Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16 d. deklaracija ir jos signatarai
Sie­kiant įpras­min­ti Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos 1949 m. va­sa­rio 16 d. dek­la­ra­ci­ją ir ją pa­si­ra­šiu­sių sig­na­ta­rų at­mi­ni­mą, Lie­tu­vos ypa­tin­ga­sis ar­chy­vas par­en­gė par­odą, skir­tą Dek­la­ra­ci­jos pa­skel­bi­mo 70-osioms ir jos sig­na­ta­ro Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to 110-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms pa­mi­nė­ti. 

Parodos stendai eksponuojami ant buvusių KGB rūmų fasado Gedimino pr. 40 Vilniuje, o virtuali paroda skelbiama Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje.

Parodoje skelbiami dokumentai ir fotonuotraukos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve (LYA), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC), LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje (OLKM), Lietuvos nacionaliniame muziejuje(LNM), Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje ir Lietuvos Respublikos Seimo archyve (LRSA).

Parodos kuratorė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.

Sovietų Sąjungai 1944 m. vasarą antrą kartą okupavus Lietuvą, tūkstančiai šalies patriotų stojo į kovą su okupantais, pasiryžę išlaisvinti Tėvynę ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1944 m. vasarą susikūrę pirmieji partizanų daliniai jungėsi į stambesnius vienetus, rinktines, apygardas ir sritis. Telkiant jėgas, kūrėsi vieninga pasipriešinimo organizacija ir jos vyriausioji vadovybė. Ilgą laiką vienijimo iniciatyva priklausė Pietų Lietuvos partizanams. 1946 m. birželio 6 d. Tauro apygardos iniciatyva įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK) ir Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis (BDPS). 1948 m. partizanų telkimo iniciatyvą perėmė Vakarų Lietuvos srities vadas kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas. 1948 m. lapkričio 10–12 d. Vakarų ir Rytų Lietuvos sričių atstovų posėdyje išrinktas BDPS Prezidiumas – vyriausioji partizanų vadovybė. Pasipriešinimo organizacijai suteiktas prasmingas slapyvardis – Laisvė.

Vienijant rezistenciją, parengtos pirmosios politinės partizanų deklaracijos. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo 1946 m. balandžio 23 d. deklaracija, Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto 1946 m. birželio 10 d. deklaracija ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio 1947 m. gegužės 28 d. deklaracija Nr. 2 skelbė partizanų siekį išlaisvinti Lietuvą ir atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę, paremtą 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvasia.

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos vado bunkeryje susitiko partizanų vadai, atstovavę visas tris – Vakarų, Rytų ir Pietų Lietuvos – partizanų sritis. Vasario 10-osios posėdyje, vykusiame Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje Mėnaičių kaime (dabar – Minaičių k., Radviliškio r.), partizanų organizacija pavadinta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu (LLKS). Kituose LLKS Tarybos posėdžiuose aptartos LLKS nuostatos ir tolesnė veikla, patvirtinti LLKS statutai, išrinkta vadovybė – LLKS Taryba, Prezidiumas ir jo pirmininkas gen. J. Žemaitis-Vytautas.

1949 m. vasario 16 d. buvo priimta LLKS Tarybos deklaracija. Jos pagrindu paimtos ankstesnių – Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo 1946 m. balandžio 23 d., VLAK 1946 m. birželio 10 d. ir BDPS 1947 m. gegužės 28 d. – deklaracijų nuostatos.

LLKS Tarybos deklaracija skelbė lietuvių tautos valią atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę, nustatė išlaisvintos Lietuvos demokratinės parlamentinės santvarkos principus, paremtus 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Deklaracija įteisino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, kaip visuotinio organizuoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, atstovavusią kovojusiai tautai ir išreiškusią jos suverenumą. LLKS Taryba buvo paskelbta vienintele teisėta valdžia okupuotoje Lietuvoje, Tarybos Prezidiumas – aukščiausia teisėta valstybės valdžios institucija. Lietuvių tautos kovą dėl laisvės siejant su Vakarų demokratinių vertybių gynimu, pareikštas partizanų pasiryžimas remti pasaulio tautų pastangas kurti teisingumu ir laisve pagrįstą taiką, paremtą krikščioniška morale, Atlanto chartijos ir kitų tarptautinių dokumentų principais.

Deklaraciją pasirašė aštuoni LLKS Tarybos nariai: LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954), Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas (1920–1949), Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas (1920–1949), LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis (1905–1953), Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesis-Naktis (1922–1949), Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis (1905–1950), einantis Pietų Lietuvos srities vado pareigas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957), LLKS Prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila (1925–1949). Deklaracijos nuorašai buvo platinami visoje Lietuvoje.

LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija žymėjo partizanų organizacijos brandą ir ženklino tolesnę Lietuvos išlaisvinimo kovą, kupiną partizanų pasišventimo, tikėjimo ir netekčių. 1953 m. buvo sunaikintos organizacinės LLKS struktūros. 1949–1953 m. žuvo šeši Deklaracijos signatarai, 1954 m. sušaudytas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis, 1957 m. – jo pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas. Tačiau Deklaracijos idėja liko gyva žmonių širdyse ir skatino Tėvynės laisvės troškimą.

Beveik dešimtmetį trukusios partizanų kovos buvo Lietuvos valstybės savigyna, parodžiusi pasauliui tautos pasiryžimą priešintis okupacijai ir kovoti už šalies nepriklausomybę. Partizanai palaikė valstybingumo tradiciją, puoselėjo laisvės idealus ir ateinančioms kartoms paliko jų siekį. Jie parodė pasiaukojimo Tėvynei ir pilietinės atsakomybės pavyzdį, bylodami, kad Lietuva bus gyva tol, kol jos žmonių širdyse gyvuos partizanų priesakas „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“.

Lietuvos visuomenė partizanų siekį realizavo 1990 m. kovo 11 d. atstatydama Lietuvos Nepriklausomybę. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kuris nustatė, kad Deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas.

Lietuvos nacionalinė UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) komisija 2009 m. į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą 37-uoju numeriu įtraukė Lietuvos ypatingojo archyvo saugomą vienintelį žinomą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos originalą, kaip regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektą.