Lietuvos partizanai buvo tarsi reguliarioji kariuomenė
Fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­kas Sta­nis­lo­vas Žvirgž­das, de­mons­truo­da­mas po­ka­rio lais­vės ko­vo­to­jų nuo­trau­kas, sa­kė, kad anuo­met fo­tog­ra­fi­ja bu­vo prie­mo­nė, kad tie vaiz­dai iš­lik­tų ki­toms kar­toms ir par­ody­tų, ko­kie vy­rai iš­ėjo į miš­kus ir ta­po par­ti­za­nais. „Fo­tog­ra­fi­ja ne­su­me­luos, – pa­ti­ki­no jis ir, ro­dy­da­mas vie­ną to­kių nuo­trau­kų, ko­men­ta­vo: – Žiū­rė­ki­te, vy­rai – kaip ąžuo­lai.“

Nacionalinės premijos laureatas, fotografas ir fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas su pokario partizanų nuotraukomis supažindino Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Galima buvo pamatyti daugiau kaip šimtą to meto fotografijų. „Ačiū Dievui, jų nemažai išlikę“, – sakė fotografijos istorikas.

„Ačiū Dievui, atgavome Nepriklausomybę, – taip pat ir žuvusių bei gyvų partizanų, daug iškentėjusių sovietų lageriuose, dėka, – sakė Žvirgždas.

Pasak Žvirgždo, Lietuvos partizanai, kovoję prieš sovietų okupaciją, buvo tarsi reguliarioji kariuomenė, jie turėjo uniformas, skiriamuosius ženklus, neblogą ginkluotę. Tokie jie yra daugelyje išlikusių nuotraukų.

Buvo viskam pasiruošę

Daugumos fotografų, kurie įamžindavo partizanus, pavardės nėra žinomos, tik vieno kito, pažymėjo pasakotojas. Kaip sakė fotografijos istorikas, partizanų nuotraukos darytos su kameromis „Leica“, „FED“, „Bili“, „Agfa“, „Fotokor“.

Beje, paskutinėje su partizanu Antanu Kraujeliu susijusioje fotografijoje – jo daiktai, tarp kurių – ir fotoaparatas. Tačiau Žvirgždas sakė, kad jo darytų nuotraukų niekada nėra matęs.

Fotografijos istorikas priminė, kad partizaninis judėjimas Lietuvoje prasidėjo 1944 metų liepos mėnesį, kaip prasidėjo sovietų reokupacija. „Būsimieji partizanai jau buvo pasiruošę – susislėpę vokiškų ginklų, kitokių dalykų. Tai buvo tie žmonės, kurie buvo pasiryžę ir tikėjo, kad Lietuva kada nors bus laisva“, – sakė ji.

Rodydamas nuotraukas, Žvirgždas pasakojo, jog iš pradžių – iki 1947 metų partizanų judėjime dalyvavusioms moterims buvo draudžiama fotografuotis. Ne todėl, kad jos būtų ignoruojamos. Tačiau dėl to, jog suimtos moterys gali būti kankinamos, kad išduotų bendražygius. Apskritai tarp partizanų moterų buvo mažuma. „Sunkios sąlygos, tad suprantama“, – sakė Žvirgždas. Jis teigė, kad dažniausiai moterys veikdavo kaip ryšininkės.

Kitas dalykas, į kurį dėmesį atkreipė fotografijos istorikas, – beveik nėra išlikusių partizanų nuotraukų negatyvų.

Apie partizanų uniformas ir kitą ekipuotę

„Partizanai uniformas siūdavosi pagal Lietuvos „smetoninės“ kariuomenės pavyzdį. Turėjo medžiagos – stiprios, lengvai skalbiamos. Miške būtent tokios ir reikėjo, – pasakojo Žvirgždas. – Buvo apsiavę gerus aulinius batus, gerai apsiginklavę.“

Fotografijos istorikas atkreipė dėmesį, kad kai partizanai fotografuodavosi, priekyje išstatydavo sunkiąją ginkluotę, parodydavo, kad turi neblogą. Jie turėjo ir čekiškų, ir vokiškų, ir rusiškų ginklų. „Ginklai buvo lengvi, nes sunkių ilgai nepanešiosi“, – sakė lektorius.

Partizanai turėjo ir maskuojamąją aprangą, ypač žiemos metu. Yra tų laikų nuotraukų, kuriose laisvės kovotojai vilkėjo baltus drabužius.

Dauguma partizanų turėjo žiūronus, būdavo prisikabinę prožektorių, šovinių dėtuvių, granatų... Visa tai matyti nuotraukose.

„Vadai dažniausiai būdavo Lietuvos kariuomenės karininkai, – pasakojo Žvirgždas. – Vykdavo mokymai, kaip slėptis, įrengti bunkerius, būdavo šaudymo pratybos.“

Fotografijos istorikas rodė ir partizanų „skrajojančių būrių“ nuotraukų. „Dažniausiai jie lydėdavo vadus į susitikimus ir panašiai, – pasakojo. – Jie buvo gerai ginkluoti ir labai išmanūs, mokantys pasislėpti, gerai šaudantys.“

Išliko nemažai nuotraukų, kuriose – partizanų stovyklavietės. Ten – laisvės kovotojai ir laikinose palapinėse, ir bunkeriuose.

Tarp fotografų buvo išdavikų

Žvirgždo teigimu, partizanų fotografijos buvo panašaus stiliaus. „Įsivaizduokite, kas galėjo fotografuoti, kai vyksta kautynės. Tuo metu pasipriešinimui kiekvienas žmogus reikalingas. Buvo svarbu ne fotografuotis, bet apsiginti nuo priešo, – kalbėjo jis. – Iš stribų ar enkavėdistų pusės niekas nefotografavo. O iš partizanų – nebuvo kam. Ne visur buvo fotografai – juos kviesdavo, atsiveždavo ir panašiai.“

Fotografijos istorikas sakė, kad nuotraukas dažniausiai darydavo kokių nors miestelių fotografai. „Apie 1949 metus Joniškio valsčiuje fotografu dirbo Juozas Šachmanas. Jis lankydavosi partizanų stovyklose ir juos fotografuodavo, – pasakojo jis. – Fotografo vyresnysis brolis Kazys dirbo NGB, todėl visos nuotraukos patekdavo į sovietų saugumiečių rankas. Partizanai ilgą laiką nė neįtarė, kad broliai Šachmanai yra išdavikai.“

Žvirgždas minėjo ir Joniškio fotografo Konstantino Beržinio bendradarbiavimą su NGB. 1951 metais pas fotografą atėjusi moteris atnešė 10 žuvusių partizanų negatyvų ir paprašė padaryti nuotraukų. Kai ji išėjo, Beržinis apie tai tuoj pat pranešė NGB darbuotojams.

Šios istorijos – iš partizanų prisiminimų.

„Kaip minėjau, jie negatyvų nelaikydavo. Nuotraukas atspausdindavo po vieną ar kelis egzempliorius. O negatyvus sudegindavo“, – teigė fotografijos istorikas. Jis žino tik retus atvejus, kai negatyvai išliko.

Pačios partizanų fotografijos būdavo slepiamos.

Stanislovas Žvirgždas: "Fotografija partizanams buvo priemonė, kad tie vaizdai išliktų kitoms kartoms." Rasos Pakalkienės nuotrauka

Kagėbistų nežmoniškumas

Fotografijos istorikas teigė, kad būdavo, jog sovietų saugumiečiai darydavo partizanų fotografijų klastotes. „Būdavo, kad NGB smogikus išstatydavo vietoje partizanų, – sakė jis. – Vėliau jie, vilkintys partizanų drabužius, paėmę panašią ginkluotę, išmokyti panašiai kalbėti, prisistatydavo kaip partizanai, o žmonės patikėdavo, todėl, kai ateidavo, jiems padėdavo. O po kurio laiko tuos žmones suimdavo, išveždavo į Sibirą.“

Yra išlikusių KGB nuotraukų, kuriose – konfiskuoti partizanų ginklai.

Baisiausios – sovietų saugumiečių darytos nuotraukos, kuriose įamžinti pačių nužudyti partizanai.

„Tai žuvusiųjų niekinimas. Paprastai suveždavo į miestelį, būtinai kur nors netoli bažnyčios, ir suguldydavo, kad žmonės matytų, – apie kraupius sovietų okupantų nusikaltimus pasakojo Žvirgždas. – Tokius vaizdus ir man teko matyti vaikystėje.“

Tokiose nuotraukose matyti, kad nužudytiems laisvės kovotojams nuauti auliniai batai, paimta viskas, kas galėtų tikti sovietų okupantams – nuo apavo iki drabužių ir kitų daiktų.

Šie vaizdai taip pat lieka istorijai.

„Ačiū Dievui, atgavome Nepriklausomybę, – taip pat ir žuvusių bei gyvų partizanų, daug iškentėjusių sovietų lageriuose, dėka, – sakė Žvirgždas.

Pabaigai fotografijos istorikas parodė nuotraukas, kuriose – paminklai mūsų laisvės kovotojams.