Kalėdos tarpukariu: nuo šventės idilės iki muštynių
Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je Ka­lė­dos bu­vo vie­na di­džiau­sių me­tų šven­čių. Jos dar ne­bu­vo to­kios ko­mer­ciš­kos kaip mū­sų lai­kais, ta­čiau do­va­nė­lės, ypač ma­žie­siems, at­ke­liau­da­vo į na­mus. Ka­lė­dų Se­ne­lis ta­da daž­nai bu­vo va­di­na­mas Ka­lė­dų Dė­de, o eg­lu­čių puo­ši­mo tra­di­ci­ja jau bu­vo pri­gi­ju­si mies­tuo­se ir pli­to kai­muo­se. Ta­čiau ne vi­sa­da Ka­lė­dų šven­tės bu­vo idi­liš­kos. Pa­žvel­ki­me, apie ko­kias Ka­lė­dų ak­tua­li­jas ra­šė 1931–1933 m. dien­raš­tis „Die­nos nau­jie­nos“ ir sa­vai­traš­tis „Sek­ma­die­nis“.

Kalėdų laikotarpiu spauda mirgėjo nuo straipsnių ir pranešimų apie artėjančias šventes, prognozuojamus orus tomis dienomis, įvairius kalėdinius renginius, kainų pokyčius, o reklamos puslapiuose buvo itin gausu šventinių akcentų, informacijos apie nuolaidas, prieššventinius išpardavimus.

Avarija prie Kauno

Susisiekimo paslaugas teikiančios įmonės informuodavo apie grafikų pokyčius prieššventiniu laikotarpiu. Prieš 1931 m. Kalėdas maloni staigmena laukė Kaune maršrutiniais autobusais važinėjančių žmonių – pailgintas autobusų važiavimo laikas Kūčių dieną. „Dienos naujienos“ gruodžio 23 d. numeryje rašė (čia ir toliau kalba netaisyta, tekstai sutrumpinti): „Lietuvos šoferių ir autotarnautojų sąjunga kontakte su bendrosios kasos direkt. p. C. Petrausku kreipėsi į atatinkamas įstaigas pakeisti autobusų susisiekimo tvarką. Dabar Kūčių dieną autobusai palaikys susisiekimą iki 19 val. (buvo iki 10 val. ryto), o pirmą Kalėdų dieną susisiekimas neprivalomas, antrą Kalėdų dieną susisiekimas paprasta tvarka.“

Savo darbą koreguodavo ir geležinkelininkai – prie įvairiais maršrutais (ypač iš Kauno į Šiaulius) vykstančių traukinių buvo kabinami papildomi vagonai, kad visi norintieji prieš šventes galėtų pasiekti namus.

Deja, ne visos kelionės buvo sėkmingos. 1931 m. gruodžio 30 d. „Dienos naujienos“ rašė: „Apie 8 val. vakaro Ukmergės plentu visu smarkumu lėkė keleivinis autobusas Utena-Ukmergė-Kaunas. Ties Kareivių plentu [vėliau jis buvo pavadintas Radvilėnų plentu] staiga jis susvyravo ir apvirto. Pasirodė, kad jam nulūžo pirmutinė ašis. Du žmonės buvo smarkiai sumušti ir tučtuojau greitosios pagelbos auto nugabenti į ligoninę.“

Kalėdinis uostamiestis

1932 m. gruodžio 25 d. „Sekmadienyje“ randamas reportažas iš kalėdinės Klaipėdos: „Gamta, kaip ir Kaune, visai nekalėdiška, juoda. Mat sniego trūksta. Trūksta taip pat ir pinigų, bet, nežiūrint to, prieškalėdinėj prekyboj, bent jos reklamoj, šįmet buvo daug didesnis gyvumas negu pereitomis šventėmis. Klaipėda turi sidabrinį ir auksinį sekmadienius, ko neturi Kaunas ir kiti mūsų miestai. Taip vadinami priešpaskutinis ir paskutinis sekmadienis prieš Kalėdas. Tomis dienomis yra leidžiama atidaryti po pietų krautuves. Prekybininkai turi parodyti publikai visas savo prašmatnybes, supakuotas su paskutinėmis madų naujienybėmis.

Žmonės, norėdami ką Kalėdoms pirkti, laukia, paprastai, auksinio sekmadienio, nes tuomet yra didžiausias pasirinkimas ir mažiausios kainos. Taip bent reklama prekybininkai yra įtikinę publiką. Kalėdinė reklama prasideda daug anksčiau. Veik prieš mėnesį laiko vitrinos pradedamos kalėdiškai puošti. Tas papuošimas yra toks skoningas, kad žmonės ištisais vakarais eina vaikščioti gatvėmis tik tam, kad pasižiūrėtų vitrinų ir susipažintų su madų naujienomis. Kaune viso to tik labai mažame maštabe tematyti. Mūsų prekybininkai nevertina reklamos reikšmės prekių platinime. Klaipėdos prekybininkai visai kitos nuomonės. Vitrinoms dekoruot samdomi specialistai, dekoratoriai, kurių Klaipėdoj yra ištisas luomas.“

Reportažą rengęs žurnalistas taip pat atkreipė dėmesį, kad „tokio populiarumo, kokį turi čia Kalėdų eglaitė, Didžiojoje Lietuvoje neturi. Pas mus degamos eglaitės veik vien dėl vaikų, suaugusiem tat vaikiška atrodo, bet Klaipėdoj nė viena šeimyna nešvenčia Kalėdų be eglaitės“.

Naujiena Skuode – jo jo

„Dienos naujienų“ 1931 m. gruodžio 30 d. numeryje pasirodė reportažas iš Kalėdas pasitikusios ir Naujųjų metų laukusios laikinosios sostinės: „Kūčių dieną jau iš pat ryto visur buvo jaučiamas didelis judėjimas. Beveik kiekvienas žmogus, einantis į Kauno priemiesčius, vilko su savimi didelius paketus prekių. Įvairūs piliečiai vežiojo gatvėmis vežimus eglučių ir jas pardavinėjo. Vienas toks pirklys iš Raudondvario sakėsi pardavęs per šimtą eglučių.“

1932 m. gruodžio 23 d. tas pats dienraštis rašė: „Prieš Kalėdas Kaune jaučiamas didesnis prekybos pagyvėjimas. Krautuvių pajamos prieš šių metų Kalėdas, palyginus su pereitų, žymiai sumažėjo, nors krautuvės ir stengiasi savo blizgančiomis gražiomis reklamomis pritraukti pirkėjus. Laisvės alėjoj vakarais tik žėri vitrinos, o žmonių būriai prie jų spokso, net šaligatviais negalima vietomis praeiti. Prieš šventę padidėjo žymiai paklausos smulkių daiktų – galanterijos, prekyboje. Čia, matyti, krautuvininkai nesnaudžia ir pasistengė kainas pakelti. Be to, žymiai padidėjo paklausos ir žaislų, kaip krautuvėse, taip ir turgavietėje.“ Dar po kelių dienų žinutėje iš Skuodo „Dienos naujienos“ rašė apie naują greitai populiarėjantį žaislą: „Jo jo prigijo ir provincijoj. Žaidžiama kambariuose, koridoriuose, bet viešai gatvėje praktikuoti dar nedrįsta.“

Kituose to paties laikraščio numerio puslapiuose randame žinių, kad Kalinių globos draugijos pastangomis sotesnės šventės numatytos nuteistiesiems: „Draugija rūpinasi, kad Kauno sunkiųjų darbų kalėjime sėdintieji kaliniai kartu praleistų Kūčias. Tam reikalui bus nupirkta kiaušinių, sviesto ir kitokio geresnio maisto. Be to, švenčių metu ir kalėjimo administracija duos geresnio maisto.“ Korespondentas iš Kybartų pranešė, kad prieš šventes pasienyje labai padidėjo kontrabandos srautas iš Vokietijos: „Daugiausia nešama įvairūs konjakai, likeriai ir kt. gėrimai, šilkas, ypač kojinės.“

Panevėžys be krizės

Iš 1932 m. Kalėdas pasitinkančio Panevėžio „Sekmadienio“ korespondentas kūrybiniu slapyvardžiu Kovbojus rašė: „Kalėdas šiemet Panevėžys šventė kiek triukšmingiau negu kuriais kitais metais. Eilė protokolų už muštynes ir triukšmą, pradedant Kūčiomis ir baigiant antra Kalėdų diena, šiemet užfiksuota policijoj. Senuosius metus palydėt ir naujuosius sutikt labai triukšmingai rengiasi Panevėžio prekybininkai. Ta proga ruošiamas ir prašmatnus kaukių balius. Bendrai metų pabaigoje nebuvo žymu, kad Panevėžį slėgtų sunki krizio našta.“ Priminsime, kad aprašomu laikotarpiu Lietuva buvo slegiama nemenkos didelę dalį pasaulio užgriuvusios ekonomikos krizės.

Kaukių balius, labdaros vakarus, kitus šventinius renginius organizuodavo daugybė įstaigų, įmonių, visuomeninių organizacijų. Itin stipri tarpukariu buvo Šaulių sąjunga, vienijusi dešimtis tūkstančių narių. „Dienos naujienos“ 1931 m. gruodžio 31 d. numeryje išspausdino žinutę „Retas vakaras provincijoj“: „Zarasų apskr. Raudinės dvare antrą Kalėdų dieną Paupinės IX šaulių būrys surengė vakarą. Vakarėly buvo suvaidinta keletas įdomių dalykėlių. Tik reta buvo kaimo vakaruškom tvarka: šokiai buvo taip tvarkingi, jog ne vienas neparodė savo neblaivaus elgesio. Pajamų gauta 160 litų.“

Vaikėsi žmoną, paleido bekonus

Viešosios tvarkos klausimai švenčių metu buvo itin aktualūs. Kriminalinių naujienų puslapiuose galima aptikti ir šiurpių, ir tragikomiškų pranešimų: „Kalėdų metu Šiauliuose įvyko keliolika muštynių. Pirmą Kalėdų dieną A. Žeimys, baustas už plėšimus ir išsėdėjęs 10 metų, begirtaudamas su tokiu pat draugu Tamašausku susipyko ir pagriebęs kirvį skėlė jam galvon, nukirsdamas jam vieną ausį ir perskeldamas galvą. Nukentėjęs padėtas ligoninėn“, „Batsiuvys Tumonis susimušė su žmona. Per muštynes dviem batsiuviams išdaužyti dantys ir suskaldytos nosys“ („Dienos naujienos“, 1932 m. gruodžio 27 d.), „Šiaulių priemiesčio Gubernijos gyventojas N. Kūčiose smarkiai įsigėrė. Parėjus žmona pradėjo jį barti, kad jis net Kalėdų nesulaukdamas jau pasigėrė. Žinoma, girtas vyrelis nenusileido, pradėjo smarkiai bartis.

Vyras griebė kirvį ir puolė ant žmonos. Ši smarkiai išsigandusi nubėgo ir įlindo į bekonų tvartą. Bet ir čia vyras ją atrado ir ėmė kapoti bekonų gardą. Bekonai iš išgąsčio pabėgo į laukus. Pabėgus bekonams, vyras susitaikė su savo žmona ir abu išbėgo ieškoti bekonų. Bet, deja, nei tą naktį, nei pirmą dieną Kalėdų bekonų neberado. Dabar vyras keikia savo dalią, kad nauji metai bus be mėsytės“ („Dienos naujienos“, 1931 m. gruodžio 28 d.).

O štai įvykis Kaune: „Du jauni gimnazistai pirmąją švenčių dieną panoro pigios meilės. Susirado Laisvės alėjoje dvi linksmas merginas ir nusivedė vienan viešbutin Vasario 16 gatvėj. Paskui, kai merginos pareikalavo „zaploto“ [užmokesčio], vienas jų ir sumokėjo negudriai, atseit, gimnazistiškai padirbtu penkličiu. Kai linksmos merginos nedėkingą monetą pažino, pakėlė atatinkamą skandalą. „Mokėtojas“ buvo policijos sulaikytas, o jo draugas spėjo pasprukti“ („Dienos naujienos“, 1933 m. gruodžio 27 d.).

Pavogtas jaunikis

Tarpušvenčiu vyko nemažai vestuvių. Apie kai kurias netgi rašė spauda. Viename „Dienos naujienų“ numeryje buvo skelbiama: „Kalėdų švenčių proga daug kas sumanė tuoktis. Žinoma, tai labai puikus dalykas, tuo labiau ekonominės krizės metu. Mat išlaidų daug mažiau, nes tais pačiais švenčių pyragais galima pavaišinti ir svečius. Taigi antrą Kalėdų dieną visų Kaune esančių bažnyčių kunigai dirbo išsijuosę. O kanauninkas Tumas [dvasininkas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas] sutuokė vieną labai ypatingą porą. Pora – kaip ir visos kitos, tik skirtumas tas, kad ją atlydėjo į Vytauto bažnyčią 24 taksi ir visi vestuvių dalyviai, dalyvės buvo apsirengusios tautiškais rūbais. Pasiteiravę sužinojome, kad tai p. Čiapo, Vyr. Tribunolo pirmininko pavaduotojo, seno tautininko, dukters Danutės sutuoktuvės. O taksi šoferiai turbūt daugiausia bus uždirbę. Pavyzdžiui, už vieną valandą jie ima iki 35 litų. Tuo būdu iš visų vestuvininkų jie galėjo paimti iki 2 000 Lt.“

Kur kas liūdnesnę kalėdinių vestuvių istoriją 1933 m. sausio 8 d. papasakojo „Sekmadienis“: „Palangos miestelyje vienas „kavalierius“, ponas G. K., susimylėjo su viena tarnaite ir nutarė apsivesti. Bet jaunikio tėvai pastojo tam kelią, nes būdami katalikiško tikėjimo jie negali prileisti, kad sūnus vestų evangelikę. Jaunosios gi giminės, nieko prieš šitą tikėjimo skirtingumą neturėdami, deda visas pastangas, kad tos vedybos įvyktų. Tarp jaunikio ir jaunosios giminių prasidėjo aiški nesantaika. Įsimylėjėliai to nepaisydami pasiryžo apsivesti ir nuo to sumanymo neatsisakyti.

Ir tokiu būdu prieš tėvų ir giminių valią trečią Kalėdų dieną ponas G. K. nutarė apsivesti. Negalėdami tėvai geruoju savo sūnaus nuo to atkalbėti, štai ką sugalvojo toms vedyboms išardyti. Kalėdų antrą dieną, tai yra dieną prieš vestuves, atvažiavo iš Kartenos jaunikio giminės, tinkamą momentą palaukę užpuolė jaunikį, įkišo į tarankį [didelę pintinę], įkėlė vežiman ir paleido, kiek arkliai iškerta, Kartenos pusėn. Važiuojant per miestą jaunikis ėmė rėkti, bet gudrūs palydovai užtraukė sutartinę, kurios garsuose skendo jaunikio šauksmai. Kitą dieną turėjo įvykti vestuvės. Susirinko jaunosios giminės, atvažiavo iš Kretingos pastorius suvinčiavoti [sutuokti]. Jaunikio vis nėra. Galiausiai paaiškėjo jaunikio dingimas, ir vestuvininkai turėjo skirstytis namo. Jaunoji nuliūdusi dabar vaikščioja po miestą ir laukia, kada pasirodys jaunikis. Vieniems ašaros, kitiems juokas.“