Ko mus moko baroko artilerijos menininkas
Po 368 me­tų di­džio moks­li­nin­ko Ka­zi­mie­ro Se­me­na­vi­čiaus pa­sau­li­nio gar­so vei­ka­las „Di­dy­sis ar­ti­le­ri­jos me­nas“ („Ar­tis mag­nae ar­til­le­riae pars pri­ma“) pa­ga­liau pir­mą kar­tą pra­bi­lo lie­tu­viš­kai.

Iki pat XVIII amžiaus pabaigos neatsirado kito karo menui skirto veikalo, kuris pralenktų K. Semenavičiaus „Didįjį artilerijos meną“. Daugiau nei du šimtmečius Europoje jis buvo naudojamas kaip pagrindinis artilerijos vadovėlis. K. Semenavičius pirmas surinko ir apibendrino visas žinias apie raketas, išpopuliarino kietojo kuro (parako) reaktyvinį variklį, su visais brėžiniais pateikė nuosekliojo jungimo daugiapakopės raketos principą.

Sigito Lūžio teigimu, Kazimiero Semenavičiaus knyga - daugelio dalykų enciklopedija, joje yra įvairių perliukų, kurie kelia šypseną ir pagyvina tekstą./Asmeninio archyvo nuotrauka

Lotynų kalba parašyta knyga po jos pasirodymo 1650 metais Amsterdame netrukus buvo išversta į prancūzų, paskui į vokiečių, anglų ir olandų kalbas. 1963-iaisiais ji buvo išleista lenkiškai, o 1971 metais Lietuvoje dalis veikalo išversta į rusų kalbą. Didžiulę 700 puslapių knygą su originalo faksimilėmis pagaliau turime ir lietuviškai. Ją 500 egzempliorių tiražu išleido Krašto apsaugos ministerija.

Kodėl garsiojo mūsų tautiečio veikalas taip ilgai neprabilo lietuviškai? Ir kuo jis svarbus šiandien, praėjus beveik 400 metų po jo parašymo?

Vertimo subtilybės

„Kai pradėjau versti, supratau, kodėl „Didysis artilerijos menas“ taip ilgai nebuvo išverstas“, – šypsosi veikalą iš lotynų į lietuvių kalbą išvertęs Sigitas Lūžys.

Taigi kodėl? Vertėjas pasakoja, kad dirbdamas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje buvo vartęs ten saugomą prancūzišką knygos vertimą, apie šį veikalą buvo šiek tiek rašęs. „Tačiau vienas dalykas yra pavartyti, kitas – išversti“, – sako S. Lūžys. Pusantrų metų diena iš dienos po paskaitų Vytauto Didžiojo universitete, kur dėsto lotynų kalbą, jis palinkdavo prie artilerijos genijumi vadinto K. Semenavičiaus veikalo.

Veikalas ne tik didžiulis, bet ir labai sudėtingas, nes tai – visa enciklopedija, sutraukta į vieną leidinį. „Įsivaizdavau, kad tai – karyba, raketos, artilerijos sviediniai. Bet joje yra ir daug kitko, pradedant svorio, skysčių ir biralų ar atstumų matais bei jų sistemomis, o kur dar antikos mitologinės ir kultūrinės realijos arba botaniniai terminai, kalbant apie nuodų gamybą, įvairių mišinių receptus“, – pasakoja S. Lūžys. Aiškinantis įvairius terminus, nebuvo kuo remtis: yra ir karybos žinynų, ir ne vienos kalbos žodynų, bet jie daugiau susiję su šiandiena, o tai, kas iš senų laikų, apeinama per daug nedetalizuojant. Sunkiausia buvo perteikti terminiją – surasti, kaip tiksliai lietuviškai įvardyti kokią nors kamparo rūšį ar tolimas salas ir jų valdovą, nepaminėtą jokiame lietuviškame žinyne. Kad nepadarytų klaidos, vertėjui teko eiti aplinkui, vartyti ano laikotarpio leidinius – visa laimė, kad jie jau suskaitmeninti. Vis dėlto ir tai atėmė labai daug laiko.

Ieškodamas tiksliausio vertimo S. Lūžys lygino vertimus į įvairias kalbas. Vertėjas taip pat siekė ne tik tiksliai išversti tekstą, bet ir perteikti autoriaus rašymo stilių (veikalas parašytas barokinė maniera – ilgais, keliaminčiais sakiniais). Kadangi nuspręsta knygą leisti su originalo faksimilėmis, norėjosi, kad bet kas bent kiek ragavęs lotynų kalbos matytų, kad tai – tas pats sakinys.

Ne tik karui, bet ir grožiui

Pusantrų metų į K. Semenavičiaus artilerijos meno paslaptis gilinęsis S. Lūžys gal ir pats jau galėtų pasigaminti kokį užtaisą? Pasak vertėjo, „būtų sudėtinga, nes daugelio užtaisų ingredientai – ne tik parakas“.

O iš dabarties pozicijų kai kurios, pavyzdžiui, nuodų, receptūros atrodo juokingai: prie nuodingųjų augalų priskiriamas baklažanas, sakoma, kad nuodus galima išgauti kaitinant rupūžes, nuodu laikomos pasiutusio šuns putos, šikšnosparnio kraujas, pelės, katės ir lokio smegenys ar tulžingos ir nevaisingos moters menstruacijų išskyros.

„Manoma, kad K. Semenavičiaus knyga – vien karyba, bet tai daugelio dalykų enciklopedija, joje yra įvairių perliukų, kurie kelia šypseną ir pagyvina tekstą. Šiais laikais tai jau nėra parankinė artileristo knyga – tai daugiau mokslinio ir kultūrinio palikimo objektas“, – vertina S. Lūžys.

Nors autorius kūrė žudymo įnagius, K. Semenavičiaus požiūris į karą buvo skeptiškas. Vertėjas pasakoja, kad veikalo autorius kalba apie nuodingus sviedinius, bet pabrėžia, kad kariaudami ar ką nors kurdami turime atsiminti, jog mus stebi apvaizdos akis, ir ateityje „reikės duoti ataskaitą Dievui“. Autorius išlieka labai etiškas, garbingas ir humaniškas. Jis kartojo, kad karas turi būti garbingas, pasisakė prieš negarbingus žmones ir nemokšas.

K. Semenavičius suvokė, kad ne visi skaitytojai gali būti įgiję tokį išsilavinimą kaip jo, tad pateikia dvi informacijos paaiškinimo formas – piešinius, o po to – tikslų jų aprašymą. Kai kur net parašo, kad galbūt ne viską tiksliai nupiešė, bet piešinius papildys žodžiais. 229 autoriaus piešiniai preciziškai tikslūs, ir jo nurodymu turėjo būti įrišti konkrečioje vietoje, greta teksto apie tai. Jie ne kartą padėjo ir vertėjui aiškinantis, apie ką autorius kalba, kaip viskas veikia. Kartais K. Semenavičius pats iš savęs pasijuokdavo, kad kartoja kai kurias mintis, ir galbūt kai kam tai jau atsibodo, bet vis tiek daug kalbėjo – pavyzdžiui, apie katapultą (antikos įtaisą, kuriuo į apgultus miestus svaidyti įvairūs daiktai), ir stebėjosi, kodėl ji nurašyta, nors ją vis dar galima panaudoti.

K. Semenavičius pasaulyje pripažįstamas ir kaip kosmoso raketų pirmtakas, bet jo žavėjimasis raketomis, jų leidimas į orą jam, visų pirma, buvo ne tam, jog šaudytų į priešą ar būtų mąstęs apie kosmosą – svarbiausia buvo atrasti, koks turi būti mechanizmas, kaip raketos turėtų būti užtaisytos, kad kiltų. Jis pirmas sukūrė tokią sistemą, todėl ir pripažįstamas kaip raketų pradininkas, o jo veikalas – preliudija to, ką dabar turime.

Bet K. Semenavičius raketas pirmiausia kūrė pramogai, fejerverkams. O daugiapakopės jos todėl, kad ilgai išlaikytų žavesį: viena užgęsta, kita užsidega. S. Lūžys atkreipia dėmesį, kad knygos pavadinime „Didysis artilerijos menas“ sureikšminame žodį „artilerija“. O pats K. Semenavičius apie tai kalba labiau kaip apie meną, kad viskas turi teikti grožį, pasitenkinimą, o tam ir egzistuoja pirotechnika.

Vis dėlto S. Lūžiui įdomiausia ir netikėčiausia buvo paskutinė veikalo knyga, kur susisteminti antikos, mitologiniai vaizdai. „Raketų, artilerijos sviedinių gamyba – tai nebuvo netikėta, bet dalis apie antiką buvo bene netikėčiausia, nustebinusi platumu ir didžiu išmanymu“, – šią veikalo dalį, S. Lūžio manymu, būtų galima išleisti atskirai, moksleiviams ir studentams tai būtų puiki susisteminta medžiaga.

Nei lietuvis, nei lenkas

Vertėją sužavėjo K. Semenavičiaus išsilavinimas – veikalas liudija jį buvus ne tik karinės artilerijos genijumi, bet ir didžiu eruditu, puikiai išmanančiu ne tik karo meną, bet ir filosofiją, laisvuosius menus. Puikų autoriaus apsiskaitymą iliustruoja ir per 200 cituojamų autorių – nuo antikos klasikų Ovidijaus, Horacijaus, Aristotelio ar Senekos iki Renesanso mokslininkų. K. Semenavičius puikiai išmanė ir aritmetiką, geometriją, mechaniką, statiką, hidrauliką, pneumatiką, civilinę ir karinę architektūrą, suprato karinės taktikos vingrybes.

Tačiau paties autoriaus biografijos duomenų išlikę labai nedaug, nėra net jo atvaizdo. Manoma, kad K. Semenavičius gimė gana neturtingoje smulkiųjų bajorų šeimoje, kurios nariai dažniausiai pasirinkdavo karinę tarnybą. Pasirinkta tarnystė lėmė, kad K. Semenavičius tapo Karališkosios artilerijos generolo pavaduotoju. Jo gyvenimas apipintas legendomis: viena jo mirties versijų – kad jis kritęs nuo žudiko rankos už tai, jog atskleidė ginkladirbių paslaptis.

Veikale K. Semenavičius nedaug kalba apie save. „Net sunku pasakyti, ar autorius mokėjo lietuviškai, nes to neužfiksuota. Tad sakyti, kad jo „Didysis artilerijos menas“ prabilo autoriaus gimtąja kalba, nebūtų tikslu. Pavyzdžiui, rašydamas „mylia“, jis pažymi, kad tai – lietuviškas žodis. Bet mylia ir lenkiškai yra mylia, nes tai – lotynizmas. Kad jis buvęs Lietuvoje, – tikrai. Kad dalyvavęs Lietuvos kariuomenėje, – tikrai. Iš teksto matyti, kad jis nebuvo nutolęs nuo karaliaus rūmų, turėjo ryšių su įtakingais žmonėmis, nemažai laiko praleido užsienyje. Jis rašo „mūsų“ ir kalbėdamas apie Lietuvos, ir apie Lenkijos kariuomenę, nes jaučiasi esąs Abiejų Tautų Respublikos pilietis. Bet anuomet tautybės suvokimas buvo ne toks kaip dabar – jis buvo bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės žmogus“, – aiškina S. Lūžys.

Sigitas Lūžys: "Kai pradėjau versti, supratau, kodėl „Didysis artilerijos menas“ taip ilgai nebuvo išverstas į lietuvių kalbą.“/Kauno karo muziejaus nuotrauka

Aktualus ir šiandien

Kažin kas būtų K. Semenavičius, jei gyventų šiais laikais – karvedys ar kosmoso tyrinėtojas? „Visų pirma būtų veiklus žmogus, norėtų, kad būtų praktiškai išbandyta tai, ką jis tyrinėtų teoriškai. Autorius ne kartą pabrėžė pats išbandęs, apie ką rašo. K. Semenavičius turėjo ir puikų išsilavinimą, ir nuojautą, ir praktinį patyrimą, ir mokėjo visa tai sujungti. Šiais laikais reta tokių žmonių“, – sako S. Lūžys.

Ir pirmąkart prabilęs lietuviškai didysis K. Semenavičiaus veikalas šiandien turi kiek kitokią nei prieš 368 metus, bet, vertėjo įsitikinimu, milžinišką vertę. „Pirmiausia veikalas šiandien įdomus ne karybos, o kultūros požiūriu – tai vertinga knyga antikos, senosios kultūros tyrinėtojams. Lietuvoje nežinau kito „tokio kalibro“ žmogaus, tokio erudito kultūros požiūriu, gebančio sujungti, sudaryti sistemą, palyginti. Vertingų įžvalgų čia galėtų rasti ne tik karybos istorikai ir profesionalai, bet ir matematikai, ir chemikai, ir fizikai, ir medikai ar žolininkai, jau nekalbant apie filologus ar antikos tyrinėtojus. „Didysis artilerijos menas“ – enciklopedinis įvairių sričių žinynas, savo turiniu ir raiška modernus ne tik XVII, bet ir XXI amžiui“, – vertina S. Lūžys.

K. Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ vertimas neabejotinai didžiausias ir paties S. Lūžio darbas. Visą gyvenimą jis yra paniręs į senas knygas. Išleistas jo ir Wacławo Urbano sudarytas veikalas „Cracovia Lithuanorum saeculis XIV-XVI = Lietuvių Krokuva XIV-XVI amžiais“, taip pat su kolegomis parengtas leidinys „XV-XVI amžiaus knygos Kauno bibliotekose“, parengta analogiška knyga apie XVII amžių. Jo išverstos Leono Sapiegos ir Petro Skargos kūrybos ištraukos pateko į Lietuvos filosofinės minties chrestomatiją. Taip pat į lietuvių kalbą išverstas XVI amžiaus pabaigos poleminis traktatas „Censura, arba Prokopo Baltramiejavičiaus nuomonė ir pastabos dėl Vilniaus vyskupo nominacijos“ bei 1601 metų Jokūbo Šrenko leidinyje pateiktos Lietuvos kunigaikščių biografijos.

S. Lūžys tyrinėjo bažnyčių vizitacijas, krikšto knygas, bažnyčių turto aprašymus. Senų knygų marginalijų tyrimai – savotiška knygų paraščių archeologija: galima daug sužinoti nagrinėjant, ką knygos turėtojas parašė jos paraštėse. Būta ir užkeikimų, kad knygos nevogtų. Tačiau vis tiek senuosiuose inkunabuluose dažnai trūksta pirmųjų lapų – kai knygą pavogdavo, išplėšdavo pirmus lapus su ligtolinio jos savininko įrašais ir kitame lape įrašydavo savo vardą.

S. Lūžys domisi ir savo gimtinės – garsiosios Perlojos respublikos, šiemet švenčiančios savo šimtmetį, istorija, apie ją taip pat yra parengęs knygutę.

Lotynų kalbos specialistas apgailestauja, kad pakilimas mokytis lotynų kalbos yra atslūgęs, ja domisi tik pavieniai žmonės, nors ši kalba gali atskleisti tiek įdomybių, pasitarnauti mūsų praeičiai pažinti ar dabarties simboliams suvokti. Galbūt anuomet, prieš kelis šimtus metų, buvo įdomiau gyventi? „Kiekvienas laikas gražus gyventi. Gyvenu pačiu laiku. Sovietiniais laikais buvau spaudžiamas, nes nebuvau komjaunuolis. Bet kiek gražių dalykų iš to gyvenimo tarpsnio liko atminty! Atėjo nauji laikai, viskas ir vėl gerėja, gražėja, nes gyvenimas eina į priekį. Ar kadaise galėjau tikėtis, kad gausiu versti K. Semenavičiaus veikalą? Ar prieš 30 metų galėjome tikėtis, kad galėsime atvirai reikšti savo mintis ir pažiūras? O ar geriau buvę gyventi senaisiais laikais?.. Jei būtum buvęs valdovas – galios viršūnėje, aplinkui klestint taikai ir ramybei, taip, gyventi tikriausiai būtų buvę gera. Bet mieste, į kurį šaudo K. Semenavičiaus artilerija, nelabai norėtųsi gyventi“, – šypsosi po beveik 400 metų „Didįjį artilerijos meną“ pirmą kartą lietuviškai prašnekinęs vertėjas.

. . .

„Didysis artilerijos menas“

Veikalą sudaro penki skyriai su 229 iliustracijomis. Pirmas – apie pabūklus, jų panaudojimą, o svarbiausia – apie matavimo vienetus, kuriuos autorius siūlė susisteminti, kad skirtingų šalių artileristai ir pirotechnikai pagal turimą formulę galėtų pasigaminti fejerverkų ar kitų cheminių medžiagų užtaisus, o matų nevienodumas tam trukdė. Antras skyrius – degiųjų medžiagų panaudojimas ir gamyba. Trečiasis skirtas raketų konstrukcijoms. K. Semenavičius pirmasis surinko ir apibendrino visas žinias apie raketas, išpopuliarino kieto kuro (parako) reaktyvinį variklį, su visais brėžiniais pateikė nuosekliojo jungimo daugiapakopės raketos principą, kuris vėliau jį ištobulinus atvėrė kelius į kosmosą. Ketvirtame skyriuje rašoma apie fejerverkų ir kovinių sviedinių sandarą, o penktajame – apie įvairias karines ir pramogines pirotechnines mašinas bei pabūklus.