Karlo Marxo „Kapitalo“ nusikaltimas
Pra­ėjus dviems šim­tams me­tų nuo Kar­lo Mar­xo gi­mi­mo die­nos jo as­me­ny­bė vis dar ke­lia karš­tas dis­ku­si­jas. Mąs­ty­to­jo ju­bi­lie­jaus pro­ga Trie­ro mies­te­liui Vo­kie­ti­jo­je Ki­ni­jos Liau­dies Res­pub­li­kos pa­do­va­no­ta šio sta­tu­la iš­pro­vo­ka­vo ko­mu­nis­ti­nį re­ži­mą ir jo siau­bus dar pa­me­nan­čių žmo­nių aš­trias reak­ci­jas, lei­di­ny­je „Po­li­ti­co“ ra­šo Rus­se­las A. Ber­ma­nas, Stan­for­do uni­ver­si­te­to hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų pro­fe­so­rius.

Tačiau nuo Berlyno sienos griūties ir Sovietų Sąjungos žlugimo praėjus beveik trims dešimtmečiams vis dar apstu žmonių, idealizuojančių Karlą Marksą ir marksizmą. Tai – ne vien savaip komunizmą modifikavusių valstybių gyventojai, bet ir vis daugiau Vakarų intelektualų.

Pretenzijos į universalią tiesą, politinės galios siekis ir etinės minties eliminavimas – toks yra Karlo Marxo įkvėptų komunistų palikimas, kadaise dominavęs pusėje pasaulio.

Besižavintieji marksizmu pamiršo, kad būtent marksistinė doktrina pasauliui padovanojo ne vieną brutalų diktatūrinį režimą ar Gulago tipo žmonių naikinimo mechanizmus. Vis dėl to norint vertinti marksizmą būtina šiuos reiškinius turėti omenyje.

Perskaičius bet kurią vokiečio filosofo opus magnus ištrauką stebinti ima jo užtikrintumo jausmas. Jis deklaruoja vieną tiesą ir nepalieka vietos abejonei. Oponentus jis likviduoja savo neprilygstama polemika ir savo nuomonės visiškai nekvestionuoja. Karlo Marxo teiginiai nušluoja viską, kas stojasi jų kelyje ir nepalieka laisvos vietos klaidoms ar bet kokiems jo teiginių įrodymams.

„Visa istorija yra klasių kova“, – šiais žodžiais pradedamas „Komunistų partijos manifestas“. Visa istorija? Jokia kita svarstytina žmogiškosios patirties dimensija Karlui Marxui neegzistuoja – nei technologijų, nei idėjų, nei kultūros ar tikėjimo istorijos nėra. Kompleksišką vokiškosios idealistinės filosofijos visumą jis supaprastina ir sutraukia į pretenziją prognozuoti ateitį „kapitalizmo vystymosi dėsniais“.

Tačiau ne pats Karlas Marxas, kuris atrodė turįs tiesioginę prieigą prie Tiesos ir manifestą užbaigė triuškinančiais verdiktais apie klasių kovą ir radikalius judėjimus, kitus be skrupulų menkino ir žemino. Karo Marxo ideologiniu pasitikėjimu vėliau pasinaudojo bolševikiniai mąstytojo palikuonys, smerkdami kitus ir mirtimi bausdami politinius oponentus. Tarp begalinio marksizmo aukų sąrašo gana daug kairiųjų.

Radikaliuose Karlo Marxo pareiškimuose atsispindi itin siauras politikos suvokimas. Tai, kas kitiems yra derėjimosi ir kompromisų menas, šiam atrodo paprastu vadovavimu. Filosofas valstybę matė kaip „vyriausiąjį buržuazijos komitetą“, kurį komunizmas turėjo panaikinti, kartu panaikinus klasių skirtumus.

Praktikoje komunizmas įgalino naujos elito klasės, po egalitarinėmis kalbomis maskavusios diktatoriškas privilegijas – nomenklatūros suvešėjimą. Tikrasis politinis palikimas yra susijęs ne su valstybės panaikinimu, o priešingai – su valstybės, o ne visuomenės, ekspansija ir naujo, virš valstybės gyventojų iškilusio elito atsiradimu. Nenuostabu, kad rytų vokiečiai 1989 metų lapkričio pabaigoje, skandavo lozungą: „Mes esame žmonės“. Komunistams paprasti žmonės beveik nieko nebereiškė.

Marksizmas praktikoje nesiekė beklasės visuomenės: tai buvo mechanizmas, leidęs partijos kadrams ir aktyvistams vaikytis valdžios.

Marksistinis galios vaikymasis reiškė religijos, vadintos „opiumu liaudžiai“ atsižadėjimą. Taip pat buvo atsisakoma klasikinės filosofijos, mat „filosofai pasaulį tik interpretavo; pasaulį reikia keisti“. Diskusijos apie gyvenimo prasmę komunistams atrodė esančios nereikalingas, taigi lengvai atmestinas, balastas. Karlas Marxas savirefleksija neužsiėmė – jo tikslas buvo „pasaulio keitimas“. Etikai jo filosofijoje vietos neliko – jis norėjo pokyčio bet kokia kaina – pokyčio, neturinčio ribų bei nepriklausančio nuo etinio vertinimo ir kainos.

To rezultatas – moderni fantazija apie nuoseklią visuomenės transformaciją, neatsižvelgiant į žmogiškąją jos kainą. Po šimtmečio filosofė Hannah Arendt „Totalitarizmo ištakose“ rašė, kad komunizmas privedė prie sisteminio smurto norint sukurti „naują žmogų“, nepriklausomai nuo to, kokia buvo jo kūrimo kaina.

Pretenzijos į universalią tiesą, politinės galios siekis ir etinės minties eliminavimas – toks yra Karlo Marxo įkvėptų komunistų palikimas, kadaise dominavęs pusėje pasaulio. Tačiau filosofo gynėjai vis dar tiki gerojo marksizmo fantazija, kuri motyvuojama filosofo atjauta darbininkų skurdui industrinės revoliucijos metu.

Vis dėlto būtina pastebėti, kad Karlas Marxas toli gražu nebuvo vienintelis mąstytojas, rašęs apie sudėtingas XIX amžiaus socialines sąlygas ir tikrai ne pats įdomiausias. Charleso Dickenso parašytas puslapis yra vertas viso „Kapitalo“ tomo.

Jei Karlas Marxas nebūtų tapęs 1917 metų Bolševikų perversmo ikona, kurios vardu ištisus dešimtmečius buvo vykdomas teroras, vargu, ar šiandien filosofas būtų toks aktualus.