Kokias paslaptis atskleis popiežiaus Pijaus XII archyvai?
Po de­šimt­me­čius tru­ku­sios kon­tro­ver­si­jos Šven­ta­sis Sos­tas pa­skel­bė, kad ki­tą­met at­vers po­pie­žiaus Pi­jaus XII ar­chy­vus. Apie tai, ko­kias pa­slap­tis jie ga­li at­skleis­ti, žur­na­le „The At­lan­tic“ svars­tė Pu­lit­ze­rio pre­mi­jos lau­rea­tas, kny­gos „Po­pie­žius ir Mu­so­li­nis“ („The Po­pe and Mus­so­li­ni“) au­to­rius Da­vi­das I. Kurt­ze­ris.

Šios savaitės pradžioje, praėjus 80 metų, kai Pijaus XII buvo išrinktas popiežiumi, pontifikas Pranciškus paskelbė, kad Antrojo pasaulinio karo laikų Katalikų bažnyčios vadovo archyvai tyrinėtojams bus atverti 2020 metų kovą. Toks sprendimas priimtas po beveik pusę šimtmečio trukusios spaudimo kampanijos.

Pijus XII konservatyvių katalikų, kurie nekantraudami laukia jo kanonizacijos, vadinamas herojumi, o kritikų peikiamas už nesugebėjimą pasmerkti nacių vykdyto Holokausto. Jis yra bene prieštaringiausiai vertinamas pontifikas per visą Bažnyčios istoriją.

„Hitlerio popiežius“?

Nors popiežiaus Pranciškaus pranešimas apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą, kiek mažiau buvo akcentuojamas faktas, kad prieinami taps ne tik 17 mln. puslapių dokumentai centriniuose Vatikano archyvuose, bet ir nemažai kitos Bažnyčios turimos medžiagos. Tai – Tikėjimo doktrinos kongregacijos (anksčiau žinomos kaip Šventoji inkvizicijos tarnyba) archyvai ir Jėzuitų ordino dokumentai. Juose, tikėtina, taip pat bus daug mums nežinomos informacijos.

Reikalavimas, kad Vatikanas atvertų savo karo laikų archyvus, pradėjo skambėti 1963 metais, kai Vokietijoje buvo pastatyta Rolfo Hochhutho pjesė „Vietininkas“. Joje Pijus XII vaizduojamas kaip kietaširdė asmenybė, atmetanti visus prašymus pasmerkti žydų žudynes ir tesirūpinanti vien Bažnyčios, kaip institucijos, interesais. Siekdamas atsakyti kritikams Šventasis Sostas nurodė 4 jėzuitams peržiūrėti archyvus ir atrinkti dokumentus, kurie galėtų išsklaidyti kontroversišką nuomonę apie popiežių. Šio darbo rezultatas – per 16 metų, pradedant 1965-aisiais, pasirodę tūkstančiai dokumentų, suguldytų į 12 storų tomų. Nors skeptikai įtarinėjo, kad jėzuitų redaktoriai neviešino medžiagos, kurioje Bažnyčia pateikiama neigiamai, šie 12 tomų yra gerokai daugiau nei vien paprasčiausias problemiškos istorijos „išvalymas“. Pavyzdžiui, dokumentuose atskleidžiama, jog 1943 metais, kai buvo nuverstas Benito Mussolini, popiežiaus pasiuntinys jėzuitas ieškojo naujosios vyriausybės teisingumo ministro. Jo prašymas skambėjo taip: nors antisemitiniai rasiniai įstatymai, kuriuos prieš kelerius metus priėmė fašistų vyriausybė, daugeliu atžvilgių vertintini teigiamai ir turi būti išsaugoti, Vatikano nuomone, valdžia neturėtų krikštytų žydų kankinti savo drakoniškomis nuostatomis.

Pijus XII konservatyvių katalikų, kurie nekantraudami laukia jo kanonizacijos, vadinamas herojumi, o kritikų peikiamas už nesugebėjimą pasmerkti nacių vykdyto Holokausto. Jis yra bene prieštaringiausiai vertinamas popiežius per visą Bažnyčios istoriją.

Britų žurnalisto Johno Cornwello bestselerio „Hitlerio popiežius“ (Hitler's Pope) pasirodymas 1999 metais ir vėl išprovokavo ginčus. Autorius teigė, jog priėjo prie kai kurių Vatikano archyvų, nors neturėjo oficialaus leidimo. Pasak jo, 1933 metais Eugenio Pacelli, būsimasis Pijus XII, tuomet eidamas Vatikano valstybės sekretoriaus pareigas padėjo Adolfui Hitleriui nuslopinti organizuotą katalikų opoziciją nacizmui Vokietijoje. Vėliau, J. Cornwello žodžiais, popiežiumi tapęs Pijus XII ne tik nieko nedarė, kad kovotų su Holokaustu, bet ir be jokių skrupulų bandė visus įtikinti sąjungininkėms pasiekus pergalę, jog drąsiai kritikavo nacizmą.

Tais pačiais metais, kai pasirodė J. Cornwello knyga, Vatikanas paskelbė įsteigiantis neįprastą istorinę komisiją, sudarytą iš 3 katalikų ir 3 žydų mokslininkų. Jiems buvo pavesta atskleisti, kokį vaidmenį vaidino Vatikanas vykstant Holokaustui. Komisijos nariai, išnagrinėję anksčiau išleistus 12 tomų dokumentų, nusprendė, kad negali padaryti jokių tikslių išvadų, nes neturi priėjimo prie pačių archyvų. Kai Vatikanas atsisakė mokslininkus įleisti į archyvus, jie nutarė sustabdyti savo darbą. Toks sprendimas buvo itin nepalankus Vatikanui ir įžiebė dar daugiau diskusijų.

Kanonizacijos pastangos

Tuo pat metu Bažnyčia labai stengėsi paskelbti Pijų XII šventuoju. 2009 metais popiežius Benediktas XVI pritarė dekretui, kuriame įvardijamos jo karo laikų pirmtako herojiškos vertybės. Tai buvo svarbus žingsnis Pijaus XII beatifikacijos – paskelbimo palaimintuoju – link. Žmonėms, tikintiems, kad liberalius pokyčius lėmusi Antroji Vatikano taryba nukreipė Bažnyčią netinkama linkme, Pijus XII, paskutinis pontifikas iki tarybos, tebėra herojiška asmenybė.

Jo šalininkai parašė daugybę knygų, kuriose puolė abejojančiuosius popiežiaus šventumu, taip pat, norėdami sustiprinti savo pozicijas, pateikė nemažai stulbinamų teiginių. Esą Pijus XII ne tik neignoravo prašymų padėti Europos žydams, bet net ir išgelbėjo gyvybę šimtams tūkstančių žydų. Jie tvirtino, kad Šventasis Tėvas jokiu būdu nebuvo „Hitlerio popiežius“, priešingai – suvaidino nemažą vaidmenį rengiant sąmokslą nužudyti fiurerį. Visai neseniai Pijaus XII gerbėjai siekė, jog popiežius būtų pagerbtas Jad Vašem, Izraelio memoriale Holokausto aukoms atminti, kaip „pasaulio tautų teisuolis“.

Nušviečiant pontifiko Pranciškaus pranešimą apie Pijaus XII archyvų atidarymą kone daugiausia dėmesio buvo skiriama svarstymams, ką sužinosime apie prieštaringai vertinamo popiežiaus ir Vatikano vaidmenį per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau dauguma istoriškai svarbių dokumentų, prie kurių jau visai netrukus bus galima prisiliesti, susiję ne su karo metais, bet su pokario laikotarpiu. Kai nemaža dalis Europos virto griuvėsiais, Vatikaną apėmė komunizmo baimė. Labiausiai tai buvo jaučiama Italijoje. Vietiniai turėjo daug priežasčių manyti, kad nuvertus B. Mussolini į valdžią ateis komunistai. Tais lemtingais metais Pijus XII, stengdamasis nuteikti italus prieš komunistus, vaidino nemenką vaidmenį politikos užkulisiuose. Tikėtina, jog atvėrus archyvus sužinosime, kaip jis veikė siekdamas šio tikslo ir kartu išlaikydamas viešą įvaizdį, kad nesikiša į politiką.

Popiežius Pranciškus šių metų kovo 4 dieną dalyvauja susitikime su Vatikano slaptųjų archyvų pareigūnais. / AP/Scanpix nuotrauka

„Pijaus karas“ nesibaigs

2013 metais, kai popiežiumi Pranciškumi buvo išrinktas Buenos Airių arkivyskupas, daugiau vilčių atsirado tiems, kurie agitavo už tai, kad Pijaus XII archyvai būtų prieinami visuomenei. Šiuos klausimus nagrinėjantys mokslininkai svarstė, ar galima tikėti 2014-ųjų pradžioje pasirodžiusiu Pranciškaus draugo rabino Abrahamo Skorkos teiginiu, jog popiežius nori greitai atverti archyvus? Ar sprendimas 2015 metais uždaryti Vatikano archyvus 3 mėnesiams per vasaros atostogas, vietoj įprastų dviejų, priimtas tam, kad būtų galima greičiau parengti milijonus Pijaus XII dokumentų? Kiekvienas toks pranešimas Romoje įsikūrusius istorikus įveldavo į naujas diskusijas. Tačiau jų abejonės, net pasirodant daug vilties teikiantiems ženklams, neslūgo. Ar popiežiui Pranciškui neužtenka mūšių, kuriuos jis kariauja su konservatyviais Bažnyčios pareigūnais, kad veltųsi į dar vieną?

Pagaliau kovo 2 dienos pranešimu popiežius Pranciškus padėjo tašką beveik pusę amžiaus trukusiems svarstymams. Archyvai netrukus taps atviri. Vis dėlto, turint omenyje milžinišką dokumentų, kurie pirmą kartą bus prieinami viešai, apimtį, prireiks dar bent kelerių metų, kol sužinosime, kokias paslaptis jie mums atskleis. O kol lauksime, tikėtina, jog tai, kas kartais įvardijama „Pijaus karu“ – Pijus XII šventasis ar nusidėjėlis, – dar nesibaigs. Jį po truputį kaitins iš Vatikano archyvų lobyno nutekanti informacija.