Lietuvoje atrastas retas Mikalojaus Husoviano dokumentas
LMA Vrub­levs­kių bib­lio­te­kos Ran­kraš­čių sky­riu­je su­ras­tas do­ku­men­tas, veik prieš 500 me­tų ra­šy­tas, spė­ti­na, vie­no iš gar­siau­sių Re­ne­san­so li­te­ra­tū­ros kū­rė­jų – Mi­ka­lo­jaus Hu­so­via­no (*1475–1485 – †po 1533) – ran­ka. To­kių au­ten­tiš­kų do­ku­men­tų bū­ta tik Len­ki­jo­je ir Ru­si­jo­je.

Šį atradimą padarė lenkų istorikas dr. Tomaszas Jaszczołtas.

Minimas dokumentas – Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos raštas, išduotas bajorui Janui Slavinskiui dėl pastarojo valdos Palenkės vaivadijoje. Raštas datuotas 1519 m. birželio 16 d., o surašytas ant pergamento ir vaivados antspaudu sutvirtintas Palenkės Goniondze. Jo pabaigoje lotyniškai nurodyta: „Per manus Nicolai hussouusky Notary mp“ („per notaro Mikalojaus Husovskio rankas, (parašyta jo) nuosava ranka“). Šis atradimas Lietuvą trečiąja įrašė į valstybių, kuriose šiandien saugomas M. Husoviano palikimas, sąrašą. Iki šiol autentiškų jo knygų ir rankraščių būta tik Lenkijoje ir Rusijoje, rašoma pranešime spaudai.

M. Husovianas lotyniškai parašė ir publikavo keletą kūrinių, tačiau šlovę jam pelnė vienas – Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (Krokuva, 1523). Atsitiktinumas ar ne, bet jis pasirodė veik tuo pačiu metu, kai Vilniuje savo pirmąsias knygas išspausdino P. Skorina. Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę svariai išplėtojo Lietuvos vaizdavimą lotyniškoje Europos literatūroje. Kūrinio pavadiniman iškeltas stumbras nebuvo šiaip egzotiškas gyvosios gamtos atstovas. Jis ženklino tuomet lotyniškoje Europos literatūroje vis palankiau vaizduojamą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, buvo jos turtingos gamtos simbolis. Paminėjęs istorinę Lietuvą, M. Husovianas poemos centre apdainavo garsiausią jos valdovą Vytautą. Didžiojo kunigaikščio portretas šiame kūrinyje yra pozityvus, tai – idealus valdovas, o jo valdoma valstybė – krikščionių ir nekrikščionių kaimynų pripažįstama galybė.

Mažai ką iš viso žinome apie M. Husoviano gyvenimą, todėl šis atradimas jo biografiją praturtino nauju reikšmingu faktu. Gavęs neblogą išsilavinimą, jis pasirinko dvasininko kelią (spėjama tai atsitikus Lenkijoje). Vėliau Lenkijoje arba Lietuvoje likimas jį suvedė su keliais įtakingais žmonėmis, pakreipusiais jo gyvenimą nauja kryptimi. Tie žmonės buvo Vilniaus kanauninkas Erazmas Ciołekas ir Lucko vyskupas Paulius Alšėniškis. Pirmasis dar iki 1518 m. M. Husovianui suteikė notaro titulą, o vėliau pasiėmė su savimi į Romą, kai ten su karaliaus pasiuntinyste vyko trečią kartą. Su antruoju Husovianas susipažino irgi iki 1518 m. Mat 1518 VII 29 jis kaip „Peremislio vyskupijos dvasininkas, Apaštalų Sosto valia notaras ir raštininkas“ pasirašė Pauliaus Alšėniškio motinos Sofijos testamentą. Kaip minėta, iš karto po to, 1518–1522 m., Husovianas lankėsi Romoje. Apie 1523 m. jis atvyko į Krokuvą, kur veikiai viena po kitos pamečiui išėjo net trys jo poezijos knygos. Žinomas jo Pultuske 1531 II 11 parašytas laiškas Peremislio vyskupui Janui Karnkovskiui leidžia manyti poetą mirus šiame Mozūrijos mieste, to paties pavadinimo vyskupijos sostinėje. Tai galėjo atsitikti po 1533 m. – šiais metais datuoti paskutiniai žinomi Husoviano eilėraščiai. Taigi atrastas raštas liudija M. Husovianą 1519 m. vasarą atvykus į Lietuvą – regis, paskutinįsyk gyvenime.

Vertingą dokumentą suradęs dr. T. Jaszczołtas – Lenkijos MA Istorijos instituto Varšuvoje darbuotojas. Jo tyrimų sritis aprėpia Viduramžių ir Naujųjų laikų Bažnyčios ir Palenkės vaivadijos istorijas, istorinę geografiją, genealogiją ir heraldiką. Tai žinomas Lietuvos istorikams asmuo, paskelbęs kelias dešimtis vertingų tyrimų. Vienas iš jų – kartu su dr. Liudu Jovaiša, dr. Mindaugu Pakniu ir dr. Vytautu Ališausku paskelbta monografija „Lietuvos katalikų dvasininkai XIV-XVI a.“ (Vilnius, 2009). Šis darbas, taip pat keletas kitų publikacijų įtrauktos į ekspertuojamą tarptautinę duomenų bazę „Lituanistika“.