Lietuvos tvanas prieš 60 metų
Jei pa­sau­ly­je ne­įvyks­ta nie­ko rim­to, ži­niask­lai­da tuoj „at­ka­sa“ te­mą, tin­ka­mą in­for­ma­ci­jos srau­to spra­goms už­kam­šy­ti. Pa­va­sa­rį vie­na to­kių te­mų – pot­vy­niai. Vos Ne­ries le­dams truk­te­lė­jus prie kran­ti­nės Vil­niu­je pri­riš­tą „Bar­žą“ ar ga­vus ži­nią, kad au­to­mo­bi­liai į Rus­nę vėl ke­lia­mi tra­lais, žur­na­lis­tai puo­la skam­bin­ti vi­siems, kas apie tai ką nors (iš­ties ar ne­va) nu­si­ma­no. 

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–04–20 nr. 3656

Etnologai gauna galimybę priminti liaudies išmintį, hidrologai – praeities stichinius įvykius, istorikai – jų poveikį visuomenės raidai, ekologai – vandens svarbą augalams ir gyvūnams, o anoniminiai portalų komentatoriai – vėl pareikšti: dėl visko kalta valdžia! Bet šiemet proga kalbėti apie potvynį neeilinė: balandžio pabaigoje sukanka 60 metų, kai dauguma Lietuvos upių nušniokštė viena galingiausių polaidžio bangų. Taigi minime savotišką didžiojo tvano sukaktį.

Nenuostabu, kad viso to padarinius skaudžiausiai juto panemunių gyventojai.

Kuo išsiskyrė 1958-ųjų pavasaris?

Pradžia buvo tradicinė: prieš pavasarį – žiema, o prieš ją – ruduo. Bet skirtumai jautėsi dar 1957-aisiais: nuo vasaros pabaigos gausiai lijo (rugpjūčio ir rugsėjo kritulių kiekis Lietuvoje daugiau nei 2 kartus viršijo vidurkį), o gruodį, paspaudus stipriam šalčiui, įmirkusi dirva įšalo beveik iki metro. Nuo 1958 m. pradžios smarkiai snigo: vasarį ir kovą sniego daug kur iškrito dvigubai ar net trigubai daugiau, nei įprasta. Kovo 25 d. Rytų Lietuvoje nustatytas rekordinis sniege sukauptų vandens atsargų kiekis, svyravęs nuo 70 iki 110 mm (baltarusiškoje Nemuno baseino dalyje jų būta apie 1,5 karto daugiau). Nors skaičiai neatrodo grėsmingi, jie reiškia, kad dėl staigaus tirpsmo gruntas galėtų pasidengti 7–11 cm storio vandens sluoksniu. Žinia, vanduo takus – tad ištisinis jo sluoksnis susiformuoja tik ant lygaus paviršiaus. Tačiau būtent ši vandens savybė, privertusi jį greitai subėgti į vagas, pavasarį lėmė ekstremalius upių debitus.

Prie neįprastai aukšto upių vandens lygio prisidėjo ir tai, kad paeiliui sekė kelios potvynio bangos. Pirmas atlydys privertė Nemuno ir Neries ledus pajudėti dar vasario 16 d. Lietuvoje iš ledo išsilaisvino didžioji dalis Neries ir Nemuno atkarpa nuo Druskininkų iki Raudonės.

Baltarusijos upės ir smulkesnių mūsų vandentėk­mių vagos liko užšalę. Ties Raudonės sala Nemune susidarė milžiniška sangrūda, neleidusi išeiti ledams iš žemupio. Po savaitės grįžus šalčiui, ledo užtūros sutvirtėjo ir išsiplėtė, vietomis beveik aklinai užkimšdamos vagą, todėl kovo pabaigoje atšilus išsigąsta Kauno užtvindymo: pradėta sprogdinti ledus ir barstyti iš lėktuvų superfosfatą (anuomet šis metodas laikytas vienu efektyviausiu ir taikytas dažnai).

Šios priemonės sykiu su vis ilgiau šviečiančia pavasario saule leido sumažinti ledo kamščių poveikį: apie balandžio 10–12 d. Nemunas ties Kaunu jau buvo gerokai atslūgęs.

Bet sniegas dar nebuvo pradėjęs rimčiau tirpti (Lietuvoje jis kiek susmego, bet išlaikė sukauptą vandenį, o Baltarusijoje pavasaris ypač vėlavo), tad didžioji potvynio banga atėjo balandžio antrą dešimtadienį, kai oro temperatūra persirito per nulį ir pradėjo nuolat lyti (balandžio kritulių „norma“ vėl viršyta dvigubai). Gruntas tebebuvo giliai įšalęs ir vanduo netruko pasiekti upių.

Apie balandžio 16–19 d. paplūdo Rytų ir Vidurio Lietuva: Merkiu, Varėne, Strėva, Verkne, Nevėžiu, Šušve, Dubysa, Šešupe tekėjo vandens kiekiai, kurių pasikartojimo tikimybė mažesnė nei 1 % (pasiektos debitų reikšmės, teoriškai galinčios pasikartoti ne dažniau kaip kartą per 100 metų), o Nevėžio intake Obelyje užfiksuotas maždaug kartą per 1000 metų pasitaikantis debitas. Balandžio 18 d. potvynio pikas pradėjo ristis Neries, o 20 d. – Nemuno aukštupiu. Nemuno potvynio banga buvo ypač įspūdinga, nes Baltarusijoje esanti pietrytinė baseino dalis nuo lapkričio pabaigos nė karto nebuvo atitirpusi (Druskininkuose vandens lygis augo nuo balandžio 5 iki 25 d., per tą laiką pakildamas beveik 10 m).

Nenuostabu, kad viso to padarinius skaudžiausiai juto panemunių gyventojai. Tiesa, atkarpoje nuo Kauno iki Tilžės maksimalaus vandens lygio rekordai tais metais neviršyti (Nerimi potvynio banga atkeliavo anksčiau nei Nemunu ir upės viena kitos nepatvenkė), bet ir čia daugeliui teko traukti iš pašiūrių valtis. O aukščiau ir žemiau šio ruožo Nemunas parodė visą galią. Itin grėsmingos situacijos būta žemupyje: čia ne tik užlieti didžiuliai sausumos plotai (Lietuvoje ~570 km², Kaliningrado srityje ~740 km²), bet ir susidarė rekordinis srauto debitas (daugiau kaip 10 parų Nemunas plukdė po 7000–8000 m³/s vandens, kai įprasto potvynio maksimalus debitas tėra ~2400 m³/s). Kadangi Klaipėdos sąsiauris nepajėgus išleisti tokio vandens kiekio į jūrą (didžiausias sąsiauriu pratekantis debitas ~4500–5000 m³/s, o 1958 m. gegužės pirmomis dienomis, pučiant stip­riam šiaurės vakarų vėjui, jis buvo gerokai mažesnis), potvynis pamaryje užtruko itin ilgai: į savo vagą vanduo grįžo tik gegužės pabaigoje. 1958 m. pavasarį užfiksuotas ir didžiausias per stebėjimų laikotarpį Kuršių marių ir Baltijos lygio skirtumas: vienu metu, neturėdamos kur dėti vandens pertekliaus, marios telkšojo net 175 cm aukščiau jūros (įprastai lygis skiriasi keliolika centimetrų).

Ką rašė ir ką slėpė tuometė spauda?

Neabejotina, kad tokio masto potvynis (daugelyje upių vertintinas kaip pasitaikantis kartą per kelis šimt­mečius) turėjo rimtų pasekmių žmonių gyvenimo ritmui ir krašto infrastruktūrai. Bet tuometė žinia­sklaida įvykio nesureikšmino. Jei tarpukariu svarbiausi dienraščiai Kaune laukiamus polaidžius aptardavo dar jiems neprasidėjus (o per piką skirdavo šiai temai vedamuosius straipsnius), tai 1958 m. kovo ir balandžio „Tiesoje“ daugiausia dėmesio sulaukė LKP X ir Sovietų Sąjungos komjaunimo organizacijos XIII suvažiavimai. Rajonų laikraščiai balandžio pabaigoje – per patį vandenų šėlsmo įkarštį – kartojo standartinius ELTA ir TASS pranešimus („Stalingrado srityje prasidėjo lauko darbai“, „Kuršių nerijoje tvarkomos kopos“, „Negaudykime žuvų neršto metu“), o atėjus gegužės 1-ąjai viską užgožė raudonos fasadinių straipsnių antraštės.

Žodžiu, iš spaudos žinučių susidaro įspūdis, kad nieko neįvyko. Kita vertus, tai, jog „Tiesos“ pavadinimas tais laikais nesisiejo su jos turiniu – menka paslaptis. Įdomesnių faktų, nors ir pavėluotai, paskelbė specialistai. 1958 m. liepą hidroenergetikas L. Mingauda „Moksle ir gyvenime“ prasitaria, jog „buvo užlietos ištisos Nemuno ir Neries pakrančių gyvenvietės, nunešti namai, apgriauti apsauginiai pylimai ir užtvankos“(1). Dar atviriau prašnekta po kelerių metų pasirodžiusiose mokslinėse publikacijose.

Alytus, 1958. Vytauto Stanionio nuotrauka

Tačiau dauguma detalių išlindo į viešumą daug vėliau. Iš nuotraukų ir liudininkų prisiminimų galima spręsti, jog ne tik Nemuno ar Neries pašonėje, bet ir prie smulkių upelių gyvenantiems žmonėms teko kraustytis iš namų, gelbėti turtą, varyti gyvulius į aukščiau esančius plotus, palikti juos ganytis ant sniego. Tiesa, žmonių aukų – bent jau oficialiai – nebūta. Turbūt jų išvengti padėjo ir į pagalbą pasitelkta kariuomenė, evakuacijai naudotos amfibijos bei sraigtasparniai (Baltarusijoje, kiek aukščiau Druskininkų esančio Privalkos kaimo gyventojai pamena, kad po amfibiją buvo skirta kiekvienam potvynio zonoje atsidūrusiam „selsovietui“(2). Daug kur sutriko eismas, produktų tiekimas, neveikė mokyklos. Kaune, apsėmus pramoninius rajonus, sustabdyta kai kurių gamyklų veikla. Ypač didelis pavojus buvo iškilęs statomai Kauno HE: paaiškėjo, jog ją projektavę Maskvos „Gidroenergoprojekt“ inžinieriai klaidingai apskaičiavo būsimos užtvankos pralaidumą, todėl potvynis vos neužliejo HE pamatų duobės. Teko skubiai aukštinti apsauginius pylimus ir perprojektuoti užtvanką: pakelti ir praplatinti jos keterą(3).

Vis dėlto net mokslininkų straipsniuose dėmesys dažnai skirtas ne faktams, o „tarybinių žmonių heroizmo“ aprašymui. Štai pavyzdys iš A. Rainio straipsnio, kaip kovota su potvyniu Kaliningrado srityje – Poleske (Labguvoje): „Gyventojai, nesumerkdami akių, ištisas paras stebėjo ir saugojo jų supiltą barjerą. Naktimis su degančiais fakelais pylimais vaikščiojo patruliai, šviesos signalais iškviesdami į pavojaus vietą gelbėjimo komandas. Tačiau, nepaisant visų priemonių, viename ruože pylimas neišlaikė: vanduo su didžiule jėga siūbtelėjo į polderius. Po 60 kg sveriančius smėlio maišus vanduo lyg šapelius nunešdavo šalin. Tuomet grupė pajūriečių, diržais susirišę vienas su kitu, įbrido į ledo šaltumo vandenį, uždarydami savo kūnu atsiradusį plyšį.“(4)

Įdomių teiginių galima aptikti ir to meto inžineriniuose planuose, siūliusiuose priemones, turinčias apsaugoti nuo panašių nelaimių ateityje. Norėdami užtikrinti Kauno HE saugumą Lietuvos hidrotechnikai reikalavo įrengti joje papildomą (ketvirtą) pralaidą. Nors pasiūlymas buvo visai logiškas, užprotestavus „Gidroenergoprojekt“ atstovams ir siekiant sutaupyti, apsiribota tik užtvankos aukščio bei tvirtumo koregavimu. Taip pat aktyviai raginta kuo skubiau pradėti statyti ant Nemuno aukščiau Kauno dar 6 HE (nors užuominų apie jų statybą kartkartėmis galima aptikti 1950–1970 m. laikotarpio ilgalaikiuose planuose, tąsyk į šį reikalavimą neatsižvelgta, o vėliau išsiaiškinta, jog tokie projektai nerentabilūs). Originaliausias (ir sykiu kvailiausias) buvo Kaliningrado srities Vandens ūkio valdybos ekspertų pasiūlymas: jų manymu, siekiant išvengti potvynių Kuršių mariose, reikia prakasti Kuršių neriją pietinėje dalyje, įrengiant čia papildomas dirbtines marių žiotis, kad vanduo lengviau ištekėtų į jūrą.

Kodėl 1958-ųjų situacija nebesikartoja?

Išgirdus, kas vyko ir ko buvo siūloma griebtis, logiška klausti: kodėl po 1958 m. tokių potvynių nebematėme, nors daugelis projektų liko tik popieriuje? Pirmiausia, nedera užmiršti, kad kalbame apie neeilinio masto tvaną (duomenys rodo, jog nieko panašaus nebūta nuo XIX a. pradžios). Be abejo, statistinių skaičiavimų rezultatams irgi būdingos paklaidos, tačiau tais metais susidurta su itin retai pasitaikančiu reiškiniu. Tad panašiam fenomenui pasikartoti dar tiesiog neatėjo laikas.

Nestinga ir objektyvių potvynių mažėjimo priežasčių. Dauguma katastrofines pasekmes turinčių potvynių paliesdavo prie didžiųjų upių (Neries ir Nemuno) įsikūrusius miestus. Itin nesisekė Kaunui: ledas Neryje dažnai pajudėdavo anksčiau, nei Nemune ir santakoje susiformuodavo sangrūdos, neleidžiančios laisvai praeiti polaidžio vandenims. Marvelės, Vilijampolės ir kitų, arčiau kranto esančių, Kauno rajonų gyventojus tai vertė prieš kiekvieną pavasarį pasitikrinti valčių būklę, o kas kelerius metus kauniečiai pabraidydavo ir Laisvės alėja (ypač išsiskyrė 1926, 1931, 1934, 1936, 1940, 1946, 1951 ir 1958 m. pavasariai). Tokių situacijų susidarymą išsprendė Kauno HE: po jos pastatymo ilgas Nemuno ruožas lieka neužšalęs, ledai susilaiko aukščiau Kauno marių, o dirbtinis nuotėkio reguliavimas leidžia kiek sumažinti grėsmingus debitus. Vilniuje didžiųjų potvynių (aukščiausi iš kurių stebėti 1931, 1951 ir 1958 m.) problemos išnyko Baltarusijoje įrengus Vileikos-Minsko vandens sistemą (nuo 1976 m. dalį Neries vandens permetančią į Minsko vandentiekiui naudojamas talpyklas) ir paaukštinus Vilniaus krantines (atliekant paskutinę jų rekonstrukciją buvo atsižvelgta ir į 1958 m. potvynio rodiklius). Potvynius gerokai apmenkino ir klimato kaita, bebaigianti išguiti iš Lietuvos pagrindinę jų priežastį – tirpstantį sniegą.

Bet teigti, jog tokios vandenų šėlionės, kaip prieš 60 metų, nebepamatysime niekad – tikrai negalima. Deja, tai dažnai užmiršta ne tik tie, kas apie ją niekada negirdėjo, bet ir gerai šiuos reiškinius turintys išmanyti inžinieriai. Vis gausėja neprižiūrimų užtvankų, pylimų, pralaidų (nešnekant apie nežinia kam priklausančias melioracijos sistemas), potvynių grėsmės zonose plečiasi statybos (geriausi pavyzdžiai: jau kelis sykius nuo Neries vandenų nukentėję pakaunės individualių namų kvartalai ir potencialiai užliejamoje saloje stovinti Kauno „Žalgirio“ arena). Tad nors po senomis nuotraukomis su potvynio vaizdais dažnai tenka matyti susižavėjusių komentatorių šūksnius („Čia tai bent!“, „Gražu būtų pažiūrėti“), neverta pamiršti, jog realybėje stichijos siautėjimas – tikrai ne pats linksmiausias nuotykis.

1 L. Mingauda. „Didžiausias hidrologinis potvynis Lietuvoje“, Mokslas ir gyvenimas, 1958, Nr. 7, p. 20–23.

2 servisdor.ru/rajgardas/navodnenie-1958-goda-v-privalke.html

3 www.elektroklubas.lt/archyvas/pdf/RinkVMTKveikla.pdf

4 A. Rainys. „Nepaprastas 1958 metų potvynis Nemuno deltos srityje ir Kuršių mariose“, Geografinis metraštis, 1961, Nr. 4, p. 163–174.