Osvencimo mirties stovyklos dūmų kvapas nepamirštamas iki šiol
Iš­gy­ve­nu­sie­ji di­džiau­sio­je na­cių įreng­to­je kon­cen­tra­ci­jos ir mir­ties sto­vyk­lo­je Len­ki­jo­je, at­vyk­da­mi į šią vie­tą, ku­rio­je da­bar yra daug au­ten­ti­kos tu­rin­tis mu­zie­jus, pa­ti­ria di­de­lį emo­ci­nį krū­vį, ma­ty­da­mi ge­le­žin­ke­lio bė­gius, ba­ra­kus, jie la­bai jau­di­na­si, ver­kia, pa­sa­ko­jo Andr­ze­jus Ka­cor­zy­kas, Auš­vi­co ir Ho­lo­kaus­to tarp­tau­ti­nio edu­ka­ci­jos cen­tro di­rek­to­rius, Auš­vi­co-Bir­ke­nau mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas. Pa­ties šei­ma, ka­dan­gi gy­ve­no ne­to­li, at­si­me­na, kad ka­ro me­tais užuos­da­vo iš mir­ties sto­vyk­los ka­mi­nų sklin­dan­tį kva­pą.

Klausiamas, kodėl pasirinko tokį darbą, A. Kacorzykas, Aušvico ir Holokausto tarptautinio edukacijos centro direktorius, Aušvico-Birkenau muziejaus direktoriaus pavaduotojas, sakė: „Tai labai atsakyti, nes to negalima vadinti darbu. Jei šioje vietoje pradėtume manyti, kad dirbame, būtų banalu. Tai ne darbas, o kasdienis iššūkis.“

A. Kacorzyko veikla šiame muziejuje trunka jau daugiau, kaip 20 metų. Kaip jis sakė, svarbiausia yra gyvosios istorijos liudytojų prisiminimų išsaugojimas, juolab, kad daugumos jų nebėra tarp gyvųjų. Kita savo veiklos priežastimi jis vadino įsitikinimą, jog tai šiais laikais yra be galo svarbu.

Andrzejus Kacorzykas, Aušvico ir Holokausto tarptautinio edukacijos centro direktorius, Aušvico-Birkenau muziejaus direktoriaus pavaduotojas.

„Be to, turiu kam apie tai kalbėti. Aušvico-Birkenau muziejuje kasmet apsilanko šimtai tūkstančių žmonių iš viso pasaulio, jie nori sužinoti šios vietos istoriją“, – teigė A. Kacorzykas. Savo veiklą jis vadino asmenine misija.

Lenkiškai vietovė vadinama Osvencimu, vokiškai – tai Aušvicas. Pats muziejus – pagal vokišką variantą Aušvico-Birkenau. Jis įrengtas buvusioje mirties stovykloje, kurioje per Antrąjį pasaulinį karą naciai masiškai žudė žmones, lankėsi ir grupė Lietuvos žurnalistų, kuriuos pakvietė Lenkijos institutas Vilniuje. Jiems Aušvico-Birkenau muziejaus direktoriaus pavaduotojas ir pasakojo apie šią vietą ir savo veiklą.

Gyvena netoli tos vietos

A. Kacorzykas atskleidė, kad pats gimė netoli nuo Aušvico-Birkenau muziejus. Tad šios vietos istorija jam artima, augo ją girdėdamas.

„Pirmą kartą čia lankiausi, kai buvau jaunas, bręstantis žmogus. Tada supratau, kad tai yra labai svarbu. Mano šeima daug pasakojo apie karą, apie tai, kas vyko šiose teritorijose. Sakė ir apie tai, kad anuomet užuosdavao iš Aušvico-Birkenau kaminų sklindantį kvapą“, – prisiminimais dalijosi A. Kacorzykas.

Aušvico-Birkenau muziejaus direktoriaus pavaduotojas mano, kad autentiškas vietos išsaugojimas, nekeičiant ir nepagrąžinant, palikimas, kurį sudaro ir autentiški aukų prisiminimai, žodiniai bei užrašyti, yra reikšmingi. Mat jei tokius dalykus pamirštume, tai bus pirmas žingsnis kito genocido, nusikaltimų žmogiškumui link.

Kančios ir mirties paženklintos vietos

A. Kacorzykas teigė niekada nepriprantantis prie tokios vietos. Asmeniškai jį labiausiai veikia kai kurie susitikimai, tarkime, su šį pragarą išgyvenusiais žmonėmis, buvusiais kaliniais. Tokiais atvejais sužinomos naujos istorijos, faktai.

„Visa Aušvico-Birkenau teritorija paženklinta žmonių krauju, ji pilna kančios ir mirties,– pasakojo muziejaus atstovas. – Visa teritorija yra tarsi kapinės“.

Pasak Aušvico-Birkenau muziejaus direktoriaus pavaduotojo, išgyvenusius žmones galima skirstyti į kelias kategorijas. Vieni niekada nesilankė ir nesilankys buvusioje kančios ir mirties vietoje, nes nori praeityje palikti tai, ką teko patirti. Kiti nori įvykdyti kartu buvusių kalinių prašymus, testamentus čia sukurti atminimo vietą, muziejų, turintį šūkį: „Niekada daugiau!“. Dar yra grupė išgyvenusiųjų, atvažiuojančių čia su savo vaikais, anūkais, nes šie įkalba apsilankyti ir papasakoti savo istorijas. O yra tokių išgyvenusių mirties stovykloje kalinių, kurie savo siekį skelbti pasauliui apie tai, kas čia vyko, traktuoja kaip misiją. Tokie, atvykę į Aušvico-Birkenau muziejų, čia veda užsiėmimus grupėms, su filmavimo grupėmis rengia reportažus, kuria dokumentinius filmus ir panašiai.

„Visi išlikusieji, atvykdami čia, patiria didelį emocinį krūvį, – teigė A. Kacorzykas. – Matydami geležinkelio bėgius, barakus, jie labai jaudinasi, dažnai verkia.“

Neramu, kad nepasikartotų

Anot A. Kacorzyko, šiose vietose nėra masinių kapaviečių, nes aukų kūnai buvo deginami arba krematoriumuose, arba duobėse.

„Visa Aušvico-Birkenau teritorija paženklinta žmonių krauju, ji pilna kančios ir mirties,– pasakojo muziejaus atstovas. – Visa teritorija yra tarsi kapinės“.

A. Kacorzyką labiausiai neramina, kad tokia tragedija gali pasikartoti. Mat čia dirbę esesininkai kadaise anksčiau nebuvo sadistai. Dauguma jų buvo normalūs įvairių profesijų žmonės. O tapo psichopatiniais žudikais. Todėl negalima atmesti, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tai galėtų pasikartoti. Negalima leisti, kad kada nors į valdžią būtų išrinktas „antras Hitleris“, teigė pašnekovas.

Mitai apie nusikaltimus žmogiškumui

A. Kacorzykas vardijo, kokių būna mitų apie Antrojo pasaulinio karo metais nacių įrengtą Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą.

„Mitas yra tai, kad šioje vietoje susikoncentravo visas blogis, o prieš tai nieko tokio nebuvo. Negalima pamiršti, kad antisemitizmas nesprogo staigiai, tai buvo procesas, – tvirtino Aušvico-Birkenau muziejaus direktoriaus pavaduotojas. – Jis prasidėjo nuo Hitlerio sėdėjimo aludėse ir aplinkinių įtikinėjimo esą vieni žmonės yra aukščiau ir svarbesni, kiti – žemiau ir nesvarbūs.“

Kitu mitu A. Kacorzykas vadino įsitikinimą, kad tai niekada nebepasikartos. „Negalima pamiršti, jog blogis nesibaigia bausmėmis šių vietų komendantams, blogis gali kartotis“, – sakė jis.

Aušvico-Birkenau muziejaus direktoriaus pavaduotojas dar atskleidė, kad kai kurie lankytojai atvyksta ieškodami pigių sensacijų. Jie tikisi pamatyti siaubo muziejų. „O iš tikrųjų čia tokio dalyko nėra“, – teigė A. Kacorzykas.

***

Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykla buvo didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklų, įkurta nacistų okupuotoje Lenkijoje. Stovykla pavadinta netoliese esančio Lenkijos miesto Osvencimo vokišku pavadinimu.

Aušvice žuvo ne vienas milijonas žmonių, 90 proc. aukų buvo žydai iš beveik visų Europos šalių. Didžioji aukų dalis buvo nunuodyti „Zyklon B“ dujomis Aušvico dujų kamerose; kiti mirė nuo nuolatinio badavimo, priverstinių darbų, negydytų ligų, atskirų egzekucijų ir vykdytų „medicininių“ eksperimentų. Po karo stovyklos komendantas Rudolfas Hössas buvo nuteistas myriop ir pakartas toje teritorijoje, kur buvo mirties stovykla.

1947 metais aukų atminimui Lenkija pirmose dviejose stovyklose įsteigė muziejų. Čia kasmet apsilanko beveik po milijoną žmonių.