Paroda primins 1988-ųjų rugpjūtį – Laisvės bylą Vingio parke
Na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je rugp­jū­čio 21 die­ną, 16 val., ati­da­ro­ma Leo­nar­do Skirps­to fo­tog­ra­fi­jų par­oda, skir­ta di­džiau­sio Są­jū­džio mi­tin­go Vil­niaus Vin­gio par­ke 30-me­čiui.

Gimęs ir augęs vaizdingame Baltijos pajūryje, L. Skirpstas (g. 1956 m.) pirmąją personalinę fotografijų parodą surengė Palangoje, dar mokydamasis vidurinėje mokykloje. 1976 metais jo darbai kartu su R. Paknio, R. Požerskio, V. Šontos kūryba buvo eksponuojami sostinės Fotografijos meno draugijos salone veikusioje Pirmojoje jaunųjų fotografų parodoje. Po jos tapo jauniausiu šios draugijos nariu, 1980 m. baigęs studijas Vilniaus universitete, dirbo žurnalistinį darbą.

Traukė gamta

Gyvenimui gerokai pakoregavus darbo pobūdį, po ilgesnės pertraukos prie fotografijos grįžo prieš septynerius metus. Surengė personalinę fotografijų parodą sostinėje, po dvejų metų – dar vieną, dar vėliau – naują. Parodų buvo ir dar bus ne viena, ir ne tik sostinėje. Su fotoaparatu nesiskiria iki šiol. Leonardas užaugo nuostabiame Lietuvos pajūryje, todėl nieko keisto, kad labiausiai jį traukia gamta. Kelionėse po Europos ir gerokai tolimesnius kraštus fiksuoja unikalius, UNESCO saugomus objektus – kraštovaizdžius, gamtos sukurtus paminklus, miestelius, statinius.

Tačiau pažintinės kelionės, išskirtiniai gamtos ir žmogaus kūriniai fotožurnalisto dvasios galutinai nenustelbė...

Aptiko senus negatyvus

Dokumentinę fotografiją vėl prisiminė prieš penkerius metus, kai tvarkydamas savo archyvą netikėtai aptiko gerą šūsnį senų negatyvų. Nespalvotų, laiko ir aplinkos kiek pakeistų, tačiau be galo vertingų. Taip gimė dar viena paroda – „1988 08 23 Vingio parke“. Tarp tūkstančių žmonių, prieš ketvirtį amžiaus suplaukusių į šį parką, buvo ir Leonardas, tuo metu dirbęs vieno žurnalo redakcijoje. Žinoma, savo fotokameros namuose nepaliko… Tą pavakarę parke buvo daug fotografų – mėgėjų, profesionalų, jais apsimetusių KGB karininkų, milicininkų. Vienų jų fotojuostas metų skersvėjai išblaškė, kitų – nugulė raportuose, ataskaitose… Laimė, savąsias Leonardas išsergėjo. Ir dalį tų brangių Lietuvos istorijos akimirkų pateikė parodos ekspozicijai.

2015 m. pradžioje veikusi fotografijų paroda „Dienos ir naktys: būti ar nebūti“ grąžino į tolimą, bet nepamirštamą 1991-ųjų sausio 13-ąją. Prieš trejus metus Palangoje surengta paroda „Mūsų pajūris prieš keturiasdešimt metų“ fotografas sugrįžo ten, iš kur ir nuo ko anuomet pradėjo.

Turbūt šios senos fotografijos, atgiję prisiminimai, iš praeities sugrįžę žmonės paskatino Leonardą kelionei į Kijevą. 2014-ųjų pavasarį surengta paroda „Maidanas: keturios dienos fotoreporterio akimis“ traukė nesurežisuotais vaizdais, nuoširdžiais ir podraug giliais Ukrainos virsmo dalyvių portretais. Vilniuje atidaryta paroda vėliau pradėjo savo kelionę po Lietuvą.

Apie idėją Ožkabaliuose, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne, pasodinti Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitę L. Skirpstas išgirdo iš savo bičiulio rašytojo Kazio Sajos. Jo paskatintas, nuo 2014-ųjų kiekvieną pavasarį važiuodavo tautos patriarcho gimtinėn. Fiksavo tai, kas jau rytoj taps istorija. Pernai lapkritį Nacionaliniame muziejuje surengtoje parodoje eksponuota tik nedidelė dalis to, ką suspėjo įamžinti per keturis Ožkabaliuose prabėgusius pavasarius.

Šiemet rugpjūtį Leonardas Skirpstas dar kartą atsigręžė į nepamirštamą mitingą Vingio parke, kad dar kartą sau ir visam pasauliui primintų Lietuvos laisvės bylą.

Vėl atsigręžė į mitingą

Šiemet rugpjūtį L. Skirpstas dar kartą atsigręžė į nepamirštamą mitingą Vingio parke. Prieš 30 metų, Sąjūdžio pakviesti, prie dainų šventėms skirtos estrados plūdo tūkstančiai žmonių. Tam, kad dar kartą sau ir visam pasauliui primintų Lietuvos laisvės bylą. Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, jo pasekmes Baltijos šalims ir pareikalautų jas panaikinti. Vis drąsiau aidintis tiesos žodis, nuo mūsų nuslėptų istorinių faktų detalės, besiplaikstančios Trispalvės. Ir, kaip viso to kontrastas, – virš mitingo dalyvių prakriokiantis karinis sraigtasparnis, apibėręs sovietiniais proklamaciniais lapeliais, nukreiptais prieš tiesos sakymą.

Nespalvota, arba, kaip kalbininkai nerekomenduoja vadinti, juodai balta fotografija turi savojo žavesio. Celiuliozinės, laikui ir aplinkai neatsparios juostos išbyrėjusiais dantukais restauruojamos, atkuriamos, suskaitmeninamos. Ir tuomet praeities vaizdais ir veidais prabyla į mus. Tam, kad padėtų prisiminti, iš naujo patirti, o jaunesniems – sužinoti. Kas ir kaip buvo, kaip galėjo ir kaip neturėtų būti. Leonardas – vienas iš tų, kurie padeda mums pasklaidyti istorinius mūsų Tėvynės puslapius. Džiaugiuosi, kad jis grįžo prie savo ištakų ir didžiuojuosi, kad buvau tarp tų, kurie skatino tokiam žingsniui.