Naujieji tarpukariu: neturintys fejerverkų į orą šaudydavo iš pistoletų ir revolverių
Nau­juo­sius daž­niau­siai su­tin­ka­me drau­gų bū­ry­je na­muo­se ar cen­tri­nė­se mies­tų aikš­tė­se, į orą lei­džia­me fe­jer­ver­kus ir iš­šau­na­me šam­pa­ną. O kaip me­tų virs­mas bū­da­vo su­tin­ka­mas tar­pu­ka­rio Kau­ne, ku­ris tuo me­tu bu­vo lai­ki­ną­ja sos­ti­ne?

Mieste eglės nebuvo, rinkdavosi prie Karo muziejaus

Istorinės Prezidentūros Kaune istorikė Justina Minelgaitė sako, kad apskritai Naujuosius metus Lietuvoje aktyviau pradėta švęsti sovietmečiu. Tuo metu tarpukariu Naujieji metai nebuvo tokia didelė ir svarbi šventė: kaimuose žmonės labiausiai švęsdavo Kalėdas, vėliau – Užgavėnes. Vis dėlto miestuose situacija buvo kiek kitokia.

„Jei šnekame apie laikinąją sostinę – Kauną, jame jau formavosi naujametinio šventimo tradicijos. Tai iš dalies stipriai priklauso ir nuo žiniasklaidos, kuri esą formuoja, kaip reikia švęsti. Dar gerokai prieš Naujuosius metus, gal savaitę prieš, žiniasklaidoje pasirodydavo sveikinimai su Naujaisiais metais, palinkėjimai. Jų būdavo pačių įvairiausių. Įvairios įmonės sveikindavo savo produkcijos vartotojus. Šiandien žiūrint, tai atrodo labai linksmai, pavyzdžiui, koks nors papirosų fabrikas sveikina visus rūkalius ir linki sėkmės; arba kokia sviesto perdirbimo įmonė širdingai sveikina ir linki daug laimės bei gero apetito“, – pasakoja J. Minelgaitė.

Istorikė sako, kad prieš Naujuosius buvo apklausiami aukšto rango valdžios pareigūnai, ką jie prognozuoja ir linki kitiems metams: „Pavyzdžiui, prezidentas Kazys Grinius ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sakė, kad kitais metais linki mažiau drebėjimo dėl savo kailio ir daugiau galvojimo apie šalies ateitį. Spaudoje jau formavosi požiūris, kad Naujieji metai iš tikrųjų yra šventė, atsirado šventimo tradicijos.“

1938-ųjų sutikimo šventė Kauno karo aviacijos karininkų ramovėje, J. Miežlaiškio nuotr. / LRT.lt

Kokios buvo tos tradicijos? Pasak J. Minelgaitės, miestiečiai dieną prieš Naujuosius stengdavosi pasiruošti kokių nors vaišių, pasipuošti. „Ketvirtajame dešimtmetyje spaudoje buvo rašoma, kad gruodžio 31 d. – tai diena, kai nerasi laisvo taksi, visi „frizavimo ir šukavimo salionai“ užimti. Jie dirbdavo intensyviu grafiku – nuo 7 val. ryto iki 22 val. vakaro. Tai – labai ilgas darbo laikas tarpukariu, nes įprastai valstybinės įstaigos dirbdavo bent iki 14 val. Taigi žmonės Naujiesiems metams ruošdavosi“, – tikina istorikė.

Nors manoma, kad tarpukariu kiekvieno lietuvio namuose buvo puošiama eglė, J. Minelgaitė sako neradusi duomenų, kad tuo metu Kaune būtų stovėjusi centrinė eglė – greičiausiai jos ir nebuvo, o pagrindinė susitikimo vieta per Naujuosius metus būdavo Karo muziejaus sodelis.

„Šventiniai akcentai būdavo labai patriotiški. Sakykime, nuo 1922-ųjų Karo muziejaus sodelis tapo centrine miestiečių naujametinio susitikimo vieta. Kas ten vyko? Visada būdavo laukiama Laisvės varpo dūžių, kurie ir skelbdavo apie Naujuosius metus. Po to visada skambėdavo „Tautiška giesmė“ – Lietuvos valstybės himnas. Naujųjų metų naktį užsižiebdavo papuošimai, susiję su valstybės istorija.

Lemputėmis buvo puošiamas Karo muziejus, varpinė. Ten būdavo apmąstomi praėję metai, viltys ateinantiems metams. Būdavo netgi iliuminacijos su užrašais „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, būdavo Gediminaičių stulpai – viskas, kas susiję su Vilniumi. [...] Viskas buvo daroma Karo muziejaus direktoriaus Vlado Nagevičiaus iniciatyva. Būdavo netgi teatro elementų – atsidarydavo Karo muziejaus durys ir pasirodydavo Geležinio vilko instaliacija, Gedimino portretas – tarsi prarastas Vilnius, [pabrėžiant] kad tai – ateinančių metų viltis. Taigi buvo tokių labai patriotiškų akcentų ir, žinoma, kalbų – jas sakydavo pats V. Nagevičius, svečiai“, – LRT.lt kalbėjo J. Minelgaitė.

Keldavo taurę šampano arba midaus

Kaip rašė spauda, nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos ceremonija iš Karo muziejaus buvo pradėta transliuoti per Lietuvos radiją, kad girdėtų ir Vilniaus, ir Klaipėdos krašto žmonės. Skaičiuojama, kad prie Karo muziejaus susirinkdavo net iki 15 tūkst. miestiečių.

Istorikė J. Minelgaitė sako, kad į Karo muziejaus sodelį rinkdavosi tie, kurie neturėdavo kur švęsti. Tačiau kiti rinkdavosi įvairiose organizacijose, didžiosiose Kauno salėse, restoranuose.

„Valstybės teatre po „Traviatos“ švęsdavo visas kultūros elitas, varpininkai šventė savo salėje, įvairios kitos organizacijos – savo. Jei kalbėtume apie paties aukščiausio rango pareigūnus, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo atidaryta Kauno įgulos karininkų ramovė, ten vykdavo didžiausia šventė, kur, kaip buvo rašoma, rinkdavosi visas oficialusis Kaunas: aukščiausi valstybės vadovai, vyriausybės nariai, užsienio valstybių diplomatinio korpuso atstovai, kariuomenės vadovybė su gausia karininkija ir kiti. Centrinis šventės akcentas buvo prezidento ir jo žmonos vizitas vidurnaktį. Jis pakeldavo taurę šampano arba midaus, pasakydavo trumpą šventinę kalbą“, – tęsė J. Minelgaitė.

Kaunas. Teisingumo ministerijos rūmų naujametė iliuminacija.1936 m. / LRT.lt nuotrauka

Po oficialiosios dalies būdavo vaišės, šokiai. „Kaip rašo amžininkai, prezidentas nebūdavo iki pat ryto, nors Kauno baliai tikrai trukdavo bent iki 5 val. ryto. Prezidentas pabūdavo valandą kitą, o paskui, orkestrui griežiant maršą, buvo išlydimas namo“, – pridūrė J. Minelgaitė.

„Lietuvos aidas“ rašė: „Prezidentas su ponia Karininkų ramovėje išbuvo iki 2 val. Orkestrui griežiant maršą, Tautos Vadas iškilmingai palydėtas iki automobilio.“

1938-aisiais toje salėje galėjo švęsti apie tūkstantį žmonių. Jei prezidentas būdavo išvykęs švęsti Kalėdų ar Naujųjų metų kur nors kitur, jis vis tiek būdavo prisimenamas ir jam būdavo tariamas žodis, siunčiami linkėjimai.

Anot J. Minelgaitės, Naujųjų metų naktį būdavo panaikinama komendanto valanda, nors įprastai vaikščioti naktimis žmonės negalėdavo.

„Įdomus dalykas ir dėl fejerverkų. Jie buvo šaudomi Karo muziejaus šventės organizatorių. Netgi fejerverkus, kuriuos vadindavo „rakietomis“, jie darydavo trispalvius. Trečiajame dešimtmetyje prieš Naujuosius metus buvo išleistas viešas įsakymas, išpublikuotas spaudoje, kad Naujųjų metų naktį bus suimti visi, kurie per Naujuosius šaudys iš revolverių ir pistoletų. Tai reiškia, kad tie, kurie neturėjo fejerverkų, bet kažkokiu griausmu norėjo sutikti Naujuosius, šaudydavo iš revolverių ar pistoletų“, – pasakoja Istorinės Prezidentūros Kaune istorikė J. Minelgaitė.

Tuo metu pirmąją Naujųjų metų dieną prezidentas priimdavo svečius, būdavo rengiami oficialūs vizitai.

„Jo Ekscelencija valstybės prezidentas Naujųjų metų sausio 1 dieną priims su vizitais: 12 val. Vyriausybę ir Valstybės Tarybos pirmininką, 12 val. 15 min. svetimų valstybių atstovus, 12 val. 45 min. kariuomenės vadovybę, 13 val. aukštuosius valdininkus, 13 val. 30 min. visuomenės ir organizacijos atstovus bei atskirus asmenis“, – 1934-ųjų išvakarėse skelbė dienraštis „Lietuvos aidas“.