčio kuopos vadas J. Čipinys-Garsas ir partizanai Jurgis Graužinis-Liepa, Julius Jakutis-Slapukas, Romas Laurinavičius-Daumantas ir Vanda Laurinavičiūtė-Žalgirė. Juos apsupo ir miegančius sušaudė okupacinės vidaus kariuomenės dalinys.

Žuvusiųjų laisvės kovotojų kūnai buvo išniekinti Utenoje; paskui užkasti Rašės šilelyje, prie link Sudeikių vedančio kelio. 1994 m. žuvusių partizanų palaikai buvo perlaidoti naujosiose Utenos kapinėse, jiems pastatytas paminklas.

2000 m. Juozui Kemekliui pripažintas (po mirties) teisinis kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteik-tas (po mirties) pulkininko leitenanto laipsnis.

◆ ◆ ◆

Trečiasis iš brolių Jonas Kemeklis gimė 1920 m. prieš Jonines – birželio 18 dieną. Jam buvo numatyta šeimos ūkio paveldėtojo ir žemdirbio dalia. Baigęs Poškonių pradžios mokyklą, toliau mokslų nebesiekė – nuo paauglystės dirbo šeimos ūkyje. Jis pats apie tai rašė: „<...> šeimoje buvau pagrindinis artojas, nes broliai Juozas ir Petras mokėsi, o Pranas, kaip tarnautojas, tik priešokiais padėdavo.“

Petras Kemeklis. Fotografuota 1957 m.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Jono likimas buvo neatsiejamas nuo brolių – iš pradžių slapstėsi nuo šaukimo į Raudonąją armiją, vėliau, nuo 1945 m. pavasario, tapo „Ąžuolo“ būrio partizanu slapyvardžiu Kirstukas.

1946 m. Kemeklių šeimos taryba nusprendė, kad jauniausi broliai turi trauktis iš miško. Petrui buvo parūpinti padirbti dokumentai ir jis išvyko mokytis į Kauną, o Jonas legalizavosi, nes buvo tikimasi, kad paskui jis galės ramiai gyventi ir dirbti tėvų ūkyje. Tvarkingame Kemeklių ūkyje darbo buvo daug, o baisių okupacijos negandų išvargintų tėvų jėgos jau silpo. Tačiau MGB tiek Joną, tiek tėvus nuolat persekiojo. Po kurio laiko viso to neapsikentęs Jonas išvyko gyventi ir dirbti į Kauną, tikėdamasis dingti iš MGB akiračio. Kurį laiką atrodė, kad taip ir buvo, tačiau 1949 m. Jonas buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerių. Kalėjo Intos lageriuose. Po Stalino mirties, prasidėjus šiokiam tokiam politiniam atšilimui, jo byla buvo persvarstyta, ir 1956 m. J. Kemeklis grįžo į Lietuvą. Sugrįžęs atgavo gimtąją sodybą, ją atkūrė ir puoselėjo. Tarsi pagal kažkada Kemeklių šeimos sukurtą planą Jonas visą gyvenimą dirbo gimtajame ūkyje, sukūrė šeimą, užaugino vaikus.

Jonas Kemeklis mirė 2005 m. rugsėjo 28 dieną. Palaidotas Užpaliuose.

Jonas ir Petras Kemekliai prie paminklo partizaninėje kovoje žuvusiems Šarkių kaimo vyrams atminti. Šarkiuose paminklas pastatytas ir pašventintas 1997 m. P. Kemeklio rūpesčiu.

Nuotraukos iš Kemeklių šeimos archyvo ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų