Mūšis ant Baltojo kalno šalia Pragos, 1620 m. lapkričio 8 d.
Bal­to­jo kal­no mū­šis ar Mū­šis ant Bal­to­jo Kal­no (Kal­vos) – 1620 m. lap­kri­čio 8 d.... ir ta pro­ga ša­lia Pra­hos or­ga­ni­zuo­ja­mas įdo­mus re­kons­truk­ci­nis ren­gi­nys. Jis jau įga­vo nuo­la­ti­nio ir tra­di­ci­nio ren­gi­nio var­dą.

Tad, jei kas ten tuo metu važiuos pro šalį (ar ne pro šalį, šiaip, išsiilgęs čekiško alaus), galbūt galės pasinerti į „prabėgusius laikus“. Trisdešimtmečio karo rekonstruktoriai susivažiuoja iš visos Europos ir dar galai žino iš kur. Mūsuose šis periodas ne itin žinomas ir menkai aprašytas, o be reikalo. Pavyzdžiui, šiame mūšyje, katalikų gretose, kovojo LDK raiteliai (pagrinde šarvuoti kazokai) ir net sugebėjo paimti Fridricho V pagrindinę vėliavą! Ot tai taip.

Paveikslas: Pieter Snayers (1592–1667), mėgėjo tapyti batalijas. Sebastijano Vrankso gildija

Tai šiek tiek apie patį mūšį: čekiškai – Bitva na Bílé hoře (1620), angliškai – The Battle of White Mountain ir vokiškai – Die Schlacht am Weißen Berg, o tai nei kvadratinėmis raidėmis, nei lietuviškomis, nelabai kas apie jį yra.

Žodžiu, Katalikų lyga susiorganizavo numalšinti čekų protestantų sukilėlius. Iš jų pusės branduolį sudarė Šventoji Romos imperija su savo garsiosiomis ispanų ir valonų tercijomis, Bavarijos, Viurcburgo vyskupystės, Lotaringijos kariaunos ir Lenkijos kavalerija bei LDK kazokai. Iš sukilėlių protestantų pusės – moravai, selezai, Pfalco kunigaikštystė, vengrai (madarai, valakija), Aukštutinė Austrija, Niederiosterreichas ir samdiniai.

Artėjant Katalikų Lygai, sukilėliai nusprendė juos pasitikti už Prahos sienų ant labai patogios Baltosios kalvos ar kalno (tuomet apie 1 ar 2 km nuo miesto ribos). Išsirikiavo naujamadiškai, pagal nyderlandų pavyzdį: keliomis išilgomis, suskaidytomis į nedidelius dalinius, linijomis. Linijų buvo 3(?) į gylį po 8(?) karius. Tokios rikiuotės pranašumas buvo tas, kad esant dažnai lauko artilerijos ugniai, patiriami pakankamai nedideli nuostoliai. Žodžiu, nežiūrint apylygių jėgų (panašiai po 25 tūkst.), startinis pranašumas buvo kaip ir sukilėlių pusėje, bet jie praleido gerą progą atakuoti katalikiškosios lygos (Imperijos) dalinius, kai šie kėlėsi per po kalva tekantį upelį (ech, tas riteriškumas... Ir vėl koją pakišo...). Tuo tarpu lyga atropojo savo galingomis senamadiškomis tercijomis, kurios artimos kovos sąlygomis linijinei rikiuotei buvo net neįkandamos. Tiesos labui, reikia pasakyti, kad tarp Lygos vadų buvo ginčas ar bandyti priešą apeiti, nes pažįstantys nyderlandiško pavyzdžio rikiuotę, bijojo siaubingų nuostolių, kurią galėtų padaryti artilerija, bet sėkmingas persikėlimas paskatino atakuoti „kakton“...

Žodžiu, nenugalimosios tercijos sukilėlių gretas pradėjo laužyti, kaip šakeles. Sukilėliai porą kartų bandė kontraatakuoti pasitelkdami kavaleriją, bet ši buvo nuvyta. Patirties vadovauti linijinei rikiuotei beveik niekas neturėjo. Tad ne vienas dalinys bėgo apimtas panikos. Trečioji kontrataka į kairį sparną kaip ir pavyko, šiek tiek suteikė vilties, bet čia įsikišo lenkų kavalerija ir LDK kazokai... Štai tada jie paėmė Fridricho vėliavą, nusivijo priešą, apiplėšė stovyklą, išplėšė atsargas ir nulėmė mūšio eigą – sukilėliai spruko ir pasislėpė už miesto sienų...

Žuvusių niekas normaliai nesuskaičiavo. Pagal vienus šaltinius Katalikų lyga neteko nuo 900 karių, pagal kitus iki 2000 (3000), o sukilėliai nuo 1300 iki 9000. Kodėl toks skirtumas? Ogi neaišku kaip skaičiuoti – po derybų Praha buvo atiduota Lygai ir Imperijos valdžia su sukilėliais be jokio gailesčio susidorojo. Tad kas ką pripliusuoja ar atima – sunku gaudytis.

Tiesa, karas pralaimėtas nebuvo, bet čekai jau buvo eliminuoti...

Na, tai trumpai tiek. Geriausi išsamiausi resursai, aišku – čekiški ir vokiški.

Matyt reiktų paminėti, kad pats mūšis tetruko dvi ar šiek tiek daugiau valandos.

Jame dalyvavo būsima 30-mečio karo legenda Albrechtas Valenšteinas (Albrecht Wenzel Eusebius von Waldstein (Wallenstein); 1583–1634), o Imperijos pajėgų maršalas buvo puikus ir pakankamai galvotas, ir atsargus karvedys Karolis Bonaventuras, Longuvelio baronas ir Bokua grafas (Charles-Bonaventure de Longueval, comte de Bucquoy; 1571–1621), kuris, kilęs iš Nyderlandų ir žinodamas linijinės taktikos stipriąsias puses, iš esmės ir siūlė apeiti sukilėlių čekų pajėgas, bei gabus karvedys Tilio grafas Johanas Cerklas (Johan t'Serclaes, Conde de Tilly; 1559 – 1632) ir Bavarijos kunigaikštis Maksimilijonas I (Maximilian I. Kurfürst von Bayern; 1579–1623).

Na, o sukilėlių protestantų pusėje, Turno ir Valsasino grafas Henrikas Matas(Heinrich Matthias Graf von Thurn und Valsassina; 1567–1640), kuriam po šio mūšio teko palikti Bohemiją ir vėliau jis tapo Švedų rezidentu Estijoje bei Kristijonas I, Anhalto ir Bernburgo princas (kunigaikštis) Christian I, Prince of Anhalt-Bernburg; 1568–1630), kuriam teko sprukti į Švediją, vėliau Daniją, iš kurio buvo konfiskuotos visos žemės, tapo nepageidaujamu asmeniu Imperijoje ir tik vėliau jam buvo suteikta malonė. Grįžęs tėvynėn – neužilgo mirė. Taigi, Trisdešimtmečio karo arenoje po šio sukilimo numalšinimo aktyvus protestantas beliko tik Čekijos karūnos netekęs Pfalco kunigaikštis Fridrichas V (Friedrich V. von der Pfalz, 1596–1632), iš kurio taip pat viskas, įskaitant titulus, buvo atimta ir konfiskuota. Galų gale užsikrėtė maru ir mirė tremtyje....

Bohemija dar ilgam lieka Habsburgų dinastijos rankose...

Memorialinis paminklas

Organizatorių puslapis (daug foto iš praeitų renginių, o „jutube“ pilna prifilmuotos medžiagos): https://www.facebook.com/events/338025196680648/

„Armanjako šalis“