Kodėl ir kaip žydų kariai gynė prieškario Lietuvą
Dėl tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­jo ir vie­tos žy­dai. Jie ir ap­do­va­no­ji­mais bū­da­vo įver­ti­na­mi, ir gal­vas gul­dė už tė­vy­nę.

Vilniaus žydų viešoji biblioteka Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga surengė susitikimą su istoriku dr. Tomo Balkeliu. Jis kalbėjo tema „Žydų vaidmuo Lietuvos valstybės kūrimo procese“ apie bendrus lietuvių ir žydų politinius projektus siekiant nepriklausomybės, žydų karius Lietuvos kariuomenėje ir panašiai.

Kodėl žydai ėjo į Lietuvos kariuomenę? „Jei kalbame apie savanorius, pirmiausia – pilietinės pareigos jausmas, patriotizmas, bendruomenių įtaka“, – vardijo istorikas.

„Drauge su visais švęsdamas valstybingumo šimtmetį pastebėjau, kad apie šią šventę galvojome pirmiausia kaip apie lietuvių bendruomenės šventę, visai pamiršdami, kad nepriklausomos Lietuvos valstybė kūrėsi istoriškai daugiatautėje aplinkoje. Prie naujosios Lietuvos atsiradimo prisidėjo ir kitos tautos – žydai, baltarusiai, vienas kitas lenkas. Šia paskaita norėčiau atkreipti dėmesį į mūsų visuomenėje vyraujantį stereotipą, kad lietuviai buvo vieninteliai, kovoję už mūsų šalį. Tai netiesa“, – taip savo paskaitą pristatė mokslininkas.

Istorikas Tomas Balkelis. / Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka

„Nieko neraginamas“

Viena temų, kuriai istorikas skyrė dėmesio, – tarpukario Lietuvos žydai kariai.

T. Balkelis citavo ištrauką iš Petro Rusecko knygos „Savanorių žygiai“ (1937), kurioje Lietuvos žydas Icikas Mejeris Šneideris pasakojo, kaip jis nusprendė tapti kariu savanoriu.

„Gimiau 1900 metais Nemakšių miestelyje. Kariuomenėn įstojau niekieno neraginamas. Mano stojimui buvo kiek priešingas tėvas, nes jis buvo grįžęs iš Didžiojo karo. Jis man papasakojo daug baisenybių iš kareivių gyvenimo karo metu. Bet tas jo pasakojimas manęs neatgrasė. Prieš stodamas savanoriu dar buvau nuvykęs pasitarti pas pažįstamą ūkininką Domą Juškį. – Stok bičiuli, – sako man Juškys, – juk pats žinai, kad mano du sūnūs tarnauja savanoriais. Stojimui pritarė ir jo žmona... Iš Juškio pas tėvus taip ir negrįžau, nuvykau į Tauragę, kur mane užrašė į savanorius... Pasijutau tikru kareiviu, pasiryžusiu ginti savo gimtąjį kraštą Lietuvą.“

T. Balkelio teigimu, šioje citatoje istorikas pamatys kelis dalykus. Vienas iš jų – dviejų kartų požiūris į karą. Baigėsi Pirmasis pasaulinis karas ir tėvas pasakė sūnui, kad matė, kas tai yra, ir nenori, jog sūnus taptų kariu.

“Nesakyčiau, kad tai – konfliktinė situacija. Tačiau sūnus priima savarankišką sprendimą, priešingą tėvo norui“, – pažymėjo lektorius.

Šioje citatoje T. Balkelis dar pamatė bendruomeninius santykius. Priarimo, savo sprendimo pateisinimo herojus ieško eidamas pas pažįstamą žmogų, greičiausiai lietuvį. Šis padrąsina žydą užsirašyti į kariuomenę.

T. Balkeliui iškilo klausimas: ar tai yra atsitiktinis epizodas, ar vis dėlto tam tikro platesnio proceso atspindys? Ir apskritai – kiek žydai prisidėjo prie Lietuvos kūrimo, prie nepriklausomybės kovų? Kodėl jie norėjo ar nenorėjo kurti Lietuvos?

Tarpukario Darbėnų žydai švenčia Vasario 16-ąją. / miestai.net nuotrauka

Lietuviams reikėjo pagalbos

Tad koks buvo žydų vaidmuo nepriklausomybės kovose?

„Tame žydų vaidmenyje – mažiausia pragmatizmo ir daugiausia pilietinės dvasios, kalbant apie lietuvių ir žydų santykius, – teigė istorikas. – Tai tas atvejis, kai kalbame apie žmonių pasiryžimą mirti už naują valstybę, už naują politinė darinį.“

T. Balkelis paaiškino, kodėl lietuviams reikėjo tiek žydų, tiek baltarusių pagalbos, kovojant dėl savo nepriklausomybės.

„Be abejonės, jie jautėsi gana silpni, – teigė istorikas. – Be to, konfliktas vyko tame regione, kuriame lietuviai nesudarė gyventojų daugumos. Lietuvių kariuomenę buvo labai sudėtinga kurti, sunkiai vyko mobilizacijos... 1919 vasario 19 dieną savanorius keitė arba praktiškai papildė šauktiniai. Tai buvo pirmoji priverstinė mobilizacija į Lietuvos kariuomenę. Tais metais vyko net šešios karinės mobilizacijos. Kodėl tai buvo daroma? Todėl, kad trūko karių.“

Jis priminė, kad 1919 metų sausio mėnesį buvo tik trys tūkstančiai savanorių, turėjusių kariauti už gimtąjį kraštą, tuo metu kai bolševikų pajėgas, įsiveržusias į Lietuvą, sudarė apie 20 tūkstančių žmonių. Tad lietuviai bandė ieškoti ir žydų, ir baltarusių karinės pagalbos, buvo svarstoma idėja Vilniuje kurti žydų miliciją.

Pasak istoriko, 1918 metų pabaigoje Vilniaus žydų spauda šaipėsi iš lietuvių pirmųjų pastangų sukurti savo kariuomenę. Tarkime, buvo spausdinami tokie skelbimai: „Jei norite tarnauti Lietuvos kariuomenėje be atlyginimo ir be ginklų, kreipkitės į Lietuvos Tarybą.“ Taigi tą ankstyvą etapą ir žydų, ir baltarusių požiūris buvo skeptiškas. Mat nebuvo žinoma, kas gi bus toliau.

Antanas Smetona prie Žydų karių organizacijos vėliavos. / litvakai.mch.mii.lt

Nuo pareigos jausmo iki žemės gavimo

Vis dėlto 1919–1923 metais Lietuvos kariuomenėje jau tarnavo apie tris tūkstančius žydų, iš jų – apie penki šimtai savanorių. Per kovas apie 60 žydų karių žuvo, o apie 20 jų už žygdarbius buvo apdovanoti.

„Yra išlikusių dokumentų, kurie rodo, kad apie 80 proc. žydų karių buvo ne fronte. Pagrindinė priežastis, anot istoriko Šarūno Liekio, kad jie nemokėjo lietuvių kalbos. Tai buvo svarbu, – teigė T. Balkelis. – Tačiau manyčiau, kad tuo laikotarpiu nebuvo ir labai didelio Lietuvos kariuomenės vadovybės pasitikėjimo tais kariais.“

Kodėl žydai ėjo į Lietuvos kariuomenę? „Jei kalbame apie savanorius, pirmiausia – pilietinės pareigos jausmas, patriotizmas, bendruomenių įtaka“, – vardijo istorikas.

T. Balkelis pridūrė, kad nemažai žmonių – ir lietuvių, ir žydų – ėjo norėdami gauti žemės. „Žemės pažadas buvo labai svarbus, – tvirtino jis. – Ir iš tikrųjų savanoriai tą žemę gavo. Taip pat ir žydai. Nors vėliau žydams gauti žemės darėsi vis sunkiau ir sunkiau.“

Istorikas dar pažymėjo, kad kariuomenė buvo materialiai aprūpinta, savanorių šeimoms buvo mokamos išmokos, o gyvenimas buvo skurdus.

„Kai kuriuos pastūmėjo baimė būti paimtiems į kitas kariuomenes, tarkime, į bolševikų žydų atveju“, – sakė T. Balkelis.

Istorikas pabrėžė, kad didelį vaidmenį suvaidino ir valstybinė agitacija, ir pirmųjų karinių pergalių reikšmingumas.

Volfas Kaganas. / jbfund.lt archyvo nuotrauka

„Pirmas puolė atakon“

T. Balkelis papasakojo Nepriklausomybės kovų dalyvio žydo Volfo Kagano istoriją. Jis gimė 1900, buvo batsiuvys. Per kovas buvo kelis kartus sužeistas, apdovanoto dviem Vyties kryžiais.

Istorikas citavo bendražygio prisiminimus: „Eilinis V. Kaganas 1919 metų lapkričio 25 dieną kautynėse su bolševikais Zarasų apskrityje, nepaisydamas stiprios priešų ugnies, pirmas puolė atakon, tuo padrąsindamas kitus kuopos kareivius. Priešas buvo išmuštas iš stiprių senų rusų apkasų ir atsitraukė.“

Lietuvos žydų karių, dalyvavusių nepriklausomybės atvadavime, sąjungos Jurbarko skyriaus vėliava, 1933 metai. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Vienintelė ne lietuvių karo veteranų organizacija

O 1933 metais Izaokas Šapiro iš Joniškio įkūrė Žydų karių sąjungą. Ji turėjo apie tris tūkstančius narių, kovojusių Nepriklausomybės kovose. Ši sąjunga, kaip teigė istorikas, veikė visoje Lietuvoje, turėjo 43 skyrius. Turėjo ir savo vėliavą.

Tarp Žydų karių sąjungos tikslų buvo rūpintis savo narių tautiniais, ekonominiais, kultūriniais reikalais, skatinti lietuvių ir žydų bendradarbiavimą, populiarinti Vilniaus išvadavimo idėją, ugdyti tėvynės meilę. „Ji buvo viena iš kovos su plintančiu antisemitizmu įrankių“, – teigė T. Balkelis.

Šią organizaciją, pasak istoriko, globojo aukšti valstybės pareigūnai, pradedant Antanu Smetona. Žydų karių sąjunga laido laikraštį „Ažvalga“ lietuvių kalba, ėjusį kelių tūkstančių egzempliorių tiražu.

„Tai buvo vienintelė ne lietuvių karo veteranų organizacija“, – pažymėjo T. Balkelis.