Kodėl viduramžiais žmonės taip dvokė? Kodėl jie taip retai prausėsi?
Įvai­riuo­se fil­muo­se vi­du­ram­žių žmo­nės vaiz­duo­ja­mi pur­vi­ni ir apip­ly­šę. Ir toks mo­ty­vas nė­ra iš­gal­vo­tas šiaip sau – tais lai­kais žmo­nės mau­dė­si la­bai re­tai. Nors se­no­vės grai­kai ir ro­mė­nai steng­da­vo­si pa­lai­ky­ti šva­rą ir mau­dė­si di­džiu­lė­se bend­ro­se pra­usyk­lo­se bei vo­nio­se, vi­du­ram­žių žmo­nės daž­nai pra­usė­si tik du­kart per me­tus ar dar re­čiau. Bet ko­dėl?

Iš tiesų, sunku įsivaizduoti, kodėl taip galėjo būti. Juk ir tais laikais žmonėms tikrai netrūko šilumos ir vandens. Miestai kūrėsi prie upių (taigi, nemokamo vandens), o namai buvo šildomi mediena. Todėl atrodytų, kad nusiprausti šiltu vandeniu neturėtų būti taip sudėtinga bent kelis kartus per savaitę. Tačiau yra žinoma, kad anglosaksai juokėsi iš vikingų įpročio praustis kartą per savaitę – kam taip dažnai?

Tačiau nereikėtų sakyti, kad viduramžių žmonės nesiprausė apskritai. Ne vienas tų laikų gydytojas patarė dažnai plauti veidą ir rankas. Įdomu tai, kad ne vienas viduramžių rašytojas kūrė taisykles, kaip reikėtų teisingai maudytis. Štai italų gydytojas Maino De Maineri pateikė net 57 taisykles, kaip reikia maudytis, kuriose aprašomos ir tokios detalės kaip vonios nėščiosioms, senoliams ir keliautojams. Tuo tarpu viduramžių medicinos vadovas „Secreta Secretorum“ ragino praustis pavasarį ir žiemą – vasarą to daryti jokiu būdu nevalia.

Bendros vonios buvo smerkiamos, o upės buvo prieinamos tik šiltuoju metų laiku.

Vonia buvo turtingųjų pramoga. Štai Anglijos karalius Jonas Bežemis keliaudamas po savo karalystę su savimi pasiimdavo ir savo vonią. Ne vienas tų laikų šaltinis aprašo, kad turtingiems ir galingiems vonias ruošiantys tarnai gali naudoti įvairias žoleles, kurios voniai suteikia gydomųjų savybių bei prabangos. Kai kurie turtingieji didžiavosi vonias siūlydami svečiams. Tačiau visa tai buvo gana sudėtinga, nes nedaug žmonių turėjo didelius medinius kubilus bei virykles, tinkamas dideliam vandens kiekiui paruošti.

Yra žinoma, kad frankų karalius Karolis Didysis taip mėgo vonias, kad tai jam buvo didelė šventė. Į savo vonias jis sukviesdavo sūnus, artimus kilminguosius, o kartais ir tarnus bei sargybinius. Vienoje didelėje vonioje mirko gal šimtas vyrų ir visiems tai buvo didelė pramoga. Tačiau būtent taip tuo metu ir buvo galvojama apie vonias – kad tai labiau pramoga nei apsivalymas.

Paprasti žmonės švarai neskyrė daug dėmesio. Tuo metu nebuvo žinoma apie mikrobus ir jų sukeliamas ligas. Nors gydytojai teigė, kad gera vonia gali išgydyti ir nuo diarėjos, kad skaitė tų gydytojų veikalus? Mažai kas. Todėl žmonės neeikvojo savo energijos švarai. Vietoje to jie darė tai, kas galėjo pelnyti jiems duoną ir kartas nuo karto plaudavo rankas bei veidą šaltame vandenyje. Vonia buvo matoma kaip kilmingųjų užsiėmimas, tačiau ir šie maudėsi retai, nes tam nematė reikalo. Juk voniai paruošti tuomet reikėjo labai daug laiko. Žmonės maudėsi upėse, tačiau taip pat tik tada, kai tam turėjo laiko.

Nors kilmingieji stengėsi vonia pasilepinti bent du kartus per metus, yra žinoma, kad Ispanijos karalienė Izabelė pirmoji per visą savo gyvenimą maudėsi tik dukart. Daugybė kitų giliai religingų žmonių taip pat vengė maudytis, manydami, kad taip prisišauks Dievo nemalonę. Anksčiau buvo populiarios bendros viešos vonios, kurios sumažindavo maudynių kaštus (viename vandenyje mirko šimtai miestiečių). Jos išliko ir viduramžiais, tačiau bažnyčia jas smerkė dėl vyrų ir moterų nuogumo tose pačiose patalpose. Buvo teigiama, kad tai veda tik prie nuodėmingo sekso. Ir iš tiesų, sekso tose voniose netrūko, ten einantys žmonės žinojo, kad susidurs su prostitucija ir viešais kūniškų įgeidžių tenkinimais.

Štai Bormijo miestas Italijoje garsėjo savo geoterminiais šaltiniais. Ten žmonės plūsdavo maudytis, tačiau juk tokia žemės dovana buvo prieinama ne visiems ir ne visur. Įdomu tai, kad Pietro de Tussignano, 14 amžiaus autorius, suformulavo taisykles, kaip reikėtų lankytis Bormijaus voniose. Jis teigė, kad prieš tai reikėtų per daug neužsiimti seksu, tačiau ir visiškai jo neatsisakyti.

Taigi, viduramžiais vonia buvo prabangos dalykas, nes jai paruošti reikėjo daug energijos. Bendros vonios buvo smerkiamos, o upės buvo prieinamos tik šiltuoju metų laiku. Tačiau esminė priežastis, kodėl žmonės retai prausė kūną, buvo tai, kad jie tam neskyrė didelio dėmesio. Svarbesni buvo išgyvenimo klausimai, o kūno dvokas buvo norma.