Keli žodžiai apie Europos miestų sanitarinės erdvės modernizavimą
Nė­ra pa­slap­tis, kad Vi­du­ram­žiais eu­ro­pie­tiš­kų mies­tų sa­ni­ta­ri­nė būk­lė pa­sie­kė kri­ti­nį ly­gį: mies­tuo­se ne­pa­li­ko vie­tos to­kiems Se­no­vės Ro­mos ci­vi­li­za­ci­jos pa­sie­ki­mams kaip vie­šie­ji tua­le­tai, ka­na­li­za­ci­ja, nu­sto­jo funk­cio­nuo­ti ap­leis­ti ne­pri­žiū­ri­mi via­du­kai (šiuo­lai­ki­nio van­den­tie­kio įren­gi­nių pro­to­ti­pai); bui­ti­nes at­lie­kas, pa­maz­gas bu­vo įpras­ta pil­ti po ko­jo­mis, o sa­ni­ta­ri­nės elg­se­nos mo­de­lis „vis­kas pro lan­gą“ ar­ba vis­kas „pro du­ris“ – ga­jus dar XIX a., ne­pra­ra­do ak­tua­lu­mo ir XX a. (ką jau kal­bė­ti, ne­re­tai at­gai­vi­na­mas ir XXI-ja­me).

„Viskas-pro-langą“ sanitarinės elgsenos modelis Pirmosios industrinės revoliucijos metu apnuogino Europos miestų sanitarinės erdvės organizavimo problemas: auganti žemų sanitarinių-higieninių įgūdžių kaimo gyventojų migracija į mietus ir tankiai apgyvendinti darbininkų (viename kambaryje lovų talpinta kiek telpa, o tose pačiose lovose, toje pačioje patalinėje pakaitomis miegodavo keli žmonės) bei miestų varguomenės kvartalai puikavosi didžiulėmis buitinių atliekų krūvomis kiemų pakampėse. Ankšti blogai vėdinami kiemai, kaimynystėje dirbančių fabrikų kaminų smogas – štai kita industrinės revoliucijos pusė. Industrinis miestas vis mažiau tiko gyventi.

Automatnes asinezacines pompos pavyzdys. Tokias pompas Varšuvos gamykla siulė įsigyti Vilniaus miesto administracijai (1892 m.)

Vis dažniau kildavo choleros ir kitų užkrečiamų ligų epidemijos, miestai sunkiai tvarkėsi su industrializacijos sukurtų darbininkų kvartalų sanitarinę būklę. Prancūzijos aplinkosaugos specialistė Catherine de Silguy, pažymėjo, kad Roma, Londonas, Madridas buvo tokie pat nešvarūs kaip Paryžius. Išimti sudarė Olandijos miestai – juos gelbėjo ten esami kanalai, kuriais iš miesto buvo šalinti nešvarumai. Nesiskyrė ir Rusijos imperijos miestai, į kurios sudėtį nuo 1795 m. buvo inkorporuota ir Lietuva.

1832 m. Paryžiuje kilusi choleros epidemija (nusinešė apie 20 000 paryžiečių gyvybių), 1848–1849 ir 1853–1854 m. Londono choleros epidemijos ir 1858 m. miestą užgriuvęs Didysis tvaikas (tą vasarą Temzė taip dvokė, kad parlamentas buvo priverstas išsikelti į priemiestį), ir 1854 m. gydytojo, šiuolaikinės epidemiologijos pradininko Johno Snowo atradimas, choleros plitimą susiejęs su geriamojo vandens užterštumu žalingomis bakterijomis, nuneigęs iki tol egzistavusią infekcinių ligų plitimo oru teoriją (angl. – miasmatic theory – rėmėsi prielaida, kad užkrečiamos ligos persiduoda oru sklindančiomis miazmomis – kvapų ląstelėmis, kad pragaištingas dvokulys perduoda ligas įsiskverbdamas į žmogaus kūną pro odą), – štai įvykių virtinė, pakeitusi visuomenės požiūrį į higieną, o Europos šalių vyriausybėms, miestų administracijoms tapo akstinu gerinti miestų sanitarinę būklę, kreipti dėmesį į besiplečiančios pramonės (ypač industrinėse miestuose) daromą žalą aplinkai ir žmonių sveikatai, labiau rūpintis atliekų utilizavimu, sisteminti asenizacinius darbus.

Pirmas svarus žingsnis miestų sanitarinių sąlygų gerinimo link buvo padarytas Sienos departamento prefekto Claude-Philibert Barthelot de Rambuteau (1833–1848). Prefektas patvirtino naujas sanitarines-higienines taisykles, sureguliavo bulvarų valymą, įrengė šaligatvius, bulvaruose – pisuarus, platino Senamiesčio gatves, kėlė fabrikus ir gamyklas į priemiesčius. Ėmėsi ir vieno drastiško žingsnio – iš tankiai apgyvendinto Paryžiaus centro iškeldinti gyventojus. Idėja inspiruota miazmų teorijos, paskatino Rambuteau priversti orą „cirkuliuoti“ senamiesčio gatvėse. Tam reikėjo jas praplatinti. Tačiau idėją įgyvendino jau jo įpėdinis, kitas Sienos departamento prefektas Georgesas Eugène Haussmannas (1853–1870), 1849 m. įsigaliojus privačios nuosavybės eksproprijavimo įstatymui miesto naudai.

Vilniaus asenizacines imones saskaita (1891 m.)

Georgesas Eugène Haussmannas, išlaisvinęs Paryžiaus centrą nuo pašiūrių, sumažino centro apgyvendinimo tankį ir prakirto tiesiais plačias vėdinamas gatves ir prospektus, pasauliui tapo žinomas naujų europietiškų miestų kūrėju. G. E. Haussmanno ir jo idėjų tęsėjų 1853–1914 m. įvykdytas Paryžiaus urbanistinis modernizavimas, pasak inžinieriaus, architekto, miestų teoretiko Jurgio Vanago, – buvo gyvas pavyzdys, stimuliavęs naujas XX a. miestų pertvarkymo ir plėtros doktrinas <...> Be šio perplanavimo neįsivaizduojama ir šiandieninė 8 mln. gyventojų ribą paržengusi Europos metropolija su nepaliaujamomis automobilių upėmis. O, juk Haussmannas pradėjo kurti šį magistralių tinklą keturiskart mažesniam miestui. Miestui, kurio gatvėmis tuomet važinėjo tik karietos, o apie automobilį net nesvajota.

Tiesa, dalis istorikų Haussmanno veiksmuose įžvelgė ir siekį gauti pelno iš spekuliacijų žeme Paryžiaus centre, o dar kita istorikų grupė prefekto veiksmus traktuoja, kaip nuožmaus policininko siekį palengvinti kovą su maištaujančio proletariato barikadomis, apnuoginti atsiveriančias apleistas, vargingas kvartalų erdves ir pan.

Kiekviena šių versijų turi teisę egzistuoti, juolab spekuliacija žeme, juolab miesto centre yra svarus argumentas. Negalima nuneigti ir politinio konteksto lėmusio Paryžiaus pertvarkymą, kai politinės jėgos vaikydavusios visiškai kitų tikslų (pavyzdžiui, apsaugoti politines struktūras, santvarkas) netiesiogiai pagerindavo miestų gerovę. Vienur, kaip Paryžiuje, buvo perplanuotas miesto centras, prakirstos plačios gatvės, tokios kaip Eliziejaus laukai, Klebero ir Rivoli aveniu, Sen Mišelio ar Sevastopolio bulvarai, kitur, – pavyzdžiui, Vilniuje, 1863 m. sukilimo pasekmė – generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo iniciatyva 1865 m. įvestas brangiai kainuojantis gatvių dujinis apšvietimas – yra prevencinė pakartotinio sukilimo priemonė. Mat M. Muravjovas bijojo sukilėlių susibūrimo tamsiuose Vilniaus gatvėse.

Vis dėlto, kad ir kokios būtų Paryžiaus osmanizacijos, ar kitų miestų struktūros pakeitimų priežastys, XIX a. Europos miestai reorganizuoti kuriant naują sanitarinę erdvę. Pavyzdžiui, Londonas pirmas kanalizavo ir nutiesė vandentiekį, sukūrė municipalinę sveikatos sistemą ir įteisino sanitarinės kontrolės institutą, o 1865 m. choleros epidemija pastūmėjo sukurti sanitarinį 1866 m. įstatymą, kuriuo sanitarinė priežiūra tapo privaloma; taip pat išplėtė vietos administracijos teises, o sveikatos apsaugos departamentas buvo įpareigotas stiprinti sanitarinių tarnybų kontrolę, imtis įvairių prevencinių priemonių; buvo įvesti sanitarijos inspektorių etatai.

Vilniaus dūmos skelbimas dėl naujų savartynų įrengimo (apie 1885 m.)

Londono ir Paryžiaus XIX a. vidurio įvykiai daugiau ar mažiau paveikė gyvenimo kokybę ir sąlygojo miestų sanitarinės erdvės reorganizaciją. Rekonstruodami (o kartais ir griaudami) Senąjį miestą, kaip netikusi gyventi, ir greta keldami atskirtus modernius Naujojo miesto rajonus du pagrindiniai Europos megapoliai lėmė tolimesnę Europos miestų raidą: Naujamiesčių gatvės tapo platesnėmis, statomi naujojo tipo šviesiu ir sausų kambarių namai prijungti prie moderniu komunikacijų, suformavo naują sanitarinę erdvę. Ši įpareigojo daugiau dėmesio skirti pamazgų ir išmatų duobių, miesto sąvartynų priežiūrai, gatvių ir bulvarų valymui, modernizuoti buitinių ir pramoninių atliekų utilizavimo sistemą, iškeldinti pramonės įmones į priemiesčius atokiau gyvenamųjų kvartalų, kurti žaliąsias rekreacines zonas, o pažengę medicinos tyrimai privertė susimastyti dėl pramonės daromos žalos aplinkai ir žmonių sveikatai, kitaip organizuoti miesto struktūrą. Taip Europa pradėjo kurti patogų, higienos požiūriu sutvarkytą erdvų modernųjį plačių gatvių miestą: Plačių gatvių tiesimas, vandentiekio, kanalizacijos, dujų tiekimo tinklo ir sistemų statyba, parkų kūrimas, viešojo transporto diegimas – štai, pasak J. Vanago, pagrindiniai realūs urbanistikos teorijos puoselėtojai.

Todėl šiandien, visi kelis šimtmečius menantis Europos miestai, kaip taisyklė, turi Senamiestį ir, paprastai XIX a. pradėta formuoti Naujamiestį – visiškai priešingą Viduramžių miestams naujojo miesto tipą, kurio tiesios plačios gatvės atvėrė naują puslapį Europos miestų istorijoje.

Už plačių tiesių gatvių, tvarkingais stačiakampiais kvartalais modernėjantis XIX a. antrosios pusės miestas slėpė naują tvarką, naujus gyventojų įgūdžius ir kintantį higieninės elgsenos modelį, besivystančių modernių komunikacijų infrastruktūrą, besiformuojančias viešojo valdymo struktūras, modernėjančius buitinius patogumus, modernias miestų sanitarinių tarnybų institucijas. XIX a. pabaigos modernėjantis Europos miestas jau nebeįsivaizduojamas siaurų kreivų gatvių, neturįs vandentiekio ir nuotakyno, elektros ir dujotiekio linijų, centrinio šildymo komunikacijų, centralizuotų asenizacijos ir buitinių atliekų išvežimo tarnybų, žalių ir rekreacinių zonų. Visa tai turėjo padaryti miestą patogiu gyventi, o be buitinių patogumų pagerinimo ir miestų komunikacijų sistemų (buitinių atliekų utilizavimo, asenizacijos, nuotakyno, vandentiekio, apšvietimo, šildymo ir šaldymo) įrengimo bei tobulinimo, buities kokybė nebūtų perėjusi į kokybiškai naują lygį.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Vilniaus, Kauno, Gardino ekologija ir sanitarinė-higieninė sistema 1870–1914 m. Europos miestų modernizacijos kontekstuose“, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos (sutartis Nr. S-MOD-17–9).