Nepaprasta istorija: partizanų ir milicininkų susišaudymas Signatarų namuose
Vil­nius, 1946-ųjų gruo­džio 20-osios va­ka­ras, Sig­na­ta­rų na­mai – 3-io­ji Val­gio tres­to val­gyk­la: skam­ba akor­deo­no mu­zi­ka ir dai­nos – pen­ki odi­nė­mis striu­kė­mis vil­kin­tys vy­rai šven­čia. Pra­si­ve­ria du­rys, į vi­dų įei­na ke­li mi­li­ci­nin­kai ir ka­riš­kiai, pri­siar­ti­na prie vy­rų odi­nė­mis striu­kė­mis ir pa­pra­šo par­ody­ti do­ku­men­tus. Įtam­pos aki­mir­ką nu­trau­kia stai­gūs pis­to­le­tų šū­viai... klyks­mai ir krau­jas. Pra­si­de­da są­my­šis ir pen­ki Po­vi­lo Luk­šio rink­ti­nės par­ti­za­nai pa­bė­ga.

Kas tie penki partizanai, ką jie veikė Vilniuje, kuo šis įvykis pasibaigė ir kaip jis susijęs su 1991 metų sausio 13-osios įvykiais, Signatarų namuose sostinėje pasakojo prof. dr. Vykintas Vaitkevičius, temą pavadinęs „Nepaprasta kovos už laisvę istorija: Lietuvos partizanai Signatarų namuose“.

Nustebti privertė vienas dokumentas

„Dažnai kalbame apie laisvės kovotojų kalinimą ir egzekucijas Vilniuje, atkūrus nepriklausomybę Tuskulėnuose buvo ištirta masinė jų palaikų kapavietė. Naujausi tyrinėjimai rodo, kad Lietuvos partizanai sostinėje paliko ir kovos pėdsakų“, – teigė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto prof. V. Vaitkevičius.

Viena tokių istorijų – partizanų ir milicininkų susišaudymas pirmame Signatarų namų aukšte veikusioje valgykloje Vilniuje.

V. Vaitkevičiaus žodžiais, viskas prasidėjo sklaidant partizanų dokumentus. Maždaug prieš penkerius metus pamatytas dokumentas privertė profesorių nustebti. „Dolitlis ir Karpa žuvo 1946 m. gruodžio mėn. 21 d. Vilniuje (Pilies gatvė). Palaidoti Vilniuj. Taip pat buvo sužeistas Smilga“, – užrašyta popieriuje.

„Kaip tai gali būti, kad daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvename laisvoje Lietuvoje ir to dar nežinome?“ – tai perskaitęs svarstė V. Vaitkevičius. Jis po truputį pradėjo gilintis į šią istoriją, duomenų vis daugėjo. Radęs daugiau laiko ir padirbėjęs archyvuose, profesorius išsiaiškino, kokia tai buvo istorija.

„Tokiu nepaprastu būdu kovos už laisvę pasakojimas 1918 metų vasario 16-osios Signatarų namuose išauga, apimdamas ir nuožmų partizaninį karą, ir 1990 metų kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gynėjus“, – pažymėjo V. Vaitkevičius.

Vakaronė kavinėje baigėsi susišaudymu

V. Vaitkevičius pasakojo, kad 1946 metų gruodžio 19 dieną konspiraciniame bute Užupyje penki iš Kėdainių apskrities atvykę partizanai įkūrė kovos už Lietuvos laisvę organizaciją. Beje, trys iš jų buvo mokytojai.

Rytojaus, penktadienio, vakarą apie 20 valandą Antanas Kunčius-Daktaras Dolitlis, Aleksandras Sirusas-Karpa, Jurgis Burnys-Smilga, Bronius Burnys-Mauras ir Vytautas Motiekaitis-Papartis susirinko Signatarų namuose veikusioje kavinėje „Baltasis Štralis“, kurią sovietų okupantai pavadino 3-iąja Valgio tresto valgykla. Nei partizanų, vilkinčių odinėmis striukėmis susitikimas, nei jų dainos, pritariant akordeonu, vilniečių dėmesio nepatraukė. Vyrai užsisėdėjo, nors užkandinė dirbo iki pirmo valandos nakties, jie ir po uždarymo vis dar vakarojo. Partizanai buvo gerai nusiteikę, linksmi ir ginkluoti pistoletais.

Tačiau vakaras baigėsi ne taip, kaip įsivaizdavo drąsuoliai. Netikėtai per kiemo duris užėjo keli milicininkai ir vienas kariškis patikrinti užkandinės lankytojų dokumentų. Tarp jų ir partizanų kilo aršus susišaudymas. Milicininkas Baranikovas krito vietoje, Povalnovas mirė ligoninėje nuo sužeidimų. Į ligoninę pateko ir sužeisti užkandinės sargas, trečiasis pareigūnas bei vienas lankytojas.

Iš kavinės ištrūkę partizanai Antanas Kunčius-Daktaras Dolitlis ir Aleksandras Sirusas-Karpa naktį iš gruodžio 20 į 21-ąją buvo areštuoti patruliuojančių milicininkų ant Žaliojo tilto. Sužeistas Jurgis Burnys-Smilga pasislėpė viename bute Užupyje, vis dėlto dar po savaitės taip pat buvo suimtas. Jo brolis Bronius Burnys-Mauras su Vytautu Motiekaičiu-Paparčiu ištrūko iš sostinės ir, matyt, traukiniu grįžo kovoti į gimtąsias Baisogalos apylinkes.

Prof. dr. Vykintas Vaitkevičius. / Organizatorių archyvo nuotrauka

Derino darbą ir partizanavimą

„Be to, jog kiekvienas partizanų pėdsakas Vilniuje ir visuose kituose Lietuvos miestuose yra labai brangus – kova už laisvę vyko ne tik miškuose ir kaimuose – manytina, kad Povilo Lukšio rinktinės partizanai į Signatarų namus ėjo norėdami kurti ir stiprinti simbolinį ryšį su viena iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo istorijos vietų“, – teigė V. Vaitkevičius.

Profesoriaus teigimu, apie dešimt rinktinės, turėjusios pirmo žuvusiojo savanorio Povilo Lukšio vardą, laisvės kovotojų, vieną žiemą praleidusių miškuose, antrąją partizanavimo žiemą nutarė su svetimais dokumentais dirbti legalų darbą durpyno įmonėje Juodšiliuose. Tai padaryti padėjo įmonės direktorius – tikras partizano Juozo Paliūno-Vairo brolis Petras. Tačiau išeidami iš miško jie nusprendė likti partizanais ir nenustoti kovoti, kaip sakė V. Vaitkevičius, „prieš bolševikinę mašiną“, siekusią įsitvirtinti. Vyrai sumanė tai suderinti, tai yra darbo dienomis dirbti, o savaitgaliais partizanauti.

Kaip atrodė drąsieji sostinėje vakaroję partizanai

Profesorius detaliai papasakojo, ir kas buvo tie drąsūs vyrai, nusprendę vakaroti miesto centre, kuriame knibždėjo sovietų milicininkų, kariškių ir KGB agentų.

Jurgis Burnys-Smilga, kilęs iš Baisiogalos valsčiaus, buvo 25 metų. Baigęs Kėdainių ir mokytojų kursus iki 1944-ųjų rugpjūčio dirbo pradinių klasių mokytoju Baisiogalos valsčiuje. Gerai mokėjo ne vieną užsienio kalbą. Pas partizanus išėjo, kad klausytų radijo, rengtų pranešimų santraukas, teiktų jas vadovybei. Nuo 1946 metų rudens buvo LLA (Lietuvos laisvės armijos) Povilo Lukšio rinktinės 3-iojo rajono vadas.

Vytautui Motiekaičiui-Paparčiui iš Baisiogalos valsčiaus buvo 23-eji. Partizano priesaiką davė 1945 metų gegužės mėnesį. Jis buvo vienas iš penkių brolių, išėjusių į partizanus. 1946 metų birželį tapo būrio vadu, priklausė Povilo Lukšio rinktinės 3-iajam rajonui. Žuvo 1947 metų sausį gimtajame Vabalių kaime.

21 metų Bronius Burnys-Mauras, taip pat kilęs iš Baisiogalos valsčiaus, – Povilo Lukšio rinktinės 3-iojo rajono kovotojas. Žuvo Lietuvos Žaliosios rinktinės erdvėje 1949 metų pavasarį.

Aleksandras Sirusas-Karpa, 37 metų, gimė Čikagoje, būdamas paauglys, su tėvais grįžo į Lietuvą. Tarnavo kariuomenėje, dirbo dailidės darbus, mokėsi geležinkeliečių mokykloje, vokiečių okupacijos metais saugojo kriminalinius kalinius. 1945 metais sovietų nuteistas 7 metams, netrukus amnestuotas... Įsitraukė į laisvės kovotojų gretas.

Antanas Kunčius-Daktaras Dolitlis buvo 32 metų. Gimė Rygoje, vėliau gyveno Lietuvoje Kairėnuose, dirbo staliumi. Buvo Šaulių sąjungos narys, Birželio sukilėlis, LLA kovotojas. Į partizanų gretas įstojo 1944 metų lapkritį, nuo 1945 metų buvo Antano Kielės-Paukščio būrio kovotojas. Buvo nuteistas, ištremtas į Rusijos Krasnojarsko kraštą, mirė lageryje.

Partizano sūnus – Sausio 13-osios herojus

Profesorius atskleidė lemties paženklintą šeimos ryšį – kad 1946 metais Signatarų namuose į akistatą su priešu stojęs A. Kunčius yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos gynėjo – 1991 metų sausio 13 dienos prie Vilniaus televizijos bokšto sužeisto ir ligoninėje mirusio Vytauto Koncevičiaus tėvas.

„Tokiu nepaprastu būdu kovos už laisvę pasakojimas 1918 metų vasario 16-osios Signatarų namuose išauga, apimdamas ir nuožmų partizaninį karą, ir 1990 metų kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gynėjus“, – pažymėjo V. Vaitkevičius.