Kiek trunka „amžina“ taika
1918 me­tais Lie­tu­vai pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bę, pra­si­dė­jo ko­vų lai­ko­tar­pis dėl iš­li­ki­mo su prieš­ais, tu­rė­ju­siais sa­vų ke­ti­ni­mų at­si­kū­ru­sios vals­ty­bės at­žvil­giu. Tų me­tų gruo­džio mė­ne­sį į Lie­tu­vą įžen­gė Rau­do­no­ji ar­mi­ja ir užė­mė, be di­des­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo, ry­ti­nes ša­lies te­ri­to­ri­jas, ka­dan­gi Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė dar tik kū­rė­si. Pir­mą kar­tą mū­sų ka­riai su bol­še­vi­kais su­si­ti­ko 1919 m. va­sa­rio 7 d. ties Kė­dai­niais. Re­mia­ma pa­ty­ru­sių vo­kie­čių ka­rių, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė pra­dė­jo sėk­min­gą ka­ri­nę kam­pa­ni­ją prieš bol­še­vi­kus. 

1919 m. pabaigoje Raudonoji armija buvo išvyta iš Rytų Lietuvos – atkovota Ukmergė, Panevėžys, Utena, Zarasai, o priešai nustumti už Daugu-vos. Raudonosios armijos padėtis kituose frontuose buvo sunki, todėl Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisaras

G. Čičerinas atsiuntė Lietuvos Vyriausybei notą, siūlydamas pradėti taikos derybas ir pripažindamas Lietuvą de facto. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos truko daugiau nei du mėnesius ir nebuvo lengvos. Reikėjo išspręsti daug painių turtinių, finansinių, piliečių teisių, sienų ir kitų klausimų. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta sutartis, kuria remiantis „Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Sovietų Rusijos pasiuntinys T. Akselrodas ir įteikė Lietuvos Vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius kaip atlygį už karo nuostolius.

Nežabotas bolševikų apetitas

Tačiau pasirašius „amžiną“ taikos sutartį, bolševikų valdžia neatsisakė ketinimų pasitaikius palankioms geopolitinėms aplinkybėms grąžinti Lietuvą į savo sudėtį. Į atskilusias valstybes buvo žiūrima kaip į limitrofus – laikinus darinius, kurie anksčiau ar vėliau turės grįžti į stipresnio kaimyno globą. Siekdami sukurti palankias politines aplinkybes, bolševikai rėmė komunistinį pogrindį Lietuvoje ir įvairias antivalstybines organizacijas, ruošiančias dirvą perversmui, kurį paremtų Raudonoji armija.

Kad Lietuvai Nepriklausomybės pradžioje buvo iškilę daugybė grėsmių, rodo Žvalgybos skyriaus ataskaita su žyma Visiškai slaptai „Bolševizmas Lietuvoje dabartiniu momentu“. Ataskaitoje teigiama, kad dabartinės svarbos momentu kovojant su amžinais priešais lenkais, svarbu atkreipti dėmesį į ne mažiau pavojingą priešą – bolševikus. Kad susidarytų išsamus vaizdas, ataskaitoje lyginama bolševikų, t. y. komunistų, veikla prieš ir sudarius tai – ką su Sovietų Rusija. Akcentuota, kad abiem laikotarpiais bolševikų taktika nesiskiria, skiriasi tik veiklos mastas.

Bolševikai (komunistai) Lietuvoje veikė dviem kryptimis: „miesto ir lauko darbininkų tarpe bei mūsų (Lietuvos) Armijoje“. Teigiama, kad komunistai naudojasi Lietuvos susirinkimų laisvėmis ir prisidengdami visuomeninėmis organizacijomis mobilizuoja savo geriausias organizacines bei agitacines jėgas. Iki taikos su Sovietų Rusija ir jų ambasados (misijos) Kaune atidarymo, bolševikų agitatoriai visas jėgas skyrė darbininkų pritraukimui į profesines sąjungas.

Nepriklausomybės kovos su bolševikais. Lietuvos kariuomenės II pėstininkų brigados kariai su mažamečiu globotiniu – jauniausiu štabo kareiviu. Pirmas iš dešinės – Balys Giedraitis. 1919 m. rugpjūtis.

„Tuo metu profesinio judėjimo banga užplūdo veik visus mūsų miestus ir miestelius, ir nebuvo kaimo, kur nebūtų susitvėrus kokia nors profesinė sąjunga.“ Darbininkų telkimąsi į „klases“ lėmė ir valstybėje buvusi bedarbystė. Pasak ataskaitos, kiekvienoje sąjungoje buvo vienas ar keli patyrę agitatoriai, kurie koordinavo sąjungos veiklą. Pateikiami agitatorių vardai ir pavardės, akcentuojama, kad jų organizaciniai gebėjimai ir iškalba padėjo pasiekti tikslų. Atskleisti komunistų agitatorių veiklą padėjo įvairiose Lietuvos vietose rasti dokumentai, kurie įrodė, kad, prisidengus profesinėmis sąjungomis, vykdoma priešiška veikla „prieš esančią Lietuvos Valstybėje tvarką“. 1919 m. liepos mėnesį buvo įsteigtas ir Vidaus reikalų ministerijoje užregistruotas Profesinių sąjungų centralinis biuras, kuris pradėjo telkti pavienes sąjungas. Pasak ataskaitos, „Centralinis biuras pradėjo pamažu tverti mūsų valstybėje antrą valdžią – valdžią darbininkų“, o tai gali paskatinti perversmą valstybėje.

Dėl aktyvios šio biuro komunistų agitatorių veiklos Lietuvoje prasidėjo darbininkų streikai, kurie tęsėsi neilgai, nes streikuojančiųjų pažiūros nebuvo tvirtos, be to, jie buvo nepakankamai materialiai aprūpinti. Pasak ataskaitos, darbininkų streikai didesnės žalos valstybei nepadarė, vienas iš streiko dalyvių reikalavimų buvo išlaisvinti iš kalėjimo politinius kalinius. Nuo 1919 m. rugpjūčio Profesinių sąjungų centralinis biuras pradėjo leisti savo laikraštį „Darbininkų gyvenimas“, kuris dėl lėšų trūkumo retai būdavo spausdinamas ir vėliau dėl „savo agitacinio-bolševikinio nusistatymo buvo uždraustas“. Dar viena biuro veiklos krypčių buvo darbininkų klubų steigimas. Ataskaitoje minimi du darbininkų klubai: „Internacionalas“ ir žydų klubas „Arbeiter Kunst Verein“. Klubuose buvo rengiami spektakliai ir koncertai, jų metu surinktos lėšos naudotos agitacijai ir propagandai bei politiniams nusikaltėliams kalėjimuose šelpti. Klubai taip pat buvo naudojami slaptiems susirinkimams. Kartais tai pavykdavo susekti.

Žvalgybos skyriaus veikla

Kadangi tuo metu šalyje nebuvo politinės policijos, su prieš valstybę veikusiomis organizacijomis kovojo Generalinio štabo Žvalgybos skyrius, kuris „neatidėliojant vesdavo tardymus ir bylas perduodavo Armijos Teismo Valstybės Gynėjui“. Žvalgybos skyrius pradėjo kurtis 1918 m., remdamasis užsienio valstybių tarnybų pavyzdžiu. Dėl finansinių sunkumų skyrius negalėjo mokėti atlyginimų, tad iš pradžių pasitelkti savanoriai, patriotai, patikimi Lietuvai žmonės. Valstybė negalėjo skirti žvalgybos tarnybai ir jos reikmėms jokio finansavimo, todėl kreiptasi į Lietuvos visuomenę dėl paramos, stengiantis pagrįsti, kam tokia institucija yra reikalinga.

Tuo metu dauguma žmonių nesuprato skyriaus veiklos ir uždavinių, todėl darbą Žvalgybos skyriuje laikė „nepriderančiu doram piliečiui“. Dėl šios priežasties skyrius neturėjo palaikymo ir valdžios sluoksniuose, nors buvo „akys ir ausys tos pat vyriausybės“. Ataskaitoje pabrėžiama, kad Žvalgybos skyriaus pareigūnai dirba svarbų ir atsakingą darbą, todėl jie turi būti gerai aprūpinami. Dėl gresiančio teroro prieš skyriaus darbuotojus pavojaus, dauguma jų „rengiasi pakeisti savo tarnystę“. Todėl siūloma įvesti gyvybės draudimą darbuotojams, „pildantiems politinės policijos funkcijas, kaip yra Vakarų Europoje“. Tai padėtų išlaikyti esamus skyriaus darbuotojus ir pritraukti naujų. „Įvykdžius visas minėtas sąlygas, visi netobulumai, klaidos ir net Žvalgybos skyriaus tarnautojų nusikaltimai patys savaime išnyktų“.

1918 m. spalio 27 d., kai Jonas Žilinskas buvo paskirtas pirmuoju apmokamu Vyriausiosios karo tarybos pirmininku, laikoma Lietuvos žvalgybos tarnybos darbo pradžia. Jam patikėta sukurti organizuotą, efektyvią priešų sekimo sistemą. 1919 m. gegužės 19–23 d. tuometinis kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas patvirtino pirmąsias instrukcijas „Apie išviršinį tėmijimą priešžvalgų skyriaus“, kuriomis remiantis, žvalgybos tarnautojai turi atlikti savo pareigas. Taip pat buvo iš-kelti labai aukšti kriterijai kandidatams „<...> jie turėjo būti geros sveikatos, turėti geras akis ir stiprias kojas. Jie turėjo turėti gerą atmintį, būti blaiviais ir ištikimais žmonėmis, o taipgi neprigulėti prie jokių partijų, organizacijų.“

Žvalgybos skyrius išaiškino, kad visos tiek bolševikų, tiek lenkų prieš valstybę veikusios grupuotės „turi ankštus ir nepertraukiamus ryšius karišku špionažu fronte ir šalies viduje“. Kratos Profesinių sąjungų centraliniame biure ir narių suėmimai sukėlė didelį atgarsį visuomenėje. Nežinojusieji tikrosios veiklos kaltino Žvalgybos skyrių „laužymu pamatinių Lietuvos konstitucijos dėsnių“. Nors Žvalgybos skyrius ėmėsi griežtų priemonių, 1920 m. vasarį bolševikai „su dviguba energija pradėjo skverbtis į miestų ir sodžių profesines organizacijas ir tik lėšų trūkumas neleido jiems paimti visą profesinį judėjimą

į savo rankas“. 1920 m. vasario 7 d. Kaune buvo likviduota komunistų grupuotė. Tardymo metu grupuotės nariai (dauguma jų priklausė Profesinių sąjungų centraliniam biurui) prisipažino, kad palaiko ryšius su Komunistų partija ir politiniais nusikaltėliais kalėjime. Grupuotės lyderiai liudijo, jog yra gerai organizuoti, tačiau trūksta lėšų ir ryžto įvykdyti valstybinį perversmą Lietuvoje. Pasak ataskaitos, po likvidacijos Kauno komunistų grupuotė taip susilpnėjo, kad negalėjo palaikyti 1920 m. vasario 22–23 d. kariškių sukilimo.

Komunistų veikla profesinėse sąjungose atsinaujino prieš rinkimus į Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Iš Baltarusijos komunistų partijos centro į Lietuvą buvo pasiųstas partinių agitatorių „desantas“. Priešvalstybinė komunistų agitatorių veikla pasireiškė intensyviu proklamacijų platinimu ir viešų mitingų organizavimu.

Lietuvių paimti į nelaisvę Raudonosios armijos karininkai ir komisarai Kauno belaisvių stovykloje. 1919 m

Taip pat komunistai organizavo aktyvią ardomąją veiklą Lietuvos kariuomenėje. Ataskaitoje teigiama, kad iki 1920 m. vasario 22–23 d. „kariškių sukilimo“ komunistų veikla Lietuvos kariuomenės daliniuose buvo „pripuolama“, tačiau po sukilimo suaktyvėjo. Tą rodė komunistų platinami atsišaukimai ir leidžiamas laikraštis „Kareivių tiesa“. Pasak žvalgybos pareigūnų, „bolševikai darbuojasi labai slaptai, tai ir jų sekimas yra ypatingai sunkus, ypač kariuomenės dalyse, kur vesti slaptą agentūrą yra be galo sunku“. Nors ir būta sunkumų, Žvalgybos skyriui pavyko kariuomenės daliniuose įterpti savo žmonių, kurie raportavo apie „rimtą komunistų propagandą“. Lietuvos kariai, gyvendami blogomis sąlygomis, buvo paveikūs bolševikų propagandai ir agitacijai. Kareivinėse buvo platinami propagandiniai produktai, o patys kareiviai mieste lankėsi darbininkų klubuose, dalyvavo darbininkų susirinkimuose, palaikė ryšius su bolševikų (komunistų) partijos nariais.

1920 m. birželio mėnesį surinkta duomenų apie kariuomenės daliniuose susikūrusias komunistų „jačeikas“ (slaptas grupuotes). Iki liepos mėnesio priešiškų grupuočių veikla taip išsiplėtė, kad buvo nutarta jas nedelsiant likviduoti. Operacijos metu buvo išaiškinti 27 „jačeikos“ nariai, 21 iš jų karo lauko teismas nuteisė įvairiam laikui sunkiųjų darbų, vienam paskirta mirties bausmė. Tardymo metu paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenės daliniuose „gyvavo, pilnai prisiruošusi prie sukilimo karinė-komunistinė organizacija su atvykusiu iš Tarybų Rusijos komisaru po slapyvardžiu „Onufrij Šos-tak“ pryšakyje.“ Nors organizacija buvo sėkmingai sunaikinta, tačiau pabrėžiama, kad „propagandos pradai giliai įsišakniję mūsų Armijoje“. Tai siejama su paskutine mobilizacija, kai buvo pašaukta daug profesinių sąjungų narių „išauklėtų komunistinėje dvasioje“.

Ataskaitoje minima, kad Lietuvos komunistai palaikė glaudžius ryšius su vadinamaisiais Vokietijos spartakais (darbininkų judėjimas). Iš Vokietijos tranzitu per Lietuvą buvo transportuojami ginklai ir „komunistinė literatūra“, dalis šios produkcijos likdavo mūsų krašte. Ataskaitoje minimas Vokietijos organizacijos lyderis Karlas Semmelis, jis kuravo kurjerių judėjimą iš Vokietijos per Lietuvą į Sovietų Rusiją. Perėmus spartakininkų laiškus bei dokumentus išaiškinta, kad „jų galutinis tikslas – komunistinis perversmas turi įvykti vienu laiku Rytprūsiuose ir Lietuvoje“. Pasak Žvalgybos skyriaus Žvalgų punkto pasienio tarnybos, „buvusieji vokiečių kareiviai, tarp kurių yra didelis spartakininkų nuošimtis, turi didelį norą slapta pereiti Lietu-vos sieną su tikslu pastoti Lietuvių Armijon. Mūsų kariuomenės papildymas tokiais kareiviais, be abejo, padidintų raudoną pavojų demokratingai Lietuvai ir pagreitintų mūsų nepriklausomybės žlugimą“.

Komunistinė minkštoji galia

Sudarius taiką su Sovietų Rusija ir oficialiai atidarius atstovybes, komunistų veikla pasiekė naują lygmenį. Atvykę į Lietuvą su diplomatiniais įgaliojimais jie pradėjo verbuoti gyventojus, kuriuos „išnaudojo kaipo žvalgus-agentus, kitus gi kaipo kurjerius su kaimynėmis valstybėmis“. Išaiškinta, kad rusų bolševikai užmezgė ryšius ir su Latvija. Pas sulaikytus kurjerius rasdavo šifruotų laiškų, kuriuos vieni kitiems siųsdavo Kauno ir Rygos tarybinių pasiuntinybių (misijų) nariai. Buvo sulaikomos ir didelės pinigų perlaidos. Pasak ataskaitos, pagrindinis bolševikų tikslas buvo atgaivinti profesines sąjungas ir pakelti „nupuolusį vietinių darbininkų ūpą“. Nepaisant didelių pastangų ir investicijų išplėsti profesinį judėjimą, kol kas to padaryti nepavyksta ir įvardijamos trys pagrindinės priežastys:

„◆ nedidelis fabrikų darbininkų skaičius Lietuvoje;

◆ tautinis pasiskirstymas tarp darbininkų;

◆ draudimas didžiausiai darbininkų daliai (geležinkeliečiai, Centralinių Armijos dirbtuvių darbininkai) dalyvauti profesinėse organizacijose. Už tai grėsė atleidimas.“

Pabrėžiama, jog „be galo sunku įspėti, kokį pasisekimą rusų bolševikai turės profesinio judėjimo išvystyme, bet dabartiniu momentu tas darbas dar nesudaro rimto pavojaus mūsų šalies Valstybinei tvarkai“. Visgi rekomenduojama prireikus imtis griežčiausių priemonių ir valstybinio finansavimo bei „išmintingos propagandos keliu“ mažinti Tarybų Misijos įtaką darbininkams. Taip pat rekomenduojama valstybiniu lygiu perimti profesinį judėjimą ir sudaryti iš jo valstybinę organizaciją.

Devintojo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko 8-oji kuopa Dauguvos pafrontėje. 1920 m

Taip pat išaiškinta, kad Kauno komunistų – bolševikų Centro komiteto pirmininkas palaiko tiesioginius ryšius su Akselrodu, „gauna nuo šio instrukcijų ir lėšų slaptam priešvalstybiniam darbui“. Slaptieji partiniai agentai tarp vietinių gyventojų pradėjo platinti komunistinius laikraščius „Biednota“, „Izvestije“, „Pravda“. „Tuo pat metu bolševikų Misija nukreipė savo pragaištingą darbuotę mūsų Šaulių tarpan“. Kad komunistai bandė įterpti savo žmonių į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS), turėta žinių ir anksčiau, tačiau sudarius taiką ir įsteigus pasiuntinybes surinkta tikrų įrodymų. Kratos metu rasta užrašų knygelė, kurioje pažymėtas komunistų skaičius LŠS įvairiuose Lietuvos miestuose. Gauta žinių, kad Tarybų Misija padidino savo laisvai samdomų tarnautojų etatų iki 60 žmonių, gyvenančių įvairiose Lietuvos vietose. Pabrėžiama, kad „tokiomis sąlygomis yra sunku sekti Misijos darbininkų darbuotę ir laiku likviduoti negeidautinus jų darbuotės vaisius.“ Tokie laisvai samdomi darbuotojai turėjo diplomatinę neliečiamybę, prilygintą akredituotiems misijų darbuotojams, o tai labai apsunkino Žvalgybos skyriaus pareigūnų darbą. „Atvykus Tarybų Rusų Misijai Lietuvon, priešvalstybinis vietinių komunistų veikimas ant tiek pakilo, Lietuvą dabartiniu momentu aptraukė tankiu voratinkliu komunistų jačeikų, o pats voras sėdi Tarybų Misijos rūmuose“.

Ataskaitoje akcentuojama, kad dabartinė komunistų veikla skiriasi nuo ankstesnės. Pateikiamas pavyzdys: Lietuvoje pasirodė daug sprogiosios medžiagos – pirokselino, dinamito, platinami rusų bolševikų laikraščiai, daugiau atvežama agitacinės literatūros lietuvių kalba iš užsienio, padidėjo slaptų agitatorių skaičius. Buvo ir naujovių – Kauno ir Raseinių komunistų susirinkimuose buvo aptariamas teroro vykdymas prieš „provakarinius Vyriausybės narius ir prieš Žvalgybos įstaigų tarnautojus“. Pabrėžta, kad į tai reikia rimai atsižvelgti, kadangi komunistų teroro vykdymo pavyzdžių buvo Latvijoje ir Lenkijoje. Žvalgybos skyriaus viršininkas apgailestavo, kad „Tarybų Misijos“ darbuotojai ir agentai gauna geresnį finansavimą nei Žvalgybos skyriaus pareigūnai, todėl „negalima nesutikti, kad mūsų priešbolševikinių įstaigų darbas visuomet atsiliks nuo priešvalstybinės bolševikų darbuotės.“ Tarybų misija įvardijama kaip grėsmė šalies nepriklausomybei, nes kuruoja priešvalstybinę veiklą, o Akselrodas apibūdinamas kaip „fanatikas-komunistas, vedantis savo pragaištingą darbą vardan pasaulinės socialinės revoliucijos“.

Žvalgybos skyriaus pareigūnai išaiškino, jog Tarybų Misija vykdo ne tik slaptą, bet ir atvirą agitaciją, pvz., ji remia apie 400 žydų tautybės studentų pabėgėlių, priima į tarnybą lietuvių specialistus už gerą atlyginimą, aukoja įvairiems tikslams. Ataskaitoje pabrėžiama, kad „Tarybų Misijos narių priešvalstybinė darbuotė plati, rimta, energinga ir visapusiška, ir jeigu Vyriausybė nesupras gresiančio pavojaus Raudonojo teroro ir nelikviduos jų atkaklų darbą, tai netolimoje ateityje mūsų laukia neišvengiama katastrofa“. Vokiečių Žvalgybos skyrius pasidalino informacija, kad tarybų valdžia „yra pasiryžusi visomis išgalėmis slaptai ruošti visose Pakraščio valstybėse vidujinį sukilimą bolševizmo dvasioje.“

Lietuvos kariuomenės sąjungininkai – saksų savanoriai veža suimtus raudonarmiečius. 1919 m.

Tokią informaciją patvirtino Žvalgybos skyriaus pareigūnų sulaikytas agentas Onufrijus Šostakas, kurio tikroji pavardė buvo Stasiulis. Po Stasiulio sulaikymo buvo gauta žinių, kad „su Tarybų atstovybės pagelba rengiamas pabėgimas Stasiulio iš Kauno kalėjimo, dėlei pabėgimo buvo manoma susprogdinti vieną iš sienų Kauno kalėjimo“. Gavę tokią informaciją Žvalgybos skyriaus pareigūnai skyrė visas turimas pajėgas, kad surastų sandėlį su sprogiąja medžiaga ir komunistine literatūra. „Neatsižvelgiant į mažą Žvalgybos skyriaus valdininkų skaičių po trijų mėnesių stipraus ir gresiančiu mirties pavojumi darbo užtiko pėdsakus „Centralinio biuro“ komunistinės propagandos ir literatūros, taipogi ir sprogsta-mosios medžiagos sandėlio visai partijai Lietuvoje.“ Operacijos metu rasta:

◆ apie 15 pūdų komunistinės literatūros (laikraščiai „Kareiviška tiesa“, „Tiesa“, „Borba“, atsišaukimai ir brošiūros iš kurių apie 4 pūdus yra rusiškų komunistinių laikraščių „Pravda“, „Bednota“ ir „Derevenskaja žizn“;

◆ 9 dėžės su dinamitu ir tolu svarumo apie 30 svarų kiekvienoj dėžėj;

◆ apie 30 egzempliorių naujų neužpildytų lietuviškų pasų blankų;

◆ 10 metrų bikfordo šniuro su prietaisais uždegimui;

◆ apie 300 revolverių patronų;

◆ 4 rankinės granatos;

◆ daugumas susirašinėjimo esančių Kauno kalėjime politinių areštuotų ir daug kito susirašinėjimo įvairiose kalbose“.

Per du Nepriklausomybės dešimtmečius Kremlius nepaliaujamai vykdė įvairaus intensyvumo ardomąją veiklą prieš Lietuvos valstybę: slapta rėmė komunistų pogrindį ir antivalstybines organizacijas, oficialiais kanalais akredituoti sovietų diplomatai rezgė intrigas politiniuose užkulisiuose ir telkė įtakos agentus, laukdami tokių aplinkybių, kokios susiklostė 1939 m., kai Lietuvos tarptautinė padėtis ėmė blogėti. Ir visą šį laikotarpį su valstybei kylančiomis grėsmėmis kovojo Žvalgybos skyriaus pareigūnai. Žvalgybos skyrius per visą gyvavimo laikotarpį patyrė nuosmukių ir pakilimų, reorganizacijų ir reformų siekiant prisitaikyti prie to laikmečio saugumo iššūkių ir realijų.

1933 m. gegužės 29 d. buvo įkurtas Vidaus saugumo departamentas (VSD) – dabartinio Valstybės saugumo departamento pirmtakas. Kaip ir mūsų dienomis, tuo-metinis VSD informuodavo visuomenę apie savo veiklą, su valstybės saugumu susijusius įvykius. Visa sukaupta informacija buvo panaudojama leidžiant VSD „Spaudos dienyną“ ir pusmetines „Spaudos apžvalgas“. VSD veiklos kryptys nesikeitė iki 1940-ųjų, kai po Lietuvos okupacijos tiek žvalgyba, tiek kontržvalgyba nutraukė veiklą. VSD darbuotojai emigravo iš Lietuvos, siekdami išvengti persekiojimo ir suėmimų. VSD likviduota, kaip represijoms netinanti institucija.

Praėjus beveik šimtmečiui nuo aprašytų įvykių, situacija mažai pasikeitė. 1990 m. kovo 11 d. mūsų šalies Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjunga įvykdė ginkluotą kruviną agresiją prieš Lietuvą, siekdama jėga nuversti šalies piliečių demokratiškai išrinktą teisėtą valdžią. Žlugus Sovietų Sąjungai, Rusijos Federacija be išlygų oficialiai pripažino nepriklausomą Lietuvos Respubliką 1991 m. liepos 29 d. sutartimi ir pasisakė už Sovietų Sąjungos (SSRS) įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmių pašalinimą. Tačiau istorija mus moko, kad Rusijos „amžina“ taika ilgai netrunka.

Jau 2005 m. V. Putinas pareiškė, jog SSRS žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa. Rusijai vykdant vis agresyvesnę užsienio politiką, santykiai su Lietuva blogėjo, o į Baltijos valstybes vėl imta žiūrėti kaip į laikinus darinius, kvestionuojant jų nepriklausomybę. VSD, kaip ir jo pirmtakas tarpukariu, rengia grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitas. Jose Rusija įvardijama kaip pagrindinė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, ardomąją veiklą vykdanti per savo žvalgybos tarnybas, rengianti kibernetines atakas, įtakos agentus, taip pat naudojanti agresyvią informacinę ir ideologinę politiką ir plėtojanti klastojamos istorijos politikos projektus. Dirbama kantriai, vis laukdama patogių politinių aplinkybių, tokių kaip 1939-aisiais…

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Mokymo ir kovinės paramos centru