Nepalaužiama dvasia: net sovietų lageriuose surengė sukilimus
Lie­tu­viai ir ukrai­nie­čiai su ne­įti­kė­ti­nu ryž­tu po­ka­riu ko­vo­ję už lais­vę so­vie­tų oku­puo­tų tė­vy­nių miš­kuo­se, už tai su­im­ti, kan­kin­ti, iš­trem­ti, bet ne­pa­lauž­ti, vė­liau už lais­vę su­ki­lo Gu­la­go la­ge­riuo­se. Apie tai pa­sa­ko­ja­ma kny­go­je ir fil­me „Gu­la­go par­ti­za­nai“. O per jų pri­sta­ty­mą sos­ti­nės Ka­ri­nin­kų ra­mo­vės sa­lė­je bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir pa­čius šios is­to­ri­jos he­ro­jus lie­tu­vius – pra­ži­lu­sius, gy­ve­ni­mo raukš­lių iš­va­go­tais vei­dais, dėl am­žiaus su­nkiau pa­ei­nan­čius, bet iki šiol bud­rius, ryž­tin­gus, ne­pa­si­duo­dan­čius li­ki­mo ne­gan­doms ir ži­nan­čius, ko­kia gy­vy­biš­kai svar­bi yra lais­vė.

Vilniaus įgulos karininkų ramovėje buvo pristatyta knyga ir trumpametražis dokumentinis filmas „Gulago partizanai“ apie 1953–1955 metų didžiausius ir kruviniausiai numalšintus politinių kalinių sukilimus Norilsko, Vorkutos ir Kengyro lageriuose.

Renginyje dalyvavo knygos bei filmo kūrėjai Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė, istorijų herojai partizanai tremtiniai, visuomenei žinomi žmonės. Salė buvo pilna žmonių.

Lietuvis, pasakojo, kad kaip ginklą rankose turėjo strypą, kai pamatė į lagerio teritoriją įvažiuojančius tankus.

Lietuvių ir ukrainiečių bendrystė – nuo Gulago laikų

Vakaro vedėjas politologas Linas Kojala sakė: „Labai gera matyti, kad tiek daug žmonių susirinko į prasmingą ir turiningą renginį – knygos ir filmo „Gulago partizanai“ pristatymą.“ Politologas teigė, kad jam istorinės temos jam artimos. Pats vyko į dvi ekspedicijas Ukrainoje ir Kazachastane, lankė lietuvių ir kitų tautybių žmonių tremties vietas. „Apie tai, kaip jie gynė mūsų laisvę, šiandien galime sužinoti daugiau“, – sakė jis.

Linas Kojala pažymėjo, kad istorija yra be galo svarbi. „Vienas amerikiečių istorikas yra pasakęs, kad istorija leidžia mums suvokti, kas mes esame, kokie mes esame ir kodėl mes esame būtent tokie“, – sakė politologas.

Tai iš tiesų buvo galima suvokti, kai, pažiūrėjus dokumentinį filmą, žiūrovai pamatė į Vilniaus karininkų ramovės sceną pakilusius žilus, bet ir dabar budrius Gulago istorijos dalyvius. Tai žmonės, kurie su neįtikėtinu ryžtu pokariu kovoję laisvę iš pradžių sovietų okupuotos Lietuvos miškuose, už tai buvo suimti, kankinti, ištremti, bet nepalaužti, vėliau jie už laisvę sukilo Gulago lageriuose.

„Manau, kad šis filmas prisideda atsakant į klausimą, kokie mes – lietuviai, kodėl mes esame tokie“, – pažymėjo Linas Kojala.

Politogas siūlė atkreipti dėmesį į dabartinę artimą Lietuvos draugystę su Ukraina, kad šiandien tūkstančiai lietuvių palaiko ukrainiečių geopolitinę kovą. „Kur yra tos bendrystės šaknys? Dar Gulage lietuviai su ukrainiečiais buvo sukilimų lyderiai“, – sakė jis.

Tankai prieš beginklius žmones

„Mes kalbame apie mūsų tautos rezistenciją, apie mūsų partizanus, kurie kovėsi dėl mūsų valstybės laisvės čia, mūsų šalies miškuose. Tačiau neturime pamiršti ir tų, kurie tai darė Sibiro platybėse – labai toli nuo namų, bet nepamiršę, kas yra jų valstybė. Man didelė garbė yra būti čia kartu su jais“, – per renginį kalbėjo Linas Kojala.

„Ši knyga apie niekada nepasibaigusią Laivės kovą, apie nepalaužtą politinių kalinių dvasią, apie sukilimus Gulage, kur pirmose gretose stovėjo lietuviai ir ukrainiečiai, partizaninio pasipriešinimo dalyviai, ryšininkai, pogrindžio rezistentai, savo šalių patriotai, – leidinį pristatė autoriai Goda Karazijaitė ir Paulius Saudargas. – Ten, Vorkutoje, Noriske, Kengyre 1953 metais kilo didžiausi kruvinai numalšinti lagerių sukilimai, sudrebinę Gulagą ir visą Sovietų Sąjungą. Ši knyga į skaitytoją prabyla visa tai išgyvenusių liudininkų akimis.“

O žiūrovams tą vakarą Vilniaus karininkų ramovėje pirmiausia prabilo filmas. Dokumentinėje juostoje Gulago partizanai iš ekrano bylojo apie tai, ką jiems teko patirti.

Filme pasakojama apie tai, kad pradėję laisvės kovas Lietuvoje, todėl vėliau sovietų okupantų ištremti į Gulagą, sužinoję apie Sovietų Sąjungos diktatoriaus Stalino mirtį, politiniai kaliniai nusprendė čia kovoti už laisvę. Didžiausi lagerių sukilimai prasidėjo 1953 metų vasarą Norilske ir Vorkutoje, vėliau vyko Kengyre 1954 ir vėl Vorkutoje 1955 metais.

„Kiekviename lageryje susiformuoja sukilimo komitetai Gulago valdžios stengėsi neprovokuoti, užkirsti kelią bet kokiam smurtui ar sabotažui. Derėtis kviečia komisijas iš Maskvos, apeliuoja į Sovietų Sąjungos konstituciją ir kaltina tik vietinę valdžią jos nesilaikant, – pasakojama iš ekrano. – Gudri kalinių taktika atima motyvą streikus iš karto užgniaužti. Slenka dienos ir savaitės. Kaliniai į darbą neina. O neišpildytas darbo planas graso visai Sovietų Sąjungos ekonomikai.“

Centrinės sovietų valdžios atstovai vyko į lagerius ir net sėdo su kaliniais už derybų stalo, kad tik jie vėl pradėtų dirbti. Tačiau galiausiai čekistai nusprendė Gulago kalinių nepaklusnumą slopinti jėga. „Sukalena kulkosvaidžiai ir automatai. Kulkos skina beginklių kalinių gyvybes, – pasakojama filme. – Žmones traiško tankai.“

Apie tai iš ekrano prisiminimais dalijosi ir gyvi tų įvykių liudininkai – lietuviai ir ukrainiečiai, ir tada ėję išvien. Vienas iš jų, lietuvis, pasakojo, kad kaip ginklą rankose turėjo strypą, kai pamatė į lagerio teritoriją įvažiuojančius tankus.

Tuo metu žiūrint filmą nejučiomis atgijo prisiminimai apie 1991 sausio 13-ąją, kai, susigrąžinus Nepriklausomybę, beginklių lietuvių minios vėl stojo ginti laisvės, o juos vėl traiškė sovietų tankai. Tačiau Lietuva laimėjo.

Buvo numalšinti, bet laimėjo

Per Gulago sukilimus Rusijos gilumoje praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje žuvo šimtai politinių kalinių. Filme pasakojama, kad kiti dalyviai buvo areštuojami, žiauriai mušami, išsiunčiami į kitus lagerius arba uždarus kalėjimus. Tuo metu sukilimai buvo numalšinti jėga ir paskandinti kraujyje. Tačiau politiniai kaliniai savo pasiekė. Sovietų valdžia buvo priversta nusileisti. Sąlygos Gulage daugeliu aspektų sušvelnėjo. O vėliau politinius kalinius buvo pradėta išleidinėti į laisvę.

Prisimindami Gulago sukilimus šių įvykių herojai ne kartą sakė, kad tuo metu buvo nusprendę: mirtis arba laisvė.

„Sovietinių tautų kalėjimo sienos įskilo ir susidarė sąlygos ateinančiais dešimtmečiais kilti išsivadavimo judėjimams okupuotoje Europos dalyje, – apibendrinama filme. – Partizaninio pasipriešinimo dvasia, per pusę amžiaus išsaugota kalėjimuose ir lageriuose, tremtyje ir pogrindyje, galiausiai buvo atnešta į Sąjūdžio mitingus ir pergalingai užbaigė laisvės kovą.“