Lietuvos vyriausybių 1918–1920 m. protokolai – lyg istorinis romanas
Per ren­gi­nį Na­cio­na­li­nė­je bib­lio­te­ko­je pri­sta­tant kny­gą „Lie­tu­vos vy­riau­sy­bių 1918–1920 me­tų po­sė­džių pro­to­ko­lai“, dr. Al­fon­sas Ei­din­tas, dr. Rai­mun­das Lo­pa­ta ir dr. Al­gi­man­tas Kas­pa­ra­vi­čius nu­švie­tė klau­si­mus, ku­rie rū­pė­jo 1918–1920 me­tais vei­ku­sioms pen­kioms lai­ki­no­sioms vy­riau­sy­bėms. Ar pra­šy­ti Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos glo­bos sie­kiant tap­ti bri­tų pro­tek­to­ra­tu? Ar Lie­tu­va tu­rė­tų sau rei­ka­lau­ti Lie­po­jos uos­to? Ar ne­rei­kė­tų vals­ty­bės te­ri­to­ri­ją ap­ri­bo­ti dau­giau­sia lie­tu­vių gy­ve­na­mo­mis že­mė­mis? Ko­dėl Stei­gia­ma­sis Sei­mas bu­vo šau­kia­mas vė­liau, ne­gu pas kai­my­nus?

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytas dokumentinis rinkinys, nušviečiantis valstybės kūrimą prieš gerą šimtmetį. Profesorių dr. Alfonso Eidinto ir dr. Raimundo Lopatos parengta knyga „Lietuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai“ atskleidžia, kaip nuo nulio realiai buvo kuriama Lietuvos valstybė.

Istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus moderuotame renginyje dalyvavo minėti rinkinio sudarytojai ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mokslinių leidinių redakcijos vadovė Irena Stankevičienė.

Pasak A. Eidinto, „Vyriausybės posėdžių užrašai – autentika, ateinanti iš šimtmečio senumo kasdienybės, kai atsiskleidžia asmenybės, stovėjusios prie nepriklausomos valstybės kūrimo ir reikalingiausių sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo. Tai tikrai nėra vien tik sausi dokumentai.“

Kaip sakė A. Kasparavičius, 1918 metais pradėjus darbą pirmai vyriausybei, lietuviams pavyko rasti dialogą su gudais, žydais... Tačiau su lenkais – niekaip.

R. Lopata leidinį apibūdino kaip įtempto siužeto istorinį romaną. „Vyriausybių protokolai yra be galo įdomūs, skaitomi kaip tam tikras istorinis romanas“, – sakė jis. Vos pradėjusi veikti ir perimti valdžią iš Vokietijos okupacinės administracijos Laikinoji Lietuvos vyriausybė buvo priversta pasitraukti nuo Rusijos bolševikų iš Vilniaus į Kauną ir ten imtis būtiniausių valstybės kūrimo bei gynybos darbų.

Gyvame pokalbyje A. Eidintas, R. Lopata, A. Kasparavičius nušvietė klausimus, kurie rūpėjo 1918–1920 metais veikusioms penkioms laikinosioms vyriausybėms. Ar prašyti Didžiosios Britanijos globos siekiant tapti britų protektoratu? Ar Lietuva turėtų sau reikalauti Liepojos uosto? Ar nereikėtų valstybės teritoriją apriboti daugiausia lietuvių gyvenamomis žemėmis ir negausinti valstybėje gudų skaičiaus? Šie ir kiti dalykai buvo svarstomi pakaitomis su kasdieniais mokesčių, kariuomenės aprūpinimo, tarptautinių santykių klausimais.

Profesoriai dr. Alfonso Eidinto (kairėje) ir dr. Raimundas Lopata (dešinėje), Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mokslinių leidinių redakcijos vadovė Irena Stankevičienė ir vakaro vedėjas istorikas dr. Algimantas Kasparavičius. / Stopkadras

Nekontroliavo visos teritorijos

„Visi protokolai buvo laikinųjų vyriausybių. Viskas buvo laikina iki Steigiamojo Seimo, – sakė A. Kasparavičius. – To laikinumo priežastis taikliai nurodyta – kad nebuvo sušauktas Steigiamasis Seimas. Kaip tai nutiko, kad mūsų pietiniai kaimynai lenkai savo Steigiamąjį Seimą sušaukė dar 1919 metų sausį, estai – tų metų balandį, o lietuviai – tik po metų, 1920-ųjų balandį? Kas tai buvo – politinė kultūra, aplinkybės? Kokios pagrindinės priežastys?“ Jis priminė versiją, esą todėl, kad Lietuva tuo metu nekontroliavo visos savo teritorijos, ir teigė, kad Lenkija taip pat nekontroliavo.

A. Eidinto teigimu, mūsų padėtis buvo ypač prasta. Lietuvos taryba iki 2018 metų lapkričio pabaigos negavo jokios funkcijos. Spalio mėnesį jai davė teisę formuoti vyriausybę, bet ta vyriausybė savo rankose neturėjo valdžios svertų. „O čia artėjo bolševikai ir lenkų legionai, tarp jų prasidėjo susirėmimai“, – sakė A. Eidintas. – Man atrodo, kad lietuvius labiausiai slėgė tai, kad nebuvo vietinės valdžios. Kas galėjo organizuoti rinkimus kaime? Viską gelbėjo tik parapijų komitetai ir kunigai, klebonai.“

Anot istoriko, buvo laukiama, nes didelėje Lietuvos teritorijos dalyje nebuvo įmanoma organizuoti rinkimų. Rinkimų įstatymas, kuris buvo priimtas vadovaujant teisingumo ministrui Petrui Leonui, buvo numatytos vietos Mažajai Lietuvai ir visai Vilnijai, nors jos buvo ne Lietuvos vyriausybės kontrolėje. Nors tuo metu padėtis pasižymėjo trapumu ir laikinumu, lietuviai vylėsi, kad pasiseks, laukė vos ne stebuklo.

Reikėjo ieškoti išeičių iš tokios sudėtingos situacijos. „Kariuomenės kūrimas – geriausias pavyzdys, kaip nieko nebuvo ir nieko nebuvo galima gauti, net ginklų iš vokiečių, kurie turėjo būti suinteresuoti paspirtimi nuo atžygiuojančių bolševikų“, – teigė A. Eidintas.

1919 metų pradžioje ir vasarą Lietuvos vyriausybė svarstė, gal prašytis tapti britų protektoratu, net balsavo dėl šio klausimo. O tuo metu „griaudėjo Rusijos bolševikų ir Lenkijos karas“, kaip teigė istorikas.

„Lietuvos vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai“ / Stopkadras

Nerimavo dėl nelietuviškų partijų

„Steigiamais Seimas Antanui Smetonai galėjo atrodyti šiek tiek pavojingas, kai kurioms politinėms partijoms žadant radikalią žemės reformą, – kalbėjo A. Eidintas. – Lenkų organizacijos atvirai svarstė, jei lietuviai radikalės ir pradės „karpyti“ dvarus.“

Tad buvo įvairių priežasčių neskubėti su Steigiamojo Seimo rinkimais. Kaip dar vieną tokių, istorikas įvardijo tuo metu vyravusią baimę, kas bus jei laimės ne lietuviškos partijos, bet, sakykime, lenkų arba rusų, kokia bus žydų pozicija.

„Ne šiaip sau per Steigiamąjį Seimą buvo labai iškilmingai atšvęsta, kad rinkimai įvyko, kad tautinės mažumos gavo savo vietas, bet jų atstovų nebuvo tiek daug, kiek sakė lenkai. Jie tikėjosi daugiau kaip trečdalio. O faktiškai vos 10 proc. surinko, – teigė A. Eidintas. – Tas trapumas jaučiasi ir protokoluose.“

Kaip sakė A. Kasparavičius, 1918 metais pradėjus darbą pirmai vyriausybei, lietuviams pavyko rasti dialogą su gudais, žydais... Tačiau su lenkais – niekaip.

R. Lopatos nuomone, to priežasčių buvo daug, bet viena svarbiausių – pačios koncepcijos klausimas, kokia turėtų būti Lietuva. Net Steigiamojo Seimo rinkimo teritoriją braižant ribos nebuvo žinomos, kai kas kalbėjo apie Liepoją, kai kas – apie Karaliaučių.

„Pagrindinis koncepcijos klausimas: kokia Lietuva – istorinė ar etnografinė? – teigė R. Lopata. – Nepaisant koncepcijos skirtumų, buvo linkstama į tai, kad turi dominuoti lietuviai. O užsitikrinus dominavimą, kviesti tuos tautinių mažumų atstovus, kurie sutinka bendradarbiauti. Pasak jo, de facto vis buvo traktuojami, kaip Lietuvos Respublikos piliečiai.

A. Kasparavičius domėjosi, kas lėmė, kad rusų tautinė mažuma, nors tuo metu, Lietuvos valstybingumo formavimosi išvakarėse buvo pakankamai skaitlinga, anksčiau buvo titulinė imperijos tauta, netapo problema. R. Lopatos manymu, rusus gąsdino pačioje Rusijoje. O šią šalį drebino revoliucija.

R. Lopata dar pažymėjo, kad nors Steigiamąjį Seimą lietuviai sušaukė vėliau, negu kaimynai, skyrėsi tuo, kad vieni pirmųjų Europoje suteikė balsavimo teisę moterims.