Kur veda tautos pažanga?
Tau­tos pa­žan­gos par­ti­ja (TPP), vė­liau vir­tu­si Lie­tu­vių tau­ti­nin­kų są­jun­ga (LTS) ar­ba tie­siog – tau­ti­nin­kais, Ne­prik­lau­so­my­bės pra­džio­je su­ge­bė­jo su­telk­ti ga­na gau­sų ra­te­lį in­te­lek­tua­lų, ta­čiau rim­ta po­li­ti­ne jė­ga taip ir ne­ta­po iki pat 1926-ųjų per­vers­mo.

Vis dėlto tautininkų atminimas Lietuvoje gyvas ir šiandien, o daugelis tekstų, parašytų apie juos, nulemti asmeninių simpatijų bei antipatijų. Ko gero, ir šiandien galime jausti autoritarinio režimo propagandinių klišių poveikį: vieniems Antanas Smetona yra neabejotinai svarbiausia figūra visoje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, kitiems – silpnavalis garbėtroška, demokratijos išdavikas ir žmogus, nesugebėjęs pasipriešinti 1940-ųjų birželį. Net profesionaliems istorikams dažnu atveju sunku atsiriboti nuo simpatijų ar antipatijų vertinant jo ir tautininkų istoriją. Antai prof. Alfredui Bumblauskui kalbant apie A. Smetoną neretai išsprūsta žodis „gėda“.

Kita vertus, naivūs pasiūlymai kiekvieną vietelę, prie kurios prisilietė A. Smetona, apstatyti jo paminklais taip pat atrodo nesolidžiai. Neteigiu, jog taip mąstyti neįmanoma, tačiau istoriko uždavinys visų pirma suprasti: kaip ir kodėl įvyko tai, kas įvyko, o ne ką nors teisinti ar menkinti. Būtent šiandien ir mėginsime suvokti, paieškoti atsakymų į klausimą, kas nutiko, kad TPP nesugebėjo demokratiškai ateiti į valdžią ir griebėsi perversmo kortos.

Iš demokratų išaugusi viltis

Kalbant apie politines partijas Lietuvoje XIX-XX amžių sandūroje, TPP ištakų, kaip ir daugeliu kitų atvejų, galima ieškoti iš „Aušros“ ir „Varpo“ išaugusioje intelektualinėje bendruomenėje, kuri ilgainiui įgavo Lietuvos demokratų partijos (LDP) pavidalą. Tiesa, tokio požiūrio galima laikytis tik iš dalies. Tuo metu nieko panašaus į tautininkų bendriją dar nebuvo, todėl ištakų turėtume ieškoti sekdami pavienių asmenybių istoriją ir jų idėjų raidą. Viena tokių asmenybių – jau minėtas A. Smetona.

1902–1908 metais A. Smetona priklausė LDP, tačiau iš esmės niekada nebuvo didelis jos aktyvistas, skeptiškai vertino daugelį partijos programos nuostatų. Iš dalies per partinius ryšius, LDP viduje (ir aplink šią politinę jėgą) pradėjo formuotis bendraminčių grupelė, kuri ryškiau išsikristalizavo maždaug tuo metu, kai vyko Didysis Vilniaus Seimas. Vilniuje A. Smetona ėmė glaudžiai bendradarbiauti su Juozu Tumu-Vaižgantu, Jonu Basanavičiumi.

Sovietų Sąjunga neatsitiktinai finansavo tautininkų spaudą. Nors ideologiškai, atrodytų, bolševikai ir tautininkai neturėjo nieko bendra, žvelgiant geopolitiškai SSRS buvo naudinga eskaluoti Vilniaus konfliktą, šachuojantį bet kokius kolektyvinio saugumo projektus Rytų Europoje.

Tada spauda buvo vienas svarbiausių politinės minties plėtojimo ir bendruomenės telkimo įrankių, todėl itin svarbiu veiksniu tapo 1907 metų J. Tumo-Vaižganto ir A. Smetonos sprendimas leisti laikraštį „Viltis“. Būtent šiuo faktu istorikas Dangiras Mačiulis pradeda savo rašinį apie tautininkus, nors dažnai kaip atspirties taškas pasirenkami tik 1916 metai, kai partija formaliai buvo įsteigta. „Viltyje“ bendradarbiavo bene visi svarbiausi to meto tautininkai – Augustinas Voldemaras, Liudas Gira, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vladas Mironas, Martynas Yčas ir kiti.

Justino Dementavičiaus teigimu, tiek tuomet, tiek vėliau bendrame Lietuvos politiniame spektre tautininkai išsiskyrė dviem savybėmis. Pirma, sunku nustatyti jų santykį tradicinių politinių ideologijų kontekste – nepavadinsi nei krikščionimis demokratais, nei socialistais, nei liberalais. Iki ketvirtojo dešimtmečio antros pusės, kai išryškėjo itin radikali jaunoji tautininkų karta, daugelio jų nebuvo galima vadinti ir fašistais, nes fašistinė ideologija dažniausiai būdavo atmetama argumentu, kad Lietuvoje fašizmas netinkamas, nes jis – ne lietuviškas. Antra J. Dementavičiaus išskirta savybė yra tai, kad tautininkų politinį mąstymą reikėtų laikyti veikiau politine praktika, o ne sisteminga ideologija. Akcentuodami teiginį, jog valstybei organiška ir naudinga yra tik tai, kas „kyla iš tautos“, tautininkai taip ir nesukūrė vientisos ideologijos.

Tuo metu Vincas Rastenis (buvęs tautininkų jaunosios kartos aktyvistas, vėliau „persikrikštijęs“ liberalu) išeivijoje apie tautininkų ištakas rašė: „XX a. pirmojo dešimtmečio (...) ginčai įgijo pavidalą gana piktos žodinės kovos, kuriai išsirikiavo priešingi frontai: vad. „pirmeivių“ (socialistų) ir „atžagareivių“ (katalikų). Tie populiarūs pravardžiavimai liudija, kad tai buvo radikalių socialistinių pažiūrų susirėmimas su katalikiškosiomis, kai abiems šalims itin opus buvo religijos ir jos (taigi ir kunigų) įtakos klausimas, daugeliu atvejų stelbęs kitų tautos problemų išsamų svarstymą. Daliai to meto inteligentijos, pasauliečių ir kunigų ta lietuvių tarpusavio kova kėlė susirūpinimo. Iš jų kilo raginimų daugiau rūpintis tuo, kas mus jungia, negu kas skiria, rūpintis visų tautos sluoksnių interesų darna, dėti akcentą ne išimtinai ant tikybos, socializmo, demokratijos, darbininkų, liaudies ar miestiečių, o ant lietuvių tautos.“

Regis, sunku nesutikti – atsisakome ginčų, ieškome telkiančių veiksnių, akcentuojame tautos svarbą? Vis dėlto tai – tautininkams tipiška demagogija, suprask, jie gimė iš rūpinimosi tautos interesais, kuriuos kiti buvo užmiršę. Tačiau būtent tautininkų judėjimas dažniausiai remdavosi principu „skaldyk ir valdyk“ bei nuolat eskalavo įtampą Lietuvos politiniame gyvenime. Ryškiausias to pavyzdys – trečiojo dešimtmečio pradžioje jie radikaliausiai pasisakė konflikto dėl Vilniaus klausimu. Atsiradus galimybei derėtis dėl tolesnio krašto likimo, tautininkai atsisakė visų kompromisų ir stengėsi žlugdyti bet kokią viltį susitarti (Paulio Hymanso projektus).

Taigi, kaip nustatė profesorius Zenonas Butkus, Sovietų Sąjunga neatsitiktinai finansavo tautininkų spaudą. Nors ideologiškai, atrodytų, bolševikai ir tautininkai neturėjo absoliučiai nieko bendra, žvelgiant geopolitiškai SSRS buvo labai naudinga eskaluoti Vilniaus konfliktą, šachuojantį bet kokius kolektyvinio saugumo projektus Rytų Europoje. Kokia gali būti gynybinė sąjunga tarp valstybių, kurios nepalaiko diplomatinių santykių ir iš esmės kariauja viena su kita?

Tiesa, V. Rastenio tezė, kad tautininkų atsiradimui ir retorikai turėjo įtakos ginčai tarp „atžagareivių“ ir „pirmeivių“ yra teisinga. Klaidinga tik jo argumentacija, idealizuojanti tautininkų „vienybės“ paieškas. Juk pats A. Smetona 1907 metais dar priklausė ir LDP, buvo nepatenkintas jos slinkimu į politinę kairę, nepritarė ir krikdemiškajai pasaulėvokai. Tai reiškė, kad reikėjo ieškoti naujo idėjinio-politinio pagrindo. Tiesa, tautininkų požiūrio į krikščionybę tikrai nederėtų demonizuoti. Kaip pažymi D. Mačiulis, tautininkai pripažino ypatingą Katalikų bažnyčios reikšmę ir svarbą tautiniam judėjimui, tačiau politinė krikdemų vizija jiems buvo svetima.

Iš publicistų – į politikus

Pirmas „Vilties“ numeris pasirodė 1907 metų spalio 3 dieną. Jau tada buvo akcentuojama tipiška nacionalistinė tezė, kad gerai yra tai, kas kyla iš tautos, kas sava. Teigiama, jog tik iš lietuviškumo atsirandančios idėjos ir politinės srovės gali spręsti lietuvių tautai aktualius klausimus. Taip einama į opoziciją su kitomis, universalesnėmis partijomis (ypač socialistais ir socialdemokratais, kuriuos galime laikyti pasaulinio socialistinio judėjimo atgarsiu Lietuvoje). „Kiekviena partija ir partijėlė turi savo receptą, kaip atgaivinti Lietuvą. Ir tas receptas dažniausia paimtas ne iš mūsų krašto gyvenimo reikalų, bet nusirašytas (ir dar netikusiai) iš svetimų knygelių, ant greitųjų parašytų“, – sakė A. Smetona.

1914 metais atsirado naujas tautininkiškos krypties leidinys – „Vairas“. Tačiau tuo metu aplink „Viltį“ ir „Vairą“ susitelkę bendraminčiai, D. Mačiulio žodžiais, toli gražu buvo ne „partija ar aiškius kontūrus turintis politinis sąjūdis, o veikiau susibūrimas tautai įsipareigojusių žmonių, nesaistomų nei organizacinės struktūros, nei aiškių programos gairių“. Partinė linija atsirado tik Pirmojo pasaulinio karo metais, net ne Lietuvoje, o Rusijoje.

Su karo pabėgėlių srautu pasitraukę ir Petrograde atsidūrę J. Tumas-Vaižgantas, Juozas Kubilius ir Liudas Noreika 1916 metais įkūrė Tautos pažangos partiją. Būtent J. Tumas-Vaižgantas sugalvojo pavadinimą – jo įsitikinimu, „tautos pažanga“ turėjo būti esminis partijos siekis. Netrukus „Lietuvių balse“ pasirodė J. Tumo-Vaižganto publikacija, savotiškas partijos programos juodraštis. Straipsnyje buvo rašoma, kad „demokratinė respublika – tobuliausia valstybinės organizacijos forma“, pasisakoma už tautinį būsimos valstybės pobūdį. 1917 metais lietuvių Seime Petrograde TPP atstovavo jau 20 narių su A. Voldemaru priešakyje.

Lietuvoje TPP įstatai įregistruoti tik 1919-ųjų lapkritį. Iki tol tenkintasi vien politiniu veikimu – bendraminčių būrelis veikė neturėdamas jokių formalių partinių įsipareigojimų. Neatsitiktinai daugelis amžininkų TPP vadino „inteligentų partija“.

1917 metais per Vilniaus konferenciją buvo išrinkta Lietuvos Taryba, kurią sudarė 20 narių, iš jų net 5 (nominaliai) – tautininkai: A. Smetona, J. Basanavičius, V. Mironas, Saliamonas Banaitis ir Donatas Malinauskas. Bendra partinė konsolidacija įvyko tik susivienijus Lietuvoje ir Rusijoje veikusiems tautininkams, tačiau tuometė padėtis (kad svarbiausioje būsimos valstybės institucijoje ketvirtadalis narių buvo tautininkai) liudijo tautininkų potencialą. Tokias perspektyvas, atrodytų, turėjo dar labiau sustiprinti pirmi valstybės politiniai žingsniai: pirmą ministrų kabinetą 1918-ųjų lapkritį suformavo A. Voldemaras, o po pusmečio pirmuoju prezidentu tapo A. Smetona. Tačiau TPP veiklos kreivė greitai smuko žemyn.

Pralaimėjimo kartėlis

Istoriko Liudo Truskos teigimu, esminis veiksnys, lėmęs tautininkų nepopuliarumą Lietuvoje, buvo jų savotiška politinė savižudybė – labai nuosaikus požiūris į žemės reformą. Valstiečiai nuo pat baudžiavos panaikinimo svajojo apie nuosavos žemės plotą, kurį jiems žadėjo beveik visos partijos, išskyrus tautininkus. TPP atstovai sutiko, kad žemės reformos reikia, tačiau pagal jų planą tai būtų buvusi daugmaž kosmetinė pertvarka – nei pernelyg apribojusi prolenkiškos dvarininkijos įtaką, nei sukūrusi stiprią valstybės atramą tarp valstietijos. Tautininkai naiviai tikėjosi ilgainiui sulietuvinti Lietuvos dvarininkiją ir taip sukurti savitą aristokratijos sluoksnį.

Būta ir kitų priežasčių – TPP mažai dėmesio skyrė organizacinei struktūrai, nedidino narių ir skyrių skaičiaus, iš esmės nesiplėtė nuo pat 1918–1919 metų. Vangoka buvo ir jų rinkimų kampanija. Išskirti galima nebent pradėtą leisti laikraštį „Tauta“. Apskritai tautininkai pasižymėjo itin dideliu aktyvumu leisdami periodinius leidinius: tautininkiškajai krypčiai, be „Vilties“ ir „Vairo“, dar reikėtų priskirti „Lietuvos aidą“ bei „Lietuvį“.

Galima daryti prielaidą, kad ir pats tautininkų buvimas valdžioje mažai kam paliko įspūdį. A. Voldemaras, eidamas premjero ir užsienio reikalų ministro pareigas, nemažai nuveikė, bet vis pykdavosi su visa jį supančia aplinka, o A. Smetona labiausiai stengėsi išlaikyti Valstybės Tarybos viršenybę prieš Vyriausybę. Todėl jo nemėgo visi trys po A. Voldemaro dirbę premjerai – Mykolas Sleževičius, Pranas Dovydaitis ir Ernestas Galvanauskas.

Organizacinę stagnaciją bandyta kompensuoti ryškiomis, visuomenėje gerai pažįstamomis asmenybėmis: TPP nariai liko J. Basanavičius, J. Tumas-Vaižgantas, A. Voldemaras, M. Yčas ir kiti. Tačiau tautininkams nepadėjo net patriarcho globa. Partija, surinkusi vos 1,7 proc. balsų, Steigiamajame Seime savo atstovų neturėjo.

Patys tautininkai, kitaip negu istorikai, šią nesėkmę dažniausiai aiškino lietuvių kaimo „tamsumu“ – esą kaime gyvenančiam lietuviui vienintelis intelektinis „šviesos žiburėlis“ buvo parapijos klebonas (kunigai lyg tyčia agitavo balsuoti už krikdemus, o ne „pažangiečius“), be to, rinkėjai neva lengvai pasiduoda partinei demagogijai.

TPP retorikoje dar prieš rinkimus ėmė ryškėti elitizmu persmelktos mintys apie demokratinės santvarkos „nelogiškumus“. Po nesėkmės tautininkų spaudoje ši tema buvo ypač eskaluojama – esą demokratinė, parlamentinė santvarka lietuviams yra svetima ir nieko gero valstybei neduoda. Kodėl vieno kaimiečio, nieko nesuprantančio apie politiką, balsas turi tokią pat svarbą, kaip ir šviesiausių Lietuvos inteligentų, klausė tautininkų spaudoje publicistas Valentinas Gustainis. Vienas esminių TPP retorikos ir politinės minties bruožų buvo „vadų“, elito pirmumas prieš pavienius piliečius, nes tik jie sugebės vesti tautą pažangos kryptimi. Kartu akcentuota, kad stipri vykdomoji valdžia yra raktas į valstybės sėkmę.

Vargu ar šiandien apie tautininkus tiek daug kalbėtume, jei ne jų dar 1918–1919 metais užmegzti ryšiai su karininkija ir krikdemų nesėkmė III Seimo rinkimuose.

Įdomu tai, jog panašioms nuostatoms liko ištikima ir didelė dalis po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje atsidūrusių tautininkų. Antai Juozas Jakštas 1979 metais apie TPP dalyvavimą Steigiamojo Seimo rinkimuose rašė: „Tikriausia laisvės garantija tada pripažinta demokratinė-parlamentinė santvarka. Ji nenuilstamai proklamuota ir mūsų visuomenėje, ruošiantis Steigiamojo rinkimams. Nors ši santvarka mūsų tautoje neturėjo šaknų, bet ji norėta pritaikyti pagal anais laikais vyravusią politinę linkmę. Ji nebuvo mūsų tautai įdiegta iš praeities.“

Vis dėlto TPP atstovai nebuvo linkę pasiduoti – jie išplėtojo itin aktyvią agitacinę veiklą spaudoje, kurioje nuolat kritikavo valdančiuosius. Dėl to premjero E. Galvanausko laikais tautininkai nuolat sulaukdavo piniginių baudų už savo išsišokimus spaudoje, kai kurie periodiniai leidiniai išvis buvo uždaryti. Neatsitiktinai 1921–1922 metais tautininkai leido net keturis skirtingus „balsus“: „Lietuvių balsą“, „Tautos balsą“, „Balsą“ ir „Tėvynės balsą“. Uždarius vieną, atsirasdavo naujas leidinys.

Reorganizacija ir koziriai

Kaip jau rašėme, formalaus tautininkų susibūrimo teko laukti ilgai, nors bendraminčių būrelis ir savita politinė bendruomenė susiformavo dar maždaug 1905–1910 metais. Panaši tendencija išliko ir Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo metais. Tautininkus palaikė ir reprezentavo ne vien partinės struktūros, bet ir įvairios visuomeninės organizacijos: Ekonominė politinė žemdirbių sąjunga, studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“, Atgimimo draugija ir panašios.

Po dar dvejų nesėkmingų rinkimų į parlamentą TPP buvo nuspręsta reorganizuoti. Per suvažiavimą, vykusį 1924 metų rugpjūčio 17–19 dienomis Šiauliuose, tautininkai persitvarkė: TPP nustojo egzistavusi, o vietoj jos ir Ekonominės politinės žemdirbių sąjungos buvo įkurta Lietuvių tautininkų sąjunga, kurios valdybos pirmininku išrinktas Vincas Krėvė. Čia gana reikšmingas sąvokų niuansas – tautininkai atsisakė partinės tapatybės ir ėmė veikti kaip sąjunga, tarsi dar labiau atsiribojo nuo tuometės politinės erdvės.

Vis dėlto daug realių pokyčių ši reorganizacija nelėmė. 1926 metų rinkimuose trys tautininkai – A. Smetona, A. Voldemaras ir V. Mironas – galų gale pateko į Seimą, bet tai buvo menkas laimėjimas. Atmetę valstiečių liaudininkų pasiūlymą prisidėti prie valdančiosios koalicijos, jie liko opozicijoje ir didesnio įnašo į III Seimo veiklą neįdėjo iki pat 1926 metų gruodžio 17-osios.

Vargu ar šiandien apie tautininkus tiek daug kalbėtume, jei ne jų dar 1918–1919 metais užmegzti ryšiai su karininkija ir krikdemų nesėkmė III Seimo rinkimuose. Mykolas Krupavičius ir Aleksandras Stulginskis, tikėjęsi paversti tautininkus savo politiniu įrankiu, apsiskaičiavo ir prisidėjo prie autoritarinio režimo sukūrimo. Inteligentų partija pagaliau sugrįžo į valdžią ir nebepaleido jos iki pat Pirmosios Respublikos valstybingumo pabaigos.