Kaip XX amžiuje sovietai, grasindami raketomis, suvienijo Europą ir JAV (I dalis)
So­vie­tų Są­jun­gos nau­jos vi­du­ti­nio nuo­to­lio ra­ke­tos so­vie­tų sau­gu­mo ne­sus­tip­ri­no, bet su­vie­ni­jo Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bes ir Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas (JAV).

1976 metais Sovietų Sąjunga apsiginklavo mobiliu vidutinio nuotolio raketiniu kompleksu RSD-10 „Pioner“. NATO naują sovietinę raketą pavadino SS-20. Skrydžio atstumas buvo daugiau kaip penki tūkstančiai kilometrų.

1977 metų sausį Komunistų partijos centro komiteto generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas, kalbėdamas Tuloje, pareiškė, kad absurdiška manyti, jog Sovietų Sąjunga siekia karinio pranašumo. O po keleto mėnesių šios raketos pakeitė pasenusius modelius, kuriuos parengti paleidimui atimdavo daug laiko.

Europos valstybės nesuprato sovietų vadovų logikos: kam Rusijai reikia naujų vidutinio nuotolio raketų? Branduolinės ginkluotės srityje Sovietų Sąjunga konkuravo su JAV. O tos raketos buvo nukreiptos į Vakarų Europą.

Sovietų kariškiai kompleksus „Pioner“ norėjo patalpinti ir Čiukotkoje, kad atakos zonoje būtų JAV teritorija. Tačiau ten – amžinas įšalas, negyvenama. Tokioms didžiulėms išlaidoms Sovietų Sąjunga nesiryžo.

Tačiau „Pioner“ greitu tempu buvo išdėstomos palei vakarines sienas. Amerikiečiai užfiksavo, kad kiekvieną savaitę atsirasdavo po dvi naujas raketas. Iš viso Sovietų Sąjunga apsiginklavo 650-čia tokių raketų.

JAV ir Kanados akademinio instituto direktorius Georgijus Arbatovas prisiminė, kad Maskva džiūgavo: „Štai kokie mes, išgąsdinome amerikiečius ir NATO.“

Europa susitelkė

Europos valstybės nesuprato sovietinių vadovų logikos: kam Rusijai reikia naujų vidutinio nuotolio raketų? Branduolinės ginkluotės srityje Sovietų Sąjunga konkuravo su JAV. O tos raketos buvo nukreiptos į Vakarų Europą. Gal Sovietų Sąjunga rengiasi preventyviam smūgiui per NATO objektus siekiant sunaikinti uostus ir aerodromus, kad amerikiečių kariuomenė negalėtų ateiti į pagalbą europiečiams, ir tada sovietai užgrobtų visą žemyną?

Raketos SS-20 sutelkė Vakarų Europą. Pirmą kartą pokario laikais prieš Sovietų Sąjungą apsijungė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vakarų Vokietijos lyderiai, šiaip jau nemėgę vieni kitų.

Vokietijos kancleris pradėjo skambinti varpais

Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas buvo laikomas karinių klausimų ekspertu, trejus metus buvo gynybos ministras. Jis ir pradėjo skambinti pavojaus varpais dėl sovietinių vidutinio nuotolio raketų, nukreiptų į Vakarų Europą.

Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas. PA/Scanpix nuotrauka

Kancleris Schmidtas prašė Maskvos nutraukti SS-20 dislokavimą. Sovietų vadovybei jis bandė paaiškinti: „Jūsų naujų raketų taikinys gali būti Vokietija, tad aš turiu imtis kokių nors priemonių. Šios raketos pažeidžia jėgų pusiausvyrą Europoje. Jei jūs ir toliau tai darysite, pareikalausiu amerikiečių imtis priemonių.“

Tačiau Sovietų Sąjungos vadovai Vokietijos kanclerio žodžius praleido pro ausis.

„Geležinė ledi“ gynė vertybes

Maskva tikėjosi suskaldyti Vakarus ir JAV palikti izoliacijoje. Tačiau trijose pagrindinėse Europos sostinėse – Bonoje, Paryžiuje ir Londone – lyderiavo „kietos linijos“ šalininkai.

Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher buvo ką tik pasiekusi garsią pergalę prieš Argentiną kare dėl Folklendo salų. Ji tapo pagrindine britų politikos figūra ir liko valdžioje dar aštuonerius metus.

Sovietų Sąjungoje Thatcher vadino „Geležine ledi“. Jai tai labai patiko. Kalbėdama iš tribūnos, Britanijos premjerė pasakė: „Ledi ir džentelmenai, stoviu prieš jus, vilkėdama vakarinę suknelę, mano plaukai kruopščiai sušukuoti, nevengiu kosmetikos, ir tai aš – Vakarų pasaulio „Geležinė ledi“? Taip mane vadina rusai. Jie teisūs! Tokia ir esu, nes ginu vertybes ir laisves, sudarančias mūsų gyvenimo būdo esmę.“

Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher. Reuters/Scanpix nuotrauka

Thatcher nusprendė savo šalies teritorijoje dislokuoti 144 sparnuotąsias raketas ir kartu įrodė, kad Britanija – pats patikimiausias JAV partneris Europoje. Antibranduolinės ir antiraketinės nuotaikos jos nesutrikdė. Thatcher manė, kad vienpusis nusiginklavimas pavojingas ir branduolinį karą daro labiau tikėtiną.

„Mus reikia turėti tiek pat branduolinių ginklų, kiek turi Sovietų Sąjunga, – sakė ji. – Tiek pat vidutinio nuotolių branduolinių raketų, kiek Sovietų Sąjunga.“

Iš Mitterrand'o šito nesitikėjo

Šaltojo karo laikotarpiu Prancūzija balansavo tarp Vakarų ir Rytų. Paryžius flirtavo su Maskva ir tvirtai laikėsi su Vašingtonu. Prancūzai mėgo sublizgėti antiamerikietiška fraze ir paerzinti JAV, kad parodytų savo savarankiškumą.

Socialistų lyderis Francois Mitterrand'as savo valandos laukė 23 metus. Jo atkaklumas buvo atlygintas 1981 metų gegužės 10 dieną, kai jis laimėjo prezidento rinkimus. Maskva triumfavo.

Mitterrand'as pareiškė, kad nesidairys JAV nuomonės: „Kuo labiau nepriklausomai elgiasi Prancūzija, tuo labiau ją gerbia.“ Tačiau Maskva nespėjo pasidžiaugti jo antiamerikietiškomis nuotaikomis.

Prancūzijos prezidentu Francois Mitterrand

Socialistas Mitterrand'as užėmė tvirtą poziciją dėl Sovietų Sąjungos. 1983 metų balandžio 5 dieną jis nurodė iš šalies išsiųsti didelę grupę sovietų diplomatų, apkaltintų šnipinėjimu. Sovietiniai vadovai susilaikė nuo atsakomosios akcijos, nenorėdami pyktis su prezidentu-socialistu.

Mitterrand'as stojo į vieną pusę su Thatcher ir Schmidtu. Jis taip pat palaikė mintį, kad JAV raketos būtų dislokuotos Europoje.

„Sovietai su savo raketomis SS-20 griauna jėgų balansą Europoje. Negaliu tam pritarti. Mes turime ginkluotis ir atstatyti lygsvarą. Tas, kas bando Europą atplėšti nuo Amerikos, trukdo išsaugoti taiką“, – sakė Prancūzijos prezidentas.

Jis sekė savo pirmtako Charleso de Gaulle pavyzdžiu. 1962 metų spalį per Karibų krizę jis pasakė prezidento Johno Kennedy atstovui: „Man nereikia pamatyti sovietų raketų nuotraukas Kuboje, kad priimčiau sprendimą. Aš palaikau prezidentą Kennedy.“ Taip pat pasielgė ir Mitterrand'as.

II dalis – jau netrukus