Lietuviškos PSYOPS: propaganda prieš šimtmetį (II dalis)
Pir­mo­jo­je straips­nio da­ly­je bu­vo ra­šy­ta, kad Li­te­ra­tū­ros sky­riaus Pro­pa­gan­dos sek­ci­ja, glau­džiai bend­ra­dar­biau­da­ma su Žval­gy­bos sky­riu­mi ir ki­to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis, psi­cho­lo­gi­nes ope­ra­ci­jas, t.y. pro­pa­gan­dą (taip tuo­met įvar­dy­ta), vyk­dė tri­mis iš­orės kryp­ti­mis. Pir­mo­ji kryp­tis bu­vo orien­tuo­ta prieš lat­vius. Po I pa­sau­li­nio ka­ro žlu­go im­pe­ri­jos ir kū­rė­si nau­jos vals­ty­bės, sie­nų klau­si­mas bu­vo la­bai opus. Lie­tu­va ir Lat­vi­ja tu­rė­jo nu­sta­ty­ti ir įtei­sin­ti vals­ty­bių sie­nas. 

Tai nebuvo lengvas procesas. Ir dėl istorinių aplinkybių, ir dėl to, kad ginčytinose teritorijose gyveno kelių tautų žmonės. Sienų nustatymo procesas taip pat strigo dėl abiejų šalių politikų ambicijų ir nepagrįstų pretenzijų į kaimynų žemes.

Vienas šiuolaikinių psichologinių operacijų tikslų yra palenkti į savo pusę neutralias auditorijas. Būtent tai ir stengėsi padaryti tiek lietuviai, tiek latviai.

Pavyzdžiui, latviams reikėjo Mažeikių, nes tai jiems buvo svarbus geležinkelio mazgas, per kurį iš Rygos patogu pasiekti Liepoją.

Lietuvių apetitas taip pat buvo nemažas – prie Lietuvos jie reikalavo prijungti Daugpilį su dalimi Latgalos ir Liepoją. Kadangi Klaipėdos krašto likimas buvo neaiškus, lietuviams buvo svarbu turėti priėjimą prie jūros, todėl ypač buvo stengtasi pagrįsti pretenzijas į pajūrio ruožą iki Papės ežero, esančio dabartinėje Latvijos teritorijoje, kur planuota įrengti uostą.

Pasak Žvalgybos skyriaus ataskaitų, buvo atvejų, kad latvių kariai savivaliaudavo Lietuvos teritorijoje. 1919 m. iš Juoskaudų kaimo (Palangos vlsč.) gautas pranešimas, kad pas ūkininką Kerą atėjo 10 latvių kareivių, kurie kėsinosi išprievartauti jo dukterį. Mergina „pamačiusi kame dalykas, priešindamasi įbėgo į kamarą ir užsidarė“. Latvių kariai bandė duris išlaužti, bet nepavyko, tada pradėjo į jas šaudyti. Jiems pasišalinus, ūkininkas rado savo dukterį nušautą – į ją buvo pataikiusios keturios kulkos. Iš Mosėdžio ir Darbėnų valsčių gauta pranešimų, kad latvių kariai plėšikauja, atima vertingus daiktus, pinigus, pašarus, išsivaro gyvulius. Nesant aiškiai apibrėžtų teritorijų, pasienio gyventojai dažnai nukentėdavo nuo savivaliaujančių karių.

Vienas teritorinių problemų sprendimo būdų buvo plebiscitas (visuotinis gyventojų balsavimas teritorijos, kitais santvarkos klausimais), abi valstybės naudojo psichologinio poveikio priemones gyventojų nuomonei formuoti. Žinoma, kad Mažeikiuose veikė latvių agitatoriai, kviečiantys gyventojus jungtis prie Latvijos, o slaptieji lietuvių propagandos instruktoriai stengėsi palenkti į savo pusę Latvijos gyventojus, platindami atsišaukimus, organizuodami susirinkimus ir mitingus. Tą rodo Literatūros skyriaus viršininko rašto su žyma „Slaptai“ kariuomenės intendantui eilutė: „<...> instruktoriai važinėjo ar lenkų užimtose vietose, ar neitralioje zonoje, ar Latvijoje <...>“

Vienas šiuolaikinių psichologinių operacijų tikslų yra palenkti į savo pusę neutralias auditorijas. Būtent tai ir stengėsi padaryti tiek lietuviai, tiek latviai. Jeigu sienų nustatymo klausimas būtų spręstas visuotiniu gyventojų balsavimu, tai ginčytinose teritorijose laimėtų tie, kurie sugebėtų į savo pusę palenkti neapsisprendusius, neturinčius informacijos ar abejojančius gyventojus.

Antroji kryptis – veikla Klaipėdos krašte. 1923 m. įvykusį Klaipėdos krašto sukilimą galima vertinti kaip vieną sėkmingiausių tarpukario Lietuvos karinių operacijų, kurią su Vyriausybės žinia įvykdė Ypatingosios paskirties rinktinė. Rinktinė buvo sudaryta iš reguliariosios kariuomenės karių, Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) būrių ir savanorių. Tačiau vargu ar ši operacija būtų pavykusi be išankstinio propagandos instruktorių ir agitatorių įdirbio.

1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos konferencijos nutarimu, Klaipėdos krašto valdymas laikinai, kol bus priimtas galutinis sprendimas, perėjo Antantės žinion. Nuo 1920 m. sausio 10 d. Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti Prancūzija. Jis nebuvo prijungtas prie Lietuvos, nes ši dar nebuvo oficialiai pripažinta, nebuvo išspręstas sienų klausimas. Be to, po I pasaulinio karo dėl Klaipėdos krašto susikirto lietuvių ir lenkų interesai. Kai kurie lenkų politikai kėlė idėją Klaipėdą tiesiogiai prijungti prie Lenkijos, o Prancūzija rodė išskirtinį palankumą Lenkijai. Todėl Lietuvos elito gretose brendo idėja dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos.

Sukilimo idėją puikiai apibūdina LŠS Centro valdybos pirmininko Vinco Krėvės žodžiai: „Grįžęs iš Paryžiaus konferencijos Simonaitis darė pranešimą, nurodydamas, kad Klaipėdos klausimas pralaimėtas: bus sudarytas „freištadtas“ dešimčiai metų. Taigi Klaipėda mums atrodė kaip ir žūstanti. Tada sumanėme užimti patys, nieko nepralošę, galėjome išlošti. Čia, žinoma, reikėjo gauti iš klaipėdiečių pritarimą. Jų dalis mums pritarė, kiti – šnairavo. Mūsų sumanymui daug padėjo Bruvelaitis. Agitacijai vesti buvo pasiųstas žmonių būrys su Marcinkevičium priešakyje.“

Nors oficialiai sukilimo idėja pirmą kartą aptarta 1922 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Ministrų Tarybos slaptame posėdyje, dirva tam buvo ruošiama gerokai anksčiau. 1920 m. Literatūros skyriaus Propagandos sekcija išleido instrukciją „Propaganda Mažojoj Lietuvoj“, kurioje nustatytos veiklos kryptys:

„Mažosios Lietuvos piliečių tarpe keliamas Lietuvos valdžios autoritetas, raginama dėtis prie Didžiosios Lietuvos, kviečiama organizuoti miliciją ir stoti į Lietuvos kariuomenės eiles kovai su Lietuvos priešais. Tam tikslui siunčiami arba surandami žmonės vietoje. Leidžiama literatūra ir kiek galint palaikoma Mažosios Lietuvos piliečių darbas prisijungti prie Didžiosios Lietuvos. Aiškinama plačiai Lietuvos valdžios darbai ir atsakinėjama į vokiečių skleidžiamas neteisingas paskalas.“

Mažojoje Lietuvoje veikė propagandos instruktoriai. Tai liudija 1920 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 69:

„1 180 auksinių kelionės išlaidoms instruktoriui G. Petrulevičiui, važinėjusiam Mažoje Lietuvoje, išrašyti iš Literatūros skyriaus pajamų – išlaidų žurnalo.“

Taip pat Mažojoje Lietuvoje veikė propagandos instruktorius Jurgis Margis. Taigi, galima prielaida, kad jungtis prie Didžiosios Lietuvos galėjo agituoti išsilavinę ir žymūs to meto žmonės, pvz., Propagandos sekcijoje savanoriais tarnavo žymiausi tarpu-kario dainininkai Kipras Petrauskas, Stasys Šimkus ir Antanas Sodeika.

1920 m. gruodžio 15 d. įsakyme Nr. 92 rašoma: „Kiprą Petrauską, Stasį Šimkų ir Antaną Sodeiką nuo š. m. spalio 16 d. skaityti paskirtais eiliniais kareiviais prie propagandos sekcijos.“ Taip pat pabrėžiamas tokios veiklos efektyvumas. Pvz., Literatūros skyriaus viršininkas nurodo: „Laiks nuo laiko duoti pervažiuoti miestelius kuriems gabiems kalbėtojams (Petrausko, Šimkaus ir Sodeikos koncerto praktika).“

Pradėjus sukilimo organizavimo parengiamuosius darbus, krašte imta steigti Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetus. Jie agitavo už prisijungimą prie Didžiosios Lietuvos. 1922 m. spalį sukilimo vadovas Jonas Polovinskas keliavo po Klaipėdos kraštą siekdamas sužinoti, koks gyventojų nusiteikimas. Slaptieji propagandos instruktoriai ir iš Didžiosios Lietuvos siųsti agitatoriai organizavo mitingus ir susirinkimus, reikalaudami susijungimo su Lietuva. Klaipėdoje patriotiškai nusiteikę įvairių įstaigų darbininkai ir tarnautojai pasirašė rezoliuciją, kuria išreiškė nepasitikėjimą Klaipėdos krašto administracija.

Sukilimo organizatoriai stengėsi savo naudai pakreipti Lenkijos interesus Klaipėdos krašte. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (VMLGK) narys Jurgis Lėbartas pasirašė atsišaukimą, skirtą vokiškai Klaipėdos krašto auditorijai, kuriame buvo teigiama, kad kraštas gali pavirsti lenkiška kolonija, todėl buvo raginama protestuoti prieš „freištadtą“ (laisvojo miesto statusą) ir pasirinkti mažiausią blogybę – susijungimą su Lietuva.

Pagrindinės poveikio priemonės buvo plakatai, skrajutės, atsišaukimai, propagandos instruktorių ir agitatorių veikla. Yra žinomi atsišaukimai „Broliai šauliai“ ir „Broliai lietuvininkai ir visi geri žmonės“. Galima daryti prielaidą, kad pirmasis atsišaukimas buvo redaguotas ir parašytas Didžiojoje Lietuvoje, o antrasis išleistas Klaipėdos krašte. Nors atsišaukimas „Broliai šauliai“ pasirašytas VMLGK, tačiau tekstas ir sakinių struktūra yra taisyklingi, būdingi Didžiosios Lietuvos gramatikai, todėl galėjo būti rašytas ar redaguotas Propagandos sekcijos ar kitų su suki-limo organizavimu susijusių asmenų. O atsišaukimo „Broliai lietuvininkai ir visi geri žmonės“ tekste gausu tarmiškų žodžių, rašyba būdinga Klaipėdos kraštui (pvz., pasirašė Atskirojo Kraszto Žmoniū Susiwienyjimas). Tai rodo, kad antrasis atsišaukimas galėjo būti rašytas patrioto mažlietuvio. Abiejuose atsišaukimuose akcentuojama sunki ekonominė Klaipėdos krašto padėtis, dėl to kaltinama prancūzų administracija, pabrėžiama būtinybė jungtis prie Lietuvos, o ne prie lenkų, latvių ar vokiečių.

Lietuva pristatoma kaip viso pasaulio pripažinta ir klestinti valstybė: „Lietuvoje isztikro wisur Dawadas ir Ramumas. Duonos ir Mėsos yra ten kiek nori, o tai be kortelių. Lietuwa neturi visai jokios skolos.“ Abiejuose atsišaukimuose žmonės raginami imti valdžią į savo rankas ir kurti savo tvar-ką. O atsišaukime „Broliai šauliai“ prašoma ginkluotos pagalbos iš Didžiosios Lietuvos: „Broliai! Jūs žinote, kad mūsų mažai yra, kad mes esame nepasiruošę ir nepatyrę kovotojai, del to mes šiandien šaukiamės jūsų pagelbos“. Šaulių dalyvavimas Klaipėdos sukilime buvo grindžiamas kaip reakcija į VMLGK 1923 m. sausio 7 d. atsišaukimą „Broliai šauliai“.

Atlikus parengiamuosius darbus, buvo nuspręsta surengti Klaipėdos krašto sukilimą. Laikas buvo tam tinkamas, nes Europos dėmesys buvo prikaustytas prie Vokietijos Rūro srities, į kurią įžengti ruošėsi Prancūzijos ir Belgijos kariuomenės. Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9 d., VMLGK paskelbus manifestą:

◆ Klaipėdos Krašto Direktorija ir Klaipėdos Valstybės taryba esanti atstatyta.

◆ Gelbėjimo Komitetas paimąs krašto valdymą į savo rankas.

◆ Buvusiam Krašto Direktorijos nariui Simonaičiui pavedama per tris dienas sudaryti naują Direktoriją.

◆ Abiejos krašte vartojamos kalbos gauna lygias teises.

◆ Ramybei užtikrinti krašte skelbiamas išimties stovis.

Sausio 10 d. Ypatingosios paskirties rinktinė, sudaryta iš trijų grupių, persi-rengusių civiliais drabužiais su raiščiais MLS (Mažosios Lietuvos savanoris), perėjo sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Apsuptos Klaipėdos puolimo metu žuvo 2 prancūzai, vokiečių žandaras ir 12 lietuvių. 1923 m. sausio 15 d. apie 12–13 val. sukilėlių grupės buvo užėmusios Klaipėdą.

Istorinės paralelės

2014 m. Rusijos prieš Ukrainą pradėtas hibridinis karas pristatomas kaip nauja karybos forma. Tačiau, įsigilinus į istorinius įvykius, hibridinio karo apraiškų galima aptikti ne vienoje karinėje operacijoje (lenkų įvykdyta Vilniaus krašto okupacija, Adolfo Hitlerio inicijuotas Sudetų krašto užgrobimas). Klaipėdos krašto sukilimas turi daug hibridinio karo bruožų.

Ypatingosios paskirties rinktinės kovotojus galima vadinti pilkaisiais žmogeliukais, nes persirengę civiliais drabužiais, palikę dokumentus bei atpažinimo ženklus ir ginkluoti vokiškais karabinais jie veikė kaip Mažosios Lietuvos savanoriai.

Vienas jų – tinkamai parinktas operacijos laikas. Iš dalies sukilimo organizatoriai buvo įsprausti į laiko ribas, nes Ambasadorių konferencijos atstovas sausio 10 d. ketino paskelbti sprendimą dėl Klaipėdos laisvojo miesto statuso, tačiau sukilėliai numatė, kad dėl įvykių Rūro srityje Europos žiniasklaidos dėmesys bus prikaustytas ten, o Prancūzijos kariuomenės daliniai sutelkti žygiui į Rūro sritį. Rusija 2008 m. pasinaudojo į Pekino olimpines žaidynes nukreiptu pasaulio bendruomenės dėmesiu ir įsiveržė į Gruziją. Skiriamuoju hibridinio karo bruožu tapo pajėgų be skiriamųjų ženklų arba vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų panaudojimas.

Taigi, 1923 m. Ypatingosios paskirties rinktinės kovotojus galima vadinti pilkaisiais žmogeliukais, nes persirengę civiliais drabužiais, palikę dokumentus bei atpažinimo ženklus ir ginkluoti vokiškais karabinais jie veikė kaip Mažosios Lietuvos savanoriai. Galiausiai reikėjo apsidrausti nuo galimų politinių pasekmių. Lietuva diplomatiniais kanalais jau anksčiau buvo užsitikrinusi neoficialią Maskvos ir Berlyno paramą, o sukilimo metu spaudžiama Tautų Sąjungos neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Oficialaus savo karių buvimo operacijos rajone neigimas taip pat yra hibridinio karo skiriamasis bruožas.

Mūsų dienomis istorikai skirtingai interpretuoja šią karinę operaciją, vadina tai sukilimu, prijungimu, kartais – okupacija. Tautų Sąjungos komisijai politiniais tikslais manipuliuojant Klaipėdos kraštu, Lietuva įvykdė sėkmingiausią tarpukario karinę akciją, naudodama psichologines operacijas, karinį klaidinimą, hibridinio karo elementus. Sukilimo organizatoriai išlaikė operacinį saugumą (sukilimas planuotas beveik 4 mėnesius) ir pademonstravo pavyzdinį institucijų (Vyriausybės, kariuomenės, LŠS, Propagandos sekcijos ir Žvalgybos skyriaus) bendradarbiavimą. Šiandien, kilus klausimui, ką daryti krizės ar karo atveju, reikėtų remtis mūsų istorija, ten galima rasti daug atsakymų, nes nūdienos iššūkiai ir grėsmės identiškos toms, su kuriomis susidūrė mūsų protėviai. Skiriasi tik veikėjai.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.